Greta Petrauskaitė. Apie blogį grožyje, arba Kaip istorija (ne)padeda kalbėti apie meną

Undinė Radzevičiūtė, Grožio ir blogio biblioteka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, p. 198. Dailininkas Zigmantas Butautis.

Grožio ir blogio biblioteka – septintasis Undinės Radzevičiūtės romanas, 2020 metais išrinktas Kūrybiškiausia metų knyga, įtrauktas į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, „15 min“ metų knygos rinkimuose pripažinta geriausia lietuvių autorių knyga, nominuota „Metų knygos rinkimuose“ (prozos sekcijoje). Knygos viršelį puošia Karlo Blossfeldto gėlės, romane įgaunančios simbolinę „piktybės gėlių“ reikšmę bei koduojančios užuominą į grožio, slypinčio blogyje, ir blogio, slypinčio grožyje, temą.

Bet apie viską iš pradžių. Didžioji dalis romano veiksmo plėtojasi Veimaro respublikoje, tarpukario Vokietijoje. Pagrindinis veikėjas Walteris Schultzas, jaunas senelio Egono turtų paveldėtojas, perima giminaičio namą, pinigus, biblioteką, net nuolatinę mirties nuojautą ir išskirtinę knygrišybos aistrą. Paveldėtoje bibliotekoje veikėjas randą ypatingą Markizo de Sado knygą, aptrauktą giljotinuotos aristokratės oda. Ji ypač sužavi Walterį, todėl netyčia partrenkus studentą, jam kyla mintis jaunuolio oda aptraukti vieną iš knygų. Nors ir svarstomi moralės klausimai, sprendimas nudirti odą mirusiajam motyvuojamas tuo, kad Veimaro respublikos Berlyne „lavonai, plaukiantys kanalu <…> – įprastas dalykas“ (p. 28). Po šio įvykio Walteris ima į žmones žvelgti kaip į potencialius knygų viršelius ir juos medžioti. Tai tampa centrine romano linija, šalia kurios autorė vysto kitų personažų istorijas bei įpina platų istorinį, kultūrinį kontekstą. Simboliška, jog romano pabaigoje paties Walterio oda, ištatuiruota garsiąja Frydricho Nyčės fraze „Dievas mirė“, atsiduria ant F. Nyčės knygos Anapus blogio ir gėrio viršelio – knygos, kurioje pateikiama politikos, kultūros, moralės ir religijos idėjų kritika. Tai tobulas pabaigos akordas, puikiai apibendrinantis romano idėją. U. Radzevičiūtės kūrinyje taip pat apčiuopiamos šio F. Nyčės veikalo temos ir jos, brėžiant grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio opozicijas, savaip perinterpretuojamos. Walterio lūpomis galiausiai konstatuojama, kad Dievo nebėra, jei vyksta tokie bjaurūs dalykai, net jei iš jų ir gimsta grožis.

Romano kalba nesudėtinga, daug dialogų, nėra įmantrių išvedžiojimų, tad knyga puikiai prieinama ir suprantama masiniam skaitytojui. Žavi autorės gebėjimas minimalistiniais sakiniais išbaigti veikėjų paveikslus (vienas geriausių to pavyzdžių – Lottos paveikslas). Paprastomis, bet metaforiškomis, dažnai kartojamomis („Dievas mirė“, „grožyje yra lašas bjaurumo“) frazėmis U. Radzevičiūtė sugeba pateikti filosofinių apmąstymų apie gėrį, blogį, estetiką, egzistenciją, moralę, tikėjimo esmę pernelyg nevargindama skaitytojo. Paliekama daug klausimų, skirtų pačiam skaitytojui apsvarstyti ir nuspręsti, kas yra gera, gražu, o kas – bloga ir bjauru. Šiuos klausimus autorė įvynioja į gražų, viliojantį popierėlį ir pateikia kaip skanų saldainį: įtraukiantis siužetas, ekscentriški veikėjai, romane pasirodančios istorinės asmenybės (pvz., Jozefas Gebelsas), net pasirinktas istorinis laikas (1923–1973 metai) išties įtraukia ir nepaleidžia – net nepajauti, kaip mėgini perprasti veikėjus, jų mąstymą, elgesio motyvus. Ypač įtraukia per Walterio istoriją kuriamas dostojevskiško nusikaltimo bei moralinio nuosmukio kodas, bibliofilo minčių eiga, planas surasti kolekcijai tinkamus ir reikalingus žmones, tiksliau – jų odas.

Greta Walterio veikia jo antagonistas odadirbys Mausas, kuriam Walteris iš pradžių neša gyvūnų, o vėliau ir žmonių kūnus. Mausas – atsvara Walteriui, kadangi jam svarbi moralė, dorovė, tikėjimas. Anot Astos Skujytės-Razmienės, susidaro „įspūdis, kad jeigu Walteris įkūnija nueinančio, senojo pasaulio (ekscentrišką) estetiką, tuomet Mausas – jo etika, sąžinė ir moralė“[1]. Skirtingai nei Walteriui, išsitatuiravusiam F. Nyčės frazę „Dievas mirė“, Mausui Dievas yra tikresnis nei bet kada anksčiau, jis gyvas, ir tai odadirbiui įrodo ne kieno kito, o paties Walterio piešti paveikslėliai, vaizduojantys visus Dekalogo punktus. Mausui Dievas nemirė, tačiau miršta jis pats, neįstengęs išlaikyti Dievo gyvo vykdydamas bibliofilo pono Schultzo prašymus. Kaip teigia A. Skujytė-Razmienė, „Mauso pasitraukimas Walterį sustabdo, tačiau tai jam Dievo neprikelia – net ir apgailėdamas odadirbį, jis atsisveikina su „kolekcijos vizija, kolekcijos ateitimi“[2](p. 175).

Kad ir koks įtraukiantis romanas bebūtų, kyla abejonių dėl autorės originalumo ir kai kurių sumanymų, ypač istorinio laiko detalių vaizdavimo (nors rašytoja ir teigia, kad romanas nėra istorinis, o visi realūs asmenys – tik trečiaplaniai veikėjai)[3]. Pirmiausia, U. Radzevičiūtės romanas savo idėja ir siužetu primena garsųjį Patricko Süskindo detektyvinį romaną Kvepalai. Vieno žudiko istorija. Žmogaus oda apsėda Walterį taip, kaip P. Süskindo Žaną Batistą Grenujį – nekaltų merginų kvapas. Kūrinius vienija kriminaliniai nusikaltimai, jų slėpimas dėl unikalaus grožio pajautimo, nepritapimas, vienišumas. Taip pat abiejų kūrinių pagrindiniai veikėjai miršta įveikti to, ką visą savo gyvenimą dirbo, kitaip tariant, grįžta į pradžią tam, kad galėtų užbaigti savo misiją. Žinoma, kyla klausimų – kiek U. Radzevičiūtė sąmoningai kopijuoja siužetą, kiek mėgina parodyti savo žinojimą ar tyčia pasitelkia intertekstualumą, o kiek mąstydama apie vertimą į užsienio kalbas ir kurdama lengvai atpažįstamos stilistikos ir siužeto euroromaną taikosi į tarptautinę skaitytojų auditoriją?

Svarbu atkreipti dėmesį į kūrinyje išnyrančią nuorodą į Šarlio Bodlero Piktybės gėles – jos puikuojasi ant viršelio kaip K. Blossfeldto gėlės bei yra ištatuiruotos ant veikėjo Paulo kūno. Walterio kuriama biblioteka – grožio ir blogio biblioteka, nes knygos aptraukiamos nužudytųjų oda. Gal ir gražu, bet nusikalstama. Walterio grožis kyla iš blogio, tikriausiai todėl atsiranda užuominų į Š. Bodlero Piktybės gėles.

Pasirodė įdomus U. Radzevičiūtės sprendimas viską paaiškinti savo skaitytojui, tarsi šis nepajėgtų suprasti jos naudojamų simbolių ar intertekstų. Pavyzdžiui, kai Walteris pirmąkart sutinka Paulą ir pamato ant jo kūno ištatuiruotas K. Blossfeldto gėles, U. Radzevičiūtė Schultzo lūpomis ištaria: „Bodleras, žinoma, Bodleras, Bodleras! Piktybės gėlės!“ (p. 87). Tai galima laikyti tiek nuoroda į idėjiškai artimą Š. Bodlero rinkinį, tiek užuomina apie tai, kad Walteris Paulo odą nori panaudoti būtent šio veikalo įrišimui. Taip pat paaiškinama frazė „Aš nuo Zigmundo“, kurią Walteris privalo pasakyti vaistininkui tam, kad gautų vaistų, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra narkotikai. Autorė Lottos lūpomis atskleidžia, kad minėtasis Zigmundas – tai Zigmundas Froidas (p. 44) ir taip pademonstruoja savo žinojimą – juk būtent Z. Froidas, garsiausias isterijos ir neurozės, kamuojančios ir Walterį, tyrinėtojas ir gydytojas, norėdamas išrasti vaistus nuo skausmo, išrado kokainą.

Antroje romano pusėje atsiranda daug užuominų į besikuriančią nacių partiją, SS ir apskritai istorinį laiką, kurio aprašymas romane kartais atrodo nemotyvuotas. Pirmiausia į akis krenta tai, kad Walteriui pavartojus Horsto Hoffmano miltelių ausyse skamba Richardo Vagnerio „Valkirijos“. Ar tai užuomina, kad H. Hoffmano milteliai ir iškart po jų skambanti muzika sužadina Walterio žvėriškumą, žmogžudžio instinktus? Būtų labai simboliška – juk žinoma, kad ir Adolfas Hitleris, viena žiauriausių ir daugiausiai žmonių (nors ir netiesiogiai) nužudžiusių asmenybių, mėgo R. Vagnerio muziką. Be to, vaizduojant Rudolfą, SS karininką, teigiama, kad jis mėgsta antiką: „herojus be rankų ir be kojų.“ (p. 147) Negana to, Rudolfas kalba apie taisyklingą grožį, naują žmogų, tampantį pavyzdžiu, ir meno bei pasaulio kūrimą pagal vieną pavyzdį. Tai tarsi užuomina į nacių matomą grožį blogyje: karas, persekiojimai, žudymai tam, kad sukurtų utopinę, gražią arijų visuomenę. Galiausiai, kalbama apie Trečiąjį reichą, J. Gebelsą ir A. Hitlerį. Galbūt U. Radzevičiūtei svarbiau į romano veiksmą įtraukti J. Gebelsą nei A. Hitlerį, R. Vagnerį ar Günterį Grassą. Iš pradžių minima, kad J. Gebelsas Miuncheno kino teatre paleido tūkstančius pelių, o vėliau jis pasirodo jau kaip kultūros ministras, bet tiek jo ankstesnis poelgis, tiek elgesys Walterio sesers vestuvėse kontrastuoja su jam suteiktu titulu. Tokia J. Gebelso biografija gali būti perskaitoma kaip savitas U. Radzevičiūtės kodas, skirtas atskleisti vykstančią kultūros degradaciją ir jos vertės menkėjimą, pabrėžti visuomenės, ypač valdininkų, atsainų požiūriui į tai. Tačiau bėda ta, kad U. Radzevičiūtė, kūrinyje demonstruodama išskirtines žinias šįkart prašauna ir kuria savo romanui palankesnę istoriją: J. Gebelsas buvo ne kultūros ministras, o Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras. Labiau nei tai dėmesį patraukia autorės noras parodyti Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusio žmogaus heroizmą: romano pabaigoje, kai veiksmas vyksta 1973 metais, Walteris su seserimi Lotta kalba apie pažįstamą režisierę Leni (taip pat tikrą istorinę asmenybę), kuri dėl savo darbų ketvirtajame dešimtmetyje turėjo galimybę būti arti A. Hitlerio, bet, deja, nesugebėjo nuspėti jo planų ir užkirsti kelią tolimesniam jų įgyvendinimui nužudydama fiurerį – Lotta tikina, esą ji be jokios abejonės būtų taip pasielgusi, nors anksčiau (kaip visi vokiečiai) dievino A. Hitlerį ir net ragino Walterį stoti į partiją.

Kyla klausimas – kokiu tikslu šie dalykai priartinami prie romano pagrindinės idėjos ir Walterio figūros kūrimo? Ar tam, kad pabrėžtų pagrindinio veikėjo tikslų ir nacių siekių panašumą (tiek viena, tiek kita pusė kuria tobulą grožį, bet nusižengia įstatymams)? Tiesa, tokį spėjimą patvirtintų ir mintis, kad besikuriančios nacistinės Vokietijos ir Walterio linijos romane koreliuoja per visame kūrinyje intertekstualiai pasirodančią abiem pasakojimo linijoms svarbią F. Nyčės figūrą, kurios filosofija remdamiesi ir perinterpretuodami antžmogio idėją naciai mėgino sukurti utopinę arijų visuomenę, sutvarkyti pasaulyje klestintį chaosą. Turint omenyje tai, jog chaosą Berlyne visą gyvenimą peikė ir mėgino tvarkyti Walterio sesuo Lotta, būtų galima manyti, kad vis dėlto bibliofilo Schultzo ir Veimaro respublikos virtimas nacistine šalimi nėra visiškai nesusiję, net atvirkščiai – per F. Nyčės ir Lottos figūras šios dvi linijos pritraukiamos viena prie kitos ir bent dalinai paaiškina viena kitą. Galima teigti, kad U. Radzevičiūtė kuria paprastesnį istorijos (tautos evoliucijos) pasakojimo per vieno žmogaus likimą (vokiečių tautos per Walterio) kodą. Vis dėlto kyla ir daugiau klausimų dėl rašytojos sprendimo įtraukti į romaną platų kultūrinį ir istorinį kontekstą. Tampa neaišku, kokia šių istorinių detalių funkcija: pateisinti veikėją, pabrėžti jo būdą ar iliustruoti pasirinktą laikotarpį su visomis jo istorinėmis peripetijomis, taip užpildant tuštumą pagrindinio kūrinio veikėjo istorijoje? Susidaro įspūdis, kad visos šios detalės yra tam, kad pasakojimas nesibaigtų tik prasidėjęs ir romano sumanymas nevirstų tik novele ar esė. Vis dėlto negalima paneigti, kad plataus kultūrinio ir istorinio konteksto įtraukimas padeda apsvarstyti daug įvairiausių klausimų (pvz., „ar dėl grožio gali būti daromi nusikaltimai?“), sukuria išskirtinę atmosferą, tačiau, deja, nėra pakankamai susiejamas su pagrindinio veikėjo istorija ir elgesio motyvais.

Kad ir kokie painūs, o kartais ir ne visiškai motyvuoti autorės sprendimai beatrodytų, jie praturtina bendrą kūrinio vaizdą, leidžia lengviau įsivaizduoti veiksmo erdvę, laiką ir net nuotaiką. Rašytoja pateikia gerai žinomą, iš ankstesnių jos knygų atpažįstamą lakoniško, giliu psichologizmu nepasižyminčio, tačiau kinematografiško pasakojimo formulę, tik kiek kitokiame pavidale – kūrinys įtraukia ir nepaleidžia, o perskaičius kviečia prie jo sugrįžti. Tad šis U. Radzevičiūtės romanas – tarsi Walterio Mausui dovanojami šokoladukai: popierėlis vis kitoks, vienas už kitą gražesnis, tačiau visada žinai, kad po juo tas pats šokoladas, bet vis dėlto skanus ir teikiantis ne mažiau malonumo nei besikeičiantys popierėliai.

____________________________________________________________________________________________________________________________________________

[1] Skujytė-Razmienė, A. „Ekscentriškasis rašytojo Giunterio Graso odos pirkėjas grįžo: ramybės neduoda klausimas, ar jis autentiškas“, in: lrt.lt, 2021-01-21. Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1316172/ekscentriskasis-rasytojo-giunterio-graso-odos-pirkejas-grizo-ramybes-neduoda-klausimas-ar-jis-autentiskas.

[2] Ten pat.

[3] Ožalas, A. „Undinė Radzevičiūtė: ‚Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje‘“, in: 15min.lt, 2020-02-14. Prieiga internetu: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-dabar-mes-gyvename-tarsi-veimaro-respublikos-2-0-versijoje-286-1276284.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *