Muzikos grupės „Kopa“ istorija kupina netikėtų posūkių, spontaniškų sprendimų ir greito muzikos pajautos augimo. Grupės istorija prasidėjo nuo Aurimo – idėjos iniciatoriaus, kuris iš pradžių grojo vienas, bet greitai suprato, kad muzikos kelionėje jam reikalinga komanda. Taip gimė grupė „Kopa“. Pirmaisiais muzikavimo metais sudėtis atrodė šiek tiek kitaip, nei šiandien. Elžbieta smuiką pakeitė bosine gitara, Faustas iš trimitininko tapo būgnininku, o Donatui prisijungus prie grupės Aurimo ištarti žodžiai „sveikas atvykęs, niekas čia nemoka groti“ leido suvokti, jog nebūtina baigti muzikalkę ir niekada nevėlu mokytis ko nors naujo.

Grupė formavosi organiškai – keitėsi nariai, keitėsi ir skambesys. Pirmosios dainos gimė intuityviai, nepasižymėjo aiškia stilistika, tačiau reiškė tvirtą norą groti ir būti išgirstiems. Repeticijos vykdavo nereguliariai, pavykus rasti laiko tarp studijų, gyvenimo pokyčių ir net darant didesnes pauzes muzikoje. Visgi nepaisant visko, „Kopa“ žengė į priekį – prieš dvejus metus pirmą kartą sudalyvavo „Garažo“ konkurse ir laimėjo trečią vietą. Šiemet, po ilgesnės pertraukos ir vidinių abejonių, grįžo dar stipresni – ir laimėjo pirmą vietą.

Šiuo metu grupė planuoja įrašyti dainas, galvoja apie pirmąjį albumą. Grupės narys Aurimas teigia, jog atrinkti dainas būsianti nemenka dilema. Daug kartų keisis nuomonė, kuriuos kūrinius reikėtų išleisti, nes grupė siekia, kad albumas turėtų savitą atmosferą. „Kopa“ ir jos muzika gimė iš bendrystės, aistros muzikai ir drąsos būti savimi.

Siekdamos būti pastebėtos muzikos scenoje, jaunos grupės aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose. Viena populiariausių vietų Lietuvoje, skirtų scenos naujokams – klubo „Tamsta“ organizuojamas kasmetinis renginys „Garažas“, kviečiantis naujas grupes išbandyti savo jėgas ant scenos. Tokiu būdu naujai susikūrusios grupės plečia klausytojų auditoriją ir atranda savąjį klausytoją. Būtent čia pirmuosius žingsnius žengė dabar gerai žinomi vardai: „ba.“, „Jauti“, „Solo Ansamblis“, „Garbanotas“, „Abudu“ ir daugelis kitų.

Šiemet „Garažo“ konkursą laimėjo grupė, turinti didelį potencialą – „Kopa“. Indie / alternative stiliaus atstovai pradėjo groti beveik neturėdami patirties. Tai – puikus pavyzdys, kad muzikos mokyklos diplomas nėra būtinas kuriant muziką. Noras, užsidegimas ir kūrybinė aistra gali nuvesti toliau nei bet kokios formalios muzikos žinios.

Šiuo metu „Kopos“ muzikos dar nėra galimybės išgirsti „Spotify“ ar kitose klausymo platformose, tačiau jų gyvų pasirodymų „Garaže“ įrašai yra pasiekiami „YouTube“. Dalyvaudama šiameprojekte grupė pristatė penkias savo kūrybos dainas. 2023-­ųjų„Garaže“ jie pasirodė su dainomis „Šypsena“ ir „Rodyklės“, o šiais metais „Kopa“ atliko tris dainas: „Vanduo“, „Drugelis“ ir „Mėlynumas“.

Daina „Šypsena“ išsiskyrė netikėta ir įtraukiančia pradžia. Ji prasidėjo plojimų ritmu, kuris jau pirmosiomis dainos sekundėmis suintrigavo publiką. Ritmui įsibėgėjus ir nuskambėjus pirmiesiems akordams susidarė žaisminga, šviesi atmosfera, idealiai atliepusi vėliau skambėjusius žodžius: „pažaiskim gaudynių“, „maldauju, žaisk su manim“. Instrumentuotė buvo subtiliai išdirbta – pianinas čia atliko svarbų vaidmenį, suteikdamas kūriniui švelnios improvizacijos atspalvių, o būgnai ir bosinė gitara užtikrino tvirtą dainos pagrindą. Trimitas praturtino melodiją, suteikdamas kompozicijai gyvumo. Tokia daina sukelia daug šiltų emocijų, todėl mano laimės receptas – „Šypsenos“ klausytis atšilus orams, gerą vasaros arba pavasario dieną, kai reikalų ir svarbių darbų nėra, o jeigu ir yra – bent kelioms minutėms pamiršti apie juos, pagauti šypseną ir prisiminti, kad viskas not that deep.

Pirmoji daina, nuskambėjusi šių metų „Garažo“ finale, buvo „Drugeliai“. Nors grupės nariai minėjo, kad tai – darbinis dainos pavadinimas, tačiau manau, jog jis puikiai atskleidžia ir pačią dainos tematiką. Ši kompozicija prasideda tyliai, tačiau solisto balsas užburia nuo pirmos sekundės. Tai buvo pirmasis mano klausytas jų kūrinys, ir jau po pirmo įrašo supratau: nors grupė dar neturi dainų „Spotify“ platformoje, apie juos tikrai verta kalbėti.

Šiemet grupės instrumentinė sudėtis pasikeitė – vietoj trimito atsirado saksofonas. Nors trimitas buvo puikus, tačiau saksofonas suteikė dainai visiškai kitokį žavesį – daugiau dramatiškumo ir galbūt net romantikos. Jaučiasi, kad emocijos, kurias perteikia šis kūrinys, pasikeitusios į gerąją pusę.

Pirmoji mintis, šovusi į galvą klausant „Drugelių“ – kas tas drugelis: „Aš savo drugio jau seniai nemačiau“, „O kas, jei jį nužudžiau?“ Gal drugelis – tai jausmai žmogui? Kiekvienas klausytojas gali šią metaforą interpretuoti savaip. Daina kupina gilių emocijų, tad atrodo, jog drugeliai iš tikrųjų yra kažkur šalia – tik mes jų nematome.

Saksofono atsiradimas grupėje buvo tikrai geras sprendimas, leidęs dar labiau išpildyti dainos emociją. Su šiuo kūriniu „Kopa“ parodė, kad per dvejus metus grupės nariai patobulėjo, o kūrinių skambesys subrendo. „Drugeliai – tai puikus pavyzdys, kaip muzika gali augti ir transformuotis kartu su grupe.

Patariu klausyti „Drugelių“ tada, kai galvoje ir jausmuose tvyro sumaištis ir chaosas. Galbūt ši daina ir nepadės visko sudėlioti į vietas, bet leis tuos jausmus išgyventi.

Antroji daina, skambėjusi šių metų finale, vadinasi „Mėlynumas“. Grupės nariai atvirai minėjo, kad šis kūrinys skirtas Ukrainai ir jos žmonėms – tiems, kurie neteko gyvybių gindami savo tėvynę. Tai nesunku pajusti ir įsiklausius į dainos žodžius: „Lai žemelė būna tau lengva“, „Lai galvelė minkštai gulasi“.

„Mėlynumas“ prasideda lėtai ir tyliai. Šioje dainoje išryškėja ir antras balsas, kuris subtiliai papildo pagrindinę vokalo partiją. Vėliau daina įgauna daugiau triukšmo ir dramatiškumo. Įsijungia saksofonas, dar labiau sustiprinantis kūrinio emocinę įtampą.

Pirmą kartą klausantis šios dainos kūnu perbėgo šiurpuliukai. Ypač sujaudino dainos pabaiga, kai visa auditorija kartu uždainavo „mėlynai geltona saulė“. Tai priminė, kokie iš tikrųjų galime būti vieningi, kai to labiausiai reikia.

Kaip ir su ankstesnėmis dainomis, norėčiau pasiūlyti geriausią laiką šiam kūriniui, bet šįkart atsakymo neturiu. „Mėlynumas“ – tai daina, kurios klausydamasis visada prisimeni, kad šalia mūsų žmonės aukoja gyvybes dėl laisvės – savo ir mūsų visų.

Antrajame pusfinalyje pirmoji suskambėjo daina „Vanduo“. Kūrinio pradžia klausytoją tarsi panardina po vandeniu. Viskas prasideda nuo pagrindinio grupės nario, grojančio gitara, o dainos pradžia šiek tiek primena „ba.“ muzikos skambesį. Būgnai čia prisideda prie intriguojančios atmosferos sukūrimo.

Daina pradedama žodžiais „tu vanduo“, tarytum turinčiais simbolinę reikšmę, kurią papildo vėliau atsirandanti frazė „tu – žvaigždė“. Vokalisto balsas skamba taip, tarsi jis būtų šalia vandens – daina nukelia kažin kur prie ežero ar jūros, į naktį, kai viskas tylu, bet jausmai ūžia.

Visi grupės nariai čia kuria bendrą skambesį. Daina pamažu auga, įgauna šiek tiek triukšmo, bet niekada netampa tranki. Kai išgirdau dainos pabaigą, buvau nuoširdžiai nustebusi – tikėjausi tęsinio. Galbūt jo ir trūko, bet tuo pačiu tai ir paliko vietos refleksijai. Kai klausaisi žodžių „tu vanduo, teki lėtai… tu – žvaigždė, ryški, ryški“, gali pasirodyti, kad tai – daina apie meilę. Meilę, kuri yra sudėtinga, gal net netikra ar sunkiai apčiuopiama. Vokalistas puikiai perteikia meilę, ilgesį, tikėjimą, o kartu ir abejones. Kai jis kartoja „tu vanduo“, „netikra“, atrodo, kad viskas, kas prieš tai skambėjo švelniai, staiga pasikeičia kaip vanduo, kuris teka per pirštus.

Paskutinė daina, kurią noriu aptarti, yra „Rodyklės“. Daina prasideda ramiai: „Rodyklėm į viršų, paliesti į paviršių, nežemiško grožio tavęs“. Skamba pianino muzika, girdisi ne tik pagrindinio vokalisto, bet ir pritariančios merginos balsas. Jų balsai puikiai susilieja tarpusavyje, kurdami jautrią, intymią atmosferą.

Daina pasakoja apie meilę, norą kartu „paliesti paviršių“, prašo dangiškai mylėti, kitaip lyrinis subjektas pranyks ar numirs. Šie žodžiai kartojasi ir įstringa galvoje – imi apie juos galvoti, retkarčiais niūniuoji melodiją.

Saksofono partija puikiai papildo kūrinį – šis instrumentas dar labiau išryškina meilės pojūtį. Dainuojama apie kopimą aukštyn – jiems nesvarbu, ar pasieks viršūnę, svarbiausia, kad jie kartu. Daina baigiasi labai subtiliai – palaipsniui nutyla, o atlikėjai padėkoja publikai ir prisistato kaip „Kopa“.

Nors „Kopa“ dar nėra išleidusi albumo, tačiau jų gyvi pasirodymai rodo, kad ši jauna grupė turi kūrybinį potencialą ir jau atranda savo unikalų skambesį. Šios grupės muzikinis kelias nuo pirmųjų akordų, grojamų iš smalsumo ir drąsos, iki pergalės „Garaže“ įrodo, kad muzikoje svarbiausia ne tobulumas, o autentiškumas ir drąsa augti bei improvizuoti. Jų muzikoje susipina chaosas, švelnumas ir ieškojimas – tai, kas artima kiekvienam. Belieka tik palinkėti sėkmės kūrybiniame procese.