Šlepikas, Alvydas, 2023. Namas anapus upės. Įvairių laikų istorijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 100 p.

Novelės žanras yra beišnykstanti retenybė šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke, kadangi vis dažniau jos vietą užima romanas. Neretai knygynų lentynose pasigendu kokybiškų novelių. Tuomet sklaidant naujausių romanų puslapius apima liūdesys – ilgiuosi novelistų meistriškumo, taupios kalbos, koncentruoto siužeto ir poteksčių, kurios atveria vis kitus, gilesnius tekstų klodus. Tad kaskart nugirdus, kad pasirodė naujas novelių rinkinys, skubu į knygyną. Su Alvydo Šlepiko novelistika susipažinome jau seniai – 2005 m. pasirodęs rinkinys Lietaus Dievas ir kiti pratęsė kaimiškųjų gyvenimo realijų vaizdavimo literatūroje tradiciją. Tačiau šįkart autorius sužiba kitaip – stipriau, užklumpa skaitytoją netikėtai.

Naujausias A. Šlepiko novelių rinkinys Namas anapus upės persmelktas simbolių, daugiasluoksnių alegorijų, kurios įsilieja į tekstą, į skaitytojo pasąmonę ir priverčia permąstyti ne vien autoriaus kuriamas prasmes, bet ir savąją būtį. Novelės išsiskiria iš dabartinio lietuvių literatūros lauko pirmiausia savita distopine pasaulėjauta. Septyniose rinkinio novelėse juntama vos apčiuopiama baimė, kažkas ne taip, privalu skubėti, „<…> kad laikas teka labai greitai <…>“ (p. 7). Įtampa neapleidžia, įsikimba , kaip „berniukas <…> prie tėvo diržo specialiai pririštos virvelės <…>“ (p. 6), neatslūgsta ir užvertus paskutinį puslapį, palieka mane vieną, klausiančią „<…> kodėl? kodėl?“ (p. 100). Tekstų neapibrėžtumą, distopinį išgyvenimą sustiprina autoriaus pasirinkta paantraštė Įvairių laikų istorijos, kuri sąmoningai klaidina. Nėra apibrėžto novelių vyksmo laiko ar vietos – viskas sąlygiška, o atviros novelių pabaigos reikalauja savų interpretacijų.

Iš pirmo žvilgsnio novelės tarpusavyje nesusijusios, rodos, pasakojimai nutolę vienas nuo kito. Bet pirmoji ir paskutinė novelės įtvirtina rinkinio temą ir įrėmina žiedinę knygos kompoziciją, o tai paveikia itin įtaigiai. Perskaičius paskutinę novelę Dykvietė norisi vėl sugrįžti prie pirmosios, Didžiosios Motinos. Galima sakyti, sukelia nenumaldomą alkį ieškoti sąsajų, kitų prieigos taškų, visko, kas galbūt praleista skaitant pirmąjį ar antrąjį kartą. Bet sugrįžti tik prie šių dviejų tekstų nepakanka – kiekvienoje novelėje juntamas Dykvietėje nuaidėjęs nukryžiuotosios klausimas: „Motin, motin, kodėl mane apleidai?“ (p. 98).

Didžioji Motina įtvirtina vieną pagrindinių rinkinio leitmotyvų ir temų: kurianti ir naikinanti Motina – tai ir žmogaus būties, ir viso pasaulio santvarkos dėsnis, kuriam suteikiama dieviškumo apraiška. Sąsają su Dievu rinkinyje lemia bibliniai motyvai, kuriuos A. Šlepikas perkelia į tarytum svetimą, veik bedievę aplinką, abejodamas žmogaus kančios prasmingumu, paliesdamas kaltųjų ir nuskriaustųjų problematiką. Novelėse gausu aliuzijų į Šventąjį Raštą, kurias A. Šlepikas pateikia taip tiesiogiai, jog sunku nepastebėti. Pirmojoje novelėje vaiko kojas plaunantį tėvą iš karto nesunku susieti su Jėzumi, mazgojančiu kojas savo mokiniams prieš Paskutinę vakarienę, o jų kelionė per nežinomą erdvę įgauna visiškai kitą, naują prasmę.

Iš tiesų, rinkinio tekstai tokie daugiasluoksniai, kad sunku apimti visa, kas norėta pasakyti autoriaus, todėl sustosiu tik prie vieno kito leitmotyvo. Tarp didelių, keistų paukščių, vis pasirodančio kėkšto ir svetimo silueto su kažkokiu daiktu ant peties, mano mintis sustoja ties akimis. Jos vis sugrįžta, mainosi, kuria vis kita paralelę ar potekstę – aklojo ir reginčiojo priešprieša (Didžioji Motina), mirusiųjų akių tamsa (Namas anapus upės), akyse atsispindinti bedugnė (Debesis) ar Kolios žvilgsnis „<…> tokiom baisiom akim.“ (p. 28, Pavlovo šunys). Pasikartojantys vaizdiniai sukelia norą skaityti vėl ir vėl, atrasti vis kitus sąskambius, o tai tik įrodo autoriaus talentą.

Novelėje Kada ateis Mikis? tarsi iš tolimos praeities išnyra rinkinį Lietaus Dievas ir kiti (2005) persmelkusi problemiška provincija. Tačiau šioje novelėje, priešingai nei pirmajame A. Šlepiko rinkinyje, provincija tėra sąlyginė veiksmo vieta, skirta sustiprinti pono ir ponios Virkau atskirties ir kaltės išgyvenimą. Anksčiau minėtą distopiškumą pajuntu kaip niekad stipriai – kaitina neapsakomaskarštis, o apleistame priemiestyje, kuris „ <…> priminė kažkada matytą apokaliptinį filmą“ (p. 70), nėra žmonių, tesigirdi vienišo maisto pristatymo automobiliuko zvimbimas.

Iš kitų rinkinio tekstų išsiskiria trečioji novelė, Pavlovo šunys, kurioje pateikiami fiktyvūs Ivano Petrovičiaus asistentės dienoraščio fragmentai. Teksto komponavimas pasitelkiant dienoraščio fragmentus kuria intymų santykį. Taip A. Šlepikas iš arti paliečia ypač jautrią temą. Atsiriboti nuo šiandieninės politinės situacijos skaitant sovietine propaganda įtikėjusios asistentės žodžius nėra lengva. Bet autorius braunasi giliau, jam svarbu ne Rusijos agresijos kritika, o žmogaus gebėjimas atsiriboti nuo moralės, paminti savo žmogiškumą ir pasiduoti aplinkos įtakai. Pradėjus skaityti kyla neapsakomas šleikštulys, pasibjaurėjimas „proletarinio mokslo“ pasiekimais, norisi užversti, nebeskaityti. Tačiau tai tik įrodo autoriaus gebėjimą įtikinti, dėlioti tekstą taip, kad skaitytojas patikėtų jo realumu. Kartu ši novelė verčia abejoti žmogumi, pačiu savimi. Būtent ši abejonė, mano nuomone, yra Namo anapus upės ašis – tai literatūra, kurios paskirtis yra priversti skaitytoją permąstyti žmogaus pajėgumą kurti ir naikinti.

Dviejų brolių stebima procesija smėlio karjere Dykvietėje baugina, bet kartu įtraukia. Čia, biblinės Nukryžiavimo scenos centre, atsiduria moteris, įkūnijanti visa kuriančią ir naikinančią Didžiąją Motiną, apleistą dukterį, o kartu ir žmogaus klystkelius, jo kaltę bei atskirtį. Dykvietėje aprašytas nukryžiavimas beveik analogiška aliuzija į Bibliją: „Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.“ (Jn 19, 29–30). Šią sceną A. Šlepikas aprašo kiek kitaip, bet intertekstas akivaizdus. Vis dėlto knyga baigiama klausimu „kodėl?“, tarsi klausiama būtų ne vien apie nukryžiuotosios likimą, bet ir apie žmogaus kančios prasmę. Užvertusi knygą jaučiuosi taip pat, kaip ir spintoje užsidaręs Tomas, pajuntu „<…> širdy atsivėrusią tuštumą <…>“ (p. 100), bandydama atsakyti į klausimą, kuris neturi atsakymo, – „kodėl?“.

Tokią literatūrą, kokią kuria A. Šlepikas, skaityti nemalonu, jos funkcija nėra pramoginė – ji verčia susimąstyti, sukelia baimę, abejones, pasišlykštėjimą ir gailestį, o būtent tokių tekstų (kaip ir novelių) pastebiu vis rečiau. Namas anapus upės yra vienas tų kūrinių, kuriame apčiuopiama giluminė literatūros šerdis – imituoti ir interpretuoti žmogaus būtį, keliant pamatinius egzistencijos klausimus ir bandant į juos atsakyti.