giesmė

laibi pirštai aukštai iškėlę baltą ostiją laiko
guldo nekaltą Kristaus kūną į pražiotą burną
jaunas buvęs klapčiukas
putliomis pagalvėlėmis klavišus glosto
ave Maria į aukštus bažnyčios skliautus
nuolankumu siunčia
į kelius suremtos
margomis skepetomis nulinkusios galvos
nekaltos mergaitės iš pintų krepšių žiedlapius sėja
senos bažnyčios girgždėdamos medinės grindys
skaisčiai raudonu purpuru žydi
juodai klostuotos odinės dumplės
sunkiai švokščia pro varinių triūbų šnerves
šventą giesmę į dangų siunčia.

Mintie

Nurimki, mintie,
sodinki ant kranto,
lygiai kaip sau ant kelių,
skulptūrą moters,
nulietą iš bronzos.

Praeiviai krūtis glostys,
trins iki žvilgesio,
saulė žėruos papilvėj,
lanksti liemens linija,
į tamsius upės vandenis
gyvatės vingiais tekės.

Pailgi pirštai,
skaidriomis stygomis
guls ant lygių šlaunų,
apie laibą kaklą
lips sulipę plaukai,
dengs nuogus,
įdegio nemačiusius,
atsikišusius, riestai
nusvirusius pečius.

Nurimki, mintie,
rausvėjančio, rasoto
dangaus kūno akivaizdoje
atsiduoki beglobei fantazijai,
pajusi atgaivą sielai,
sotumą alkanam goduliui,
poilsį nuovargiu alpstančiam,
minčių rezginy pasiklydusiam protui. 

lapais į apačią

nublukę  paveikslai vietoj tapetų
dangsto balintas sienas,
ketvirtis amžiaus lapais į apačią
natiurmortuose šakos sumerktos
kilimU raštų ornamentuose
mudviejų pėdos skęsta
šilko šnaresio šiugždėsiU
Vienos valso žingsniu sukasI

vietoj paveikslų dulkių tapetai
lenda šešėliais į medžio kūną
tušti kambariai
stiklinėmis lubomis
sudužę balsai aidu trupa.

siluetai

pilki gėlių siluetai
sausais stagarais
aitriais kvapais smaugia
gumulu veržia

nublukę natiurmortai
žiedlapiais krinta
atplyšusiomis skiautėmis
tąsiais melo pelenais
tuščiais prisiminimais delnus
degina.

anglis 

byrančiuose rėmuose,
apanglėjusiu kampu,
apdegusi nuotrauka,
joje, po lempa žila,
sėdi perlų mergaitė,
balta liemene, maža rankele,
drebančiu gestu
braukia ir glosto
seno šeimininko aprasojusią šuns nosį.

Paskutiniai pusryčiai

Tuščios lėkštės, kriauklės,
pilnos muliažinių vaisių,
rytdienos pusryčiams serviruotas stalas,
senas, ūsuotas padavėjas,
atlasinėmis baltomis pirštinėmis,
pilsto pigų prancūzišką sidrą
į šeimos krištolo indus.

Iš aplinkinių kaimų
sukviesti artimiausi kaimynai,
nuvalgytais krūminiais
sunkiai kramto protėvių keptą,
sudžiuvusią, balto rugio grūdo
ragaišio plutą.

Negimusių norų kūdikiai
užblėsusio židinio pelenuose,
kreiva lazda
likimus amžinybei žarsto,
našlaičiams dalina
kermošiuje pirktus,
rožinius cukrinius gaidelius,
į foliją įvyniotas riestas,
negrojančias dūdeles.

/ 

Žvakių šviesai nuspalvinus tamsą,
lelijų tvaiku pripildytose menėse
pusryčiai bus baigti
laikrodžio dūžiu paskirtu laiku,
susirinkę tingiai skirstysis,
nenoriai grįš į savus namus,
almėdami šurmuliu
prietemoje tirps,
išsineš dalelytę manęs,
drobulės skiautę, motinos ranka,
juodu cheminiu pieštuku
runomis dailiai užrašytą.

 Trys raidės

Vardo trys raidės,
balta kreida parašytos,
delnus išskleidęs brauk,
žerk vėjui į glėbį,
bespalvėmis dulkėmis
padebesiais be gailesčio skleisk.

Žodžiuos mimo kalba,
figūros siluetas – virpanti linija,
kreivu kontūru išrėžta,
blyškiu veidu, juodomis akimis,
lūpų bebalsiu brūkšniu.

Minčių giesmė –
sužeisto paukščio dejonė,
užkimusi, pailsusi,
girgžda vyrių aimana,
krinta atplyšusiomis rūdimis.

Širdgėlą paukščiai lesa,
smiltimis, trupiniais kelius žymi,
iriasi pėdsakai valtimis,
karštu vynu srūva per smakrą,
teka suaižėjusia kūno oda.

Danties rovimas

Mintys – sąmonės dvaro šmėklos,
beorės, besvorės, bespalvės,
kodėl nuo jų sunkėja galva,
rankomis ramstau, prilaikau,
užmerktas akis,
švininiais vokais uždangstau.

Sukasi siurrealistinių vaizdų kino juosta:
cirko palapinės viduje juoda erdvė,
pliką nugarą atsukęs, sėdi žilas vaikinas,
mano pagimdytas sūnus.

Praskiriu sienoje plyšį,
žiūriu į ateinantį, dulkėtą kelią,
vienas šalia kito, du siluetai:
seno vyro, jaunos moters,
visai svetimos, bevaikės našlės,
ilgais palaidais plaukais.

Stumia jiedu tuščią kūdikio vežimą,
begarsis sprogimas
raudonai nuraivo dangaus kūną,
merga, skepeta balta,
geležinėmis rankomis,
rauna sveiką iltinį dantį.

Tylą draskydami aštriomis,
iškramtytomis skiauterėmis,
gieda rytiniai gaidžiai,
gumulais stringa žodžiai,
sunkia spyna gerklę rakina.

/

Neieškok prasmės
Beprasmybių išsekusioje jūroje,
atoslūgis tekančiame smėlyje,
į seklumą giliai gramzdina
uostuose laukiamus
sunkius prekinius laivus.

Bacilos

Du atsitiktiniai pakeleiviai
kalbina stotelę nuo taško „A“
iki sekančio sustojimo „B“,
tylėjimu viens kito mintį surakinę,
grūda giliai į lagaminą,
parsineša namo,
pastato į tamsų kampą,
mintis vis auga, bręsta,
virsta pavojingu užtaisu,
branduoline bomba,
vieną dieną drioksteli sprogimas,
skeveldromis ima snigti,
nusėja gatves, praeivius,
sminga į galvas, į akis,
sužeistuosius išvežioja mašinos,
pažymėtos raudono kryžiaus ženklu,
dejà, žaizdos negyja,
pūliuoja, bacilos dauginasi,
kitas mintis augina,
naujais sprogimais gąsdina pasaulį.

Žinau, už mintį galingesnės jėgos nėra,
prašau, išmokyki mane nuvainikuoti ją,
į lūpas įsprausti sodriu balsu,
skambesiu sujaudinti nebylų žodį,
įpinti virpančią gyvybės giją,
atsikratyti įkyriu užkratu,
naujas mintis gimdyti.