Mindaugas Švėgžda. Diptichas „E“. – Kėdainiai: „Spaudvita“, 2013.

Mindaugas Švėgžda  – Jonavoje gyvenantis dailininkas ir rašytojas 2013 metais išleido savo trečiąją knygą suaugusiems „Diptichas E“. Tasai anotacijoje sušmėžavęs žodelis „suaugusiems“, mano moraliai pakirmijusios natūros žvilgsnį kreipė kūrybos su S raide link ir žadino lūkesčius aptikti pikantiškų detalių knygoje. Provokatỹvios, drąsa ir įžūlumu spinduliuojančios iliustracijos, (kurių autorius pats M. Švėgžda) dar labiau kurstė tokių lūkesčių žarijas. Tiesa, pavadinime figūruojanti raidė E lenkė interpretacijas prie skonio stipriklių, konservantų ir prieskonių panaudojimo gausos ir tarsi ramino, jog nosį į tas žarijas įkišęs nebūtinai parako kvapą užuosi ar spenelio rubiną iškontempliuosi. Vienaip ar kitaip, susiintrigavau paragauti.

Drąsos tiek raiškoje, tiek minties dėliojime eilėraščiams nestinga. Gausu šiurkštesne raiška perteiktos socialinės, religinės kritikos („Prostitutė jauna / Ieško sau uosto  – – – / Milijonasis šnairuojantis Kristus / nusitemps ją į purviną angą“ (p. 22)), pamąstymų apie istorijos (tame tarpe ir literatūros) personažų moralumą („Romeo ir Džiuljeta? / Juk jai nėra / Nė keturiolikos.“ (p. 75)), lytiškumo sampratos pokyčius („didžiųjų karpų – krūtų / pašalinimo operacijos / žemiau prisiuvant vyriškus  – / kartais ir eržilo  – / daiktus“ (p. 86)). Toji drąsa sumiksuota su ironija, vietomis, ypač antrojoje knygos dalyje, balansuoja ant persūdymo, tegul ir vaizdingo, kaip antai: „Gyslotas arkliškas dičkis / (Poetiškai tariant, / Vyro raudongalvis drakonas) / Visas visutėlis įsiveržia / Į jaunutę, į cypiančią“ (p. 68) arba „nevaisingai / stenėdamas ant / klozeto / sukūrė šedevrą“ (p. 72)), o kartais paviršutiniškumo („Bendras / Dviejų / Rasių / Šokoladinis / Gaminys. / Populiarus / Ir Europoj. / Išviliojantis / Seiles / Ir pro / Vešliausius / Ūsus“ (p. 63)) ribų. Būta ir simpatiškai subalansuotų, netikėtu ingredientų sugretinimu mano gomurį itin pamaloninusių vietelių: „Tavo noras / Turėti tris vaikus  – / Tai pavojus, / Tai nesmagi galimybė / Įgrūsti į pražiotus nasrus / Tris nelaimingus peliūkščius“ (p. 53).

Tarsi veidrodinis minėto grubumo atspindys rinkinyje šmėsteli asmeninių būsenų subtilaus ir jautraus perteikimo apraiškos: „sielvarto stulpas / širdgėlos skersė  – / juozganas kryžius / ant gyvojo / kapo“ (p. 20) ar „Aš  – vanduo, graudus lietaus vanduo, / Ir vanduo mane / lyg savo avinėlį gano.“ (p. 44). Ir aš pradedu būgštauti, kad tik prieskonių gausa neužgožtų tokios jautrios ir poetiškos Esmės. Tikrojo metaforos skonio.

O poezijos aromato knygoje gausu. Yra eilėraščių, kuriuose nuspjaunama į pozas ir šiurkštumo kiautą ir pasiduodama išjautimo kerams. Ir tie eilėraščiai man imponavo labiausiai. Autorius nesibodi nukreipti žvilgsnio į aplinką ieškodamas individo ir gamtos vienovės („Glosto / Geltonplaukis berniukas pievoje / Žolę… / Žemė  – ir žmonių planeta.“ (p. 10)) ar atjautos, ryšio su kitais žmonėmis sakralumo („Daili / Išsipuošus / Mergyte, / Prieiki / Prie išmaldos / Prašančio / Elgetos / Ir jį  – / Pabučiuok. / Tai būtų / Tikrasis / Viešpats / Stebuklas.“ (p. 11). „O pasaulis / tai didelių kreivų veidrodžių kiemas / kur būna / kur iš tikrųjų būna / karvės atveda / viščiukus / vištos išperi / slibinus“ , apibūdina būties nenuspėjamumą lyrinis subjektas. Nuo gamtos žvilgsnis šoka prie industrinių elementų, „šaltojo pasaulio“, žmogaus rankų tvarinių: „elektromagnetinė širdis / ne geresnė už akmeninę / plastmasinis padaras / atmerkia / stiklo akį“ (p. 34).

Man imponuoja, kad knygoje atsiranda vietos ir metafiziniams motyvams, transcendencijos  įpynimui į kasdienybę: „stovi / smaluotais sparnais / vaiko violetinis angelas / ir nežiūri / ir nežiūri / į dangų“ (p. 79). Sugebėjimą nerti į gilesnius minties klodus atstovauja kūriniai, kuriuose aplinkos objektų pagalba išreiškiamas būties komplikuotumas. Trapus ir laikinas pasaulis sutelpantis į urvą („Mažas niūrokas / Urvelis. / Ir nieko nepaprasto ten  – / Tik miršta skruzdė…“ (p. 18)), nepasiduodantis padalijimui į juodą ir baltą puses („ar / mylėdamas / jūrą / ištarsi / ar / ištarsi / ji / plėšri“ (p. 35). Galiausiai tenka konstatuoti: „juk mūsų nėra niekada / ir nebuvo / visata / tiktai pridulkėjęs dievo vyzdys“ (p. 39).

Mindaugo Švėgždos „Diptichas E“  – įžūloka, drąsi, intriguojanti knyga. Gausi vietų, kuriose kūrybiniu samčiu grybštelima labai labai giliai (gerąja prasme). Tiesa, užsimota aprėpti daug. Tarsi siekiama apkabinti visą pasaulį. Pasaulį su galimybėmis ir ydomis, su būties dramatiškumu ir laimės žiburėliais, su buities lėkštumu ir transcendencijos gelmėmis, su angelo plunksnos lengvumu ir prostitutės lemties slėgiu. Yra ne tik S ir E, yra visa abėcėlė. Jei skaitytojas nepatingės toje ingredientų gausoje išsigryninti pradinį skonį, nepaklysdamas egzotiškuose aromatuose užuosti išjaustus tropus, galės mėgautis kokybiška, savita ir nenusaldinta poezija. Pedantiškesnis profanas galėtų kabinėtis prie techninių dalykų, tokių kaip knygos struktūra, rinkinio karkaso nevientisumas, tekstų kokybinis ir stilistinis nelygiavertiškumas, vienas kitas gramas balasto, tačiau galiu drąsiai teigti, jog knygoje gausu tekstų, nekeliančių abejonių savąja literatūrine verte. Lai kunkuliuoja kunkuliuoja poezija, kupina gyvenimo spalvų.