Iš rusų k. vertė Damn Pirate

Daiktas

Mama, tėtis ir tarnaitė pavadinimu Nataša sėdėjo prie stalo ir gėrė.

Tėtis, be abejonės, buvo užkietėjęs mėlynanosis. Net mama žvelgė į jį iš aukšto. Tačiau tai netrukdė tėčiui būti geru žmogumi. Jis itin nuoširdžiai juokėsi ir suposi ant kėdės. Tarnaitė Nataša, dėvinti kepuraitę ir prijuostę, visą laiką buvo nepaprastai susigėdusi. Tėtis visus linksmino savo barzda, tačiau tarnaitė Nataša sumišusi nuleisdavo akis, vaizduodama esanti labai kukli.

Mama, aukšta moteris didžiule šukuosena, kalbėjo arklio balsu. Mamos balsas gaudė valgomajame, aidu sklisdamas kieme bei kituose kambariuose.

Išlenkę po pirmą taurelę, visi akimirkai nutilo ir pavalgė dešros. Kiek uždelsę visi vėl prašneko.

Ir tada, na jau visai netikėtai, į duris kažkas pabeldė. Nei tėtis, nei mama, nei tarnaitė Nataša negalėjo pasakyti, kas beldėsi į duris.

– Kaip keista, – tarė tėtis. – Kas gi čia galėtų belsti į duris?

Mama užjaučiamai pažvelgė į tėtį, be eilės įsipylė antrą taurelę, išgėrė ir pratarė:

– Keista.

Tėtis nepasakė nieko blogo, bet irgi įsipylė taurelę, išgėrė ir pakilo nuo stalo.

Ūgiu tėtis negalėjo pasigirti. Ne taip, kaip mama. Mama buvo aukšta, stambi moteris arklio balsu, o tėtis buvo tiesiog jos vyras.

Lyg to būtų maža, tėtis turėjo dar ir strazdanų.

Jis vienu žingsniu priartėjo prie durų ir paklausė:

– Kas ten?

– Aš, – atsakė balsas už durų.

Čia pat durys atsidarė, ir į vidų įėjo tarnaitė Nataša, visa sumišusi ir rožinė. Kaip gėlytė.

Kaip gėlytė.

Tėtis atsisėdo.

Mama dar išgėrė.

Tarnaitė Nataša, ir kita, kaip gėlytė, nuraudo iš gėdos. Tėtis į jas pažvelgė ir nieko nepasakė, tik išgėrė kaip ir mama.

Kad numuštų nemalonų deginimą burnoje, tėtis atidarė vėžių pašteto skardinę. Visi labai džiaugėsi, valgė iki ryto.

Bet mama tylėjo, vis sėdėdama savo vietoje. Tai buvo labai nemalonu.

Kai tėtis ruošėsi kažką dainuoti, barkštelėjo langas. Mama iš siaubo pašoko ir suriko, kad ji puikiausiai matė, jog kažkas iš lauko žvilgtelėjo į langą. Visi įtikinėjo mamą, kad tai neįmanoma, nes jų butas yra trečiame aukšte, ir niekas iš lauko pro langą pažiūrėti negalėjo – tam reikėtų būti milžinu arba Galijotu.

Bet mamai į galvą šovė įkyri mintis.

Niekas pasaulyje jos neįtikintų, jog pro langą niekas nežiūrėjo.

Kad mama nusiramintų, jai įpylė dar vieną taurelę. Mama išgėrė taurelę. Tėtis irgi įsipylė ir išgėrė.

Nataša ir tarnaitė kaip gėlytė sėdėjo iš sumišimo nieko nematančiomis akimis.

– Negaliu būti geros nuotaikos, kai iš lauko į mus žiūri pro langą, – šaukė mama.

Tėtis buvo nevilty, bandydamas nuraminti mamą. Jis net išbėgo į lauką, stengdamasis pažiūrėti bent jau į antro aukšto langą. Suprantama, jis negalėjo tiek pasistiebti. Bet mamos įtikinti tai nepadėjo. Mama net nematė, kaip tėtis negalėjo pasistiebti iki vos antro aukšto lango.

Šiuo visiškai prislėgtas tėtis, viesulu įlėkė į valgomąjį ir vienu mauku išlenkė dvi taureles, įpylęs vieną ir mamai. Mama išgėrė taurelę, tačiau pasakė, jog geria tik užtvirtinimui, kad pro langą kažkas žiūrėjo.

Tėtis net skėstelėjo rankomis.

– Štai, – tarė jis mamai, ir, priėjęs prie lango, atidarė jį kiek įmanoma plačiau.

Pro langą bandė įlipti kažkoks žmogus murzina apykakle ir rankoje laikydamas peilį. Jį išvydęs tėtis užtrenkė langą ir tarė:

– Ten nieko nėra.

Vis tik žmogus murzina apykakle stovėjo už lango ir žiūrėjo į kambarį, netgi pravėrė langą ir įėjo vidun.

Mama baisiausiai susijaudino. Ji puolė į isteriją, bet, šiek tiek išgėrusi, ką pasiūlė tėtis, ir užkandusi grybų, nusiramino.

Netrukus ir tėtis atsigavo. Visi vėl sėdo prie stalo ir toliau gėrė.

Tėtis išsitraukė laikraštį ir ilgai vartė jį rankose, bandydamas išsiaiškinti, kur viršus, o kur apačia. Bet kiek jis besistengė, taip ir neišsiaiškino, tuomet padėjo laikraštį į šoną ir išgėrė taurelę.

– Gerai, – tarė tėtis, – bet trūksta agurkų.

Mama nepadoriai nusižvengė, dėl ko tarnaitės labai sumišo ir puolė įdėmiai apžiūrinėti staltiesės raštą.

Tėtis dar išgėrė ir netikėtai sugriebęs mamą pasodino ją ant indaujos.

Mamos pasipūtusi žila šukuosena susivėlė, veidą išbėrė raudonos dėmės, ir šiaip, snukis atrodė susijaudinęs.

Tėtis pasitaisė kelnes ir pradėjo sakyti tostą.

Bet čia atsidarė grindyse esantis dangtis, ir iš grindų išlindo vienuolis.

Tarnaitės jau tiek sumišo, kad vieną supykino. Nataša prilaikė draugę suėmusi už kaktos, stengdamasi pridengti baisų vaizdą.

Vienuolis, kuris išlindo iš grindų, kumščiu įsikibo į tėčio ausį, ir kad žiebs!

Tėtis taip ir išsidrėbė ant kėdės, nebaigęs sakyti tosto.

Tuomet vienuolis priėjo prie mamos ir trenkė jai kažkaip tai iš apačios, – tarsi ranka, tarsi koja.

Mama puolė rėkti ir šauktis pagalbos.

O vienuolis sugriebė abi tarnaites už pakarpos, išsuko ore ir paleido.

Tuomet niekieno nepastebėtas vienuolis vėl dingo po grindimis ir uždarė dangtį.

Labai ilgai nei mama, nei tėtis, nei tarnaitė Nataša negalėjo atsipeikėti. Bet vėliau, atsikvėpę ir susitvarkę, visi išgėrė po taurelę ir susėdę prie stalo užkando pjaustytais kopūstais.

Išgėrę dar po vieną taurelę visi sėdėjo ramiai šnekučiuodamiesi.

Netikėtai tėtis visas išraudęs pradėjo rėkti.

– Ką! Ką! – rėkė tėtis. – Jūs mane laikote smulkmenišku! Jūs žiūrite į mane kaip į nevykėlį! Aš jums ne koks išlaikytinis! Pačios jūs netikšos!

Mama ir tarnaitė Nataša išbėgo iš valgomojo ir užsirakino virtuvėje.

– Nešdinkis, girtuokli! Nešdinkis, velnio kanopa! – šnabždėjo mama nuo siaubo visiškai sumišusiai Natašai.

O tėtis sėdėjo valgomajame iki ryto ir rėkė, kol nepasiėmė aplanko su bylomis, ir, užsidėjęs kepurę, kukliai patraukė tarnybon.

1929 m. gegužės 31 d.

Važiuoja tramvajus. Tramvajuje važiuoja 8 keleiviai…

Važiuoja tramvajus. Tramvajuje važiuoja 8 keleiviai. Trys sėdi: du iš dešinės, vienas iš kairės. O penki stovi ir laikosi už odinių rankenų: du stovi iš dešinės, o trys iš kairės. Sėdinčios grupės žiūri vienos į kitas, o stovinčios stovi vienos į kitas nugaromis. Šone, ant suoliuko, sėdi konduktorė. Ji žemo ūgio, ir jei stovėtų ant grindų, signalinės virvės nepasiektų. Tramvajus važiuoja, ir visi siūbuoja.

Lange praplaukia Biržos tiltas, Neva ir skrynia. Tramvajus sustoja, visi krenta priekin ir choru taria: „Kalės vaikas!“

Konduktorė rėkia: „Marso laukas!“

Į tramvajų įžengia naujas keleivis ir garsiai taria: „Prašau, pasitraukite!“ Visi stovi tylėdami ir nejudėdami. „Prašau, pasitraukite!“ – šaukia naujas keleivis. „Praeikite į priekį, priekyje – laisva!“ – šaukia konduktorė. Prieky stovintis keleivis bosu prataria, nepasukdamas galvos ir toliau žvelgdamas pro langą: „O kur jau čia pasitrauksi, nebent į aną pasaulį.“ Naujas keleivis: „Leiskite praeiti.“ Stovintys keleiviai lipa sėdintiems ant kelių, ir naujas keleivis praeina pro atlaisvėjusį tramvajų iki vidurio, kur ir sustoja. Visi kiti keleiviai sugrįžta į pradinę padėtį. Naujas keleivis lenda į kišenę, suranda piniginę, ištraukia pinigus ir prašo keleivių perduoti pinigus konduktorei. Konduktorė paima pinigus ir perduoda bilietą atgal.

1930 m. gruodis

Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų…

Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų. O grindys pritvirtintos prie namo. O namas stovi ant žemės. O žemė tęsiasi į visas puses, ir į kairę, ir į dešinę, ir pirmyn, ir atgal. O ar baigiasi kur nors?

Juk negali būti taip, kad niekur nesibaigia! Būtinai kažkur turi pasibaigti! O kas toliau? Vanduo? O žemė plaukioja vandeny? Taip seniau žmonės mąstė. Ir mąstė, kad ten, kur baigiasi vanduo, ten jis su dangum susilieja.

Ir iš tikrųjų, jeigu atsistosi laive atviroje jūroje, kai niekas netrukdo dairytis aplinkui, tai taip ir atrodo, kad kažkur labai toli dangus nusileidžia žemyn ir susilieja su vandeniu.

O dangus žmonėms priminė didelį tvirtą kupolą, padarytą iš ko nors skaidraus, kažką panašaus į stiklą. Bet tada dar niekas nežinojo stiklo, ir sakydavo, kad dangus padarytas iš krištolo. Ir vadino dangų tvirtuma. Ir manė žmonės, kad dangus ir tvirtuma yra patys tvirčiausi, labiausiai nekintami. Viskas gali pasikeisti, o tvirtuma – niekada. Ir iki šių dienų, kai norime apie ką nors pasakyti, kas neturėtų kisti, sakome: šitai reikia užtvirtinti.

Ir matė žmonės, kaip dangumi juda saulė ir mėnulis, o žvaigždės lieka nepajudinamos. Žmonės pradėjo atidžiau jas stebėti ir pastebėjo, kad žvaigždės danguje išdėliotos figūromis. Štai septynios žvaigždės, išdėliotos puodo su rankena forma, štai trys žvaigždės viena po kitos stovi lyg per liniuotę. Išmoko žmonės vieną žvaigždę nuo kitos skirti, ir pastebėjo, kad žvaigždės irgi juda, tačiau visos vienu metu, tarsi būtų pritvirtintos prie dangaus ir kartu su juo judėtų. Ir nusprendė žmonės, kad dangus sukasi aplink žemę.

Padalino tada žmonės visą dangų atskiromis žvaigždžių figūromis, ir kiekvieną figūrą pavadino žvaigždynu, o kiekvienam žvaigždynui suteikė atskirą vardą.

Bet štai mato žmonės, jog ne visos žvaigždės kartu su dangumi juda, bet yra ir tokių, kurios tarp kitų žvaigždžių klaidžioja. Ir pavadino žmonės tokias žvaigždes planetomis.

1931 m.