Dilema
Norėčiau susipykti su Alina Orlova, nes mes tada galiausiai padarytume spektaklį, kuriame „nužudytume“ viena kitą ir vietoje kraujo visur lietųsi vynas. Būtų toks kaip ir susipykimas, bet taip pat ir meninė instaliacija.
Norėčiau susipykti su Alina Orlova, nes mes tada galiausiai padarytume spektaklį, kuriame „nužudytume“ viena kitą ir vietoje kraujo visur lietųsi vynas. Būtų toks kaip ir susipykimas, bet taip pat ir meninė instaliacija.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, pirmiausia turi įtikti pačiam sau, o paskui jau galvoti apie auditoriją, bet taip pat ne per įtikimo prizmę. Kaip bežiūrėsi, literatūrinio teksto pamatas yra autoriaus asmenybė, o prisitaikymo atveju tavo individualumas turbūt pasimestų ir taptum tiesiog bandelių kepėju.
Kirilas Dubovskis: „Absurdas yra tragikomiškas iš prigimties, man tai artima“
Nė velnio man nerūpi susikalbėjimo galimybė ir dialogas tarp žmonių. Geriau jie išvis nesikalbėtų. Juk visos blogybės prasideda nuo liežuvio. Tarkim, žmonės negalėtų kalbėti. Kaip žuvys. Ar daug jos kariauja tarpusavyje? Kiek stebėjau, ne.
Lionia Iljičiuks: Drauge, kadaise buvai aktyvi rašykė. Kaip prisimeni tuos laikus? Ką smagu prisiminti? Ką nelabai? Indrė: Gerai pagalvojus, reikėtų pasukti laiko mašinos raktelį ir nusikelti kokius keturiolika metų atgalios… Dar į mokyklos laikus… Tuomečiai rašykai buvo gera pramoga, proga pasitikrinti ir galimybė surasti bendraminčių,