Interviu su Kiril Dubovskij

Kirilas Dubovskis: „Absurdas yra tragikomiškas iš prigimties, man tai artima“

Nors Kirilas Dubovskis rašo rusiškai, tiksliausia jį būtų pavadinti jaunosios baltarusių rašytojų kartos atstovu. Jis nelabai yra žinomas už Baltarusijos ribų, o ir šalies viduje tik pradeda atkovoti savo vietą po saule, tačiau tai daro gana ryžtingai. Per pastaruosius kelerius metus Kirilas išleido dvi knygas, antroji – „Planktonus Vulgaris“ – pasirodė praeitų metų pabaigoje. Tačiau, kaip sakoma, geriau tegul Kirilas pats prisistato…

Kalbino Viktoras Denisenko

 

Kaip tu atsakytum į klausimą: „Kas toks Kirilas Dubovskis ir kodėl verta skaityti jo knygas?“

Literatūriniams žurnalams Kirilas Dubovskis yra jaunas (tik perkopęs 30-ies metų slenkstį) baltarusių prozininkas, rašantis rusiškai. Dviejų knygų – „Geras romanas“ ir „Planktonus Vulgaris“ – autorius, Baltarusijos PEN centro narys. Beje, Baltarusijoje šios knygos kritikų ir skaitytojų buvo sutiktos gana šiltai – kiek tai, žinoma, apskritai įmanoma, turint omenyje ne pačią geriausią literatūros situaciją. Daug kam patiko, kad jos parašytos paprasta ir suprantama kalba, jas lengva skaityti. Tekstuose daug liūdnos ironijos, verčiančios ir nusišypsoti, ir nuliūsti. Čia jau kaip kam patinka.

 

Leisk užduoti filosofinį klausimą: kas tau yra kūryba?

Man atrodo, kad meninio rašymo esmė yra istorijos konstravimas ir pasakojimas. Kitaip sakant, rašytojo užduotis yra ištraukti iš gyvenimo chaoso ir savo fantazijų kokią nors įdomią istoriją ir gerai ją papasakoti, parinkus jai tinkamą kalbą. Jeigu pavyks išlaikyti visų šių sudedamųjų dalių proporciją, gausim gerą tekstą, kuris bus įdomus skaitytojui ir bent šiek tiek jį paveiks.

Kūrybos akte mane traukia magiška minčių, fantazijų ir vaizdinių materializacija. Ką tik čia nieko nebuvo ir, štai, jau tekstas, kuris turi progos išlikti per amžius (jeigu, žinoma, pasiseks). Čia pat verta paminėti, jog prozos rašymas nėra vienintelis mano užsiėmimas. Aš kiekvieną darbo dieną vaikštau į biurą, kuriame dirbu nuo 9 iki 18 valandos, turiu šeimą, domiuosi įvairiais dalykais. Kitaip sakant, gyvenu įprastą gyvenimą, kuriame kaip tik ir randu temas bei siužetus savo kūriniams. Todėl galiu pasakyti, kad man kūryba greičiau yra egzistuojančios realybės apmąstymo procesas, o ne naujos konstravimas.

 

Man asmeniškai tavo proza palieka užfiksuoto kasdienybės absurdo pojūtį. Tai – tavo būdas žvelgti į gyvenimą ar meninis metodas?

Manau, neįmanoma atskirti vieną nuo kito. Jeigu mano tekstuose yra buitinio absurdo, pirmiausia dėl to, kad aš pastebiu jį gyvenime, jis mane „kabina“, man įdomu jį aprašyti. Be to, tai leidžia gana plačiai žaisti su skaitytojų emocijomis – nuo džiaugsmo iki lengvo liūdesio. Absurdas yra tragikomiškas iš prigimties, man jis artimas.

 

Ar visada, pradėdamas rašyti tekstą, žinai, kuo viskas baigsis?

Ne visada. Kartais mano mintyse yra tik kokia nors viena man svarbi detalė, apie kurią vėliau ir formuojasi visas tekstas. Tai man pačiam kelia nuostabą – todėl aš ir esu įsitikinęs, kad rašymas yra viena iš nesuvokiamų mistinių paslapčių. Iš kitos pusės, aš gana šaltai žiūriu į savo tekstus, visada žinau, ką norėjau pasakyti, ir, jeigu reikia, be jokio gailesčio metu perteklines teksto dalis lauk.

 

Kol kas vienintelis didelis tavo kūrinys – apysaka „Planktonus Vulgaris“ – yra septynių trumpų dalių tekstas. O kiekvieną apysakos dalį sudaro trumpi epizodai, panašūs į momentinę nuotrauką, išreikštą žodžiais. Kaip atsirado tokia forma?

Man net sunku atsakyti į šį klausimą. Greičiausiai įtakos tam turėjo mano patirtis rašyti įvairius tinklaraščius, kuriuose informacijos vienetas yra nedidelis įrašas, dažnai panašus, kaip tu sakai, į momentinę nuotrauką. Man atrodo, kad tada aš neblogai tą formą perpratau. Pirmą kartą aš išbandžiau ją apsakymų cikluose „Vidurvasario apsakymai“ ir „Įpusėjusio rudens apsakymai“, kuriuos galima perskaityti mano rinkinyje „Geras romanas“. Literatūros seminaruose rusų rašytojas Leonidas Juzefovičius apibūdino mano prozą kaip kinematografinę. Sutinku, nes, kai rašau, aš iš tikrųjų lyg ekrane matau siužetą ir savo veikėjus. Todėl galbūt ir turiu polinkį rašyti trumpus epizodus. Tokia technika suteikia tekstui tam tikros dinamikos, be to, nereikia rašyti perteklinių teksto dalių, kurios jungtų epizodus. Man tai patinka. Iš kitos pusės, panašiai prozą rašė ir garsūs rašytojai Sergejus Dovlatovas ir Erlendas Loe, tad toks rašymas irgi turi savo tradiciją.

 

Lietuvoje šiuolaikinė baltarusių literatūra nelabai žinoma. Ką mums rekomenduotum perskaityti?

Na, dabar visi bent jau žino baltarusių rašytoją Svetlaną Aleksijevič, gavusią Nobelio premiją… Manau, kad baltarusių literatūra mažai kam žinoma Lietuvoje tik dėl to, kad ji parašyta baltarusiškai ir ją reikia versti. Nors tarp mūsų valstybių yra neblogų ryšių: rašytojai ir vertėjai iš Baltarusijos jau ne kartą dalyvavo bendruose seminaruose Lietuvoje, o jūsiškiai – mūsų literatūros festivaliuose. Aš rekomenduočiau jaunus baltarusių autorius – kol kas daugelis išleidę po vieną knygą, bet jos vertos dėmesio. Tai poetai Katerina Zykova, Violeta Pačkovskaja, Antonas Rudakas, prozininkai Pavelas Antipovas, Tatjana Zamirovskaja, Nastia Mancevič, Andrejus Pokrovskis, Andrejus Lazutkinas. Besidomintiems rekomenduočiau aplankyti Baltarusijos PEN centro tinklalapį (http://pen-centre.by/books.html).

 

Paskutinis tradicinis klausimas – kokie yra tavo kūrybiniai planai?

Šiuo metu mąstau apie naują knygą, tačiau neskubu, nes po „Planktonus Vulgaris“ pasirodymo dar nė metai nepraėjo. Nesu iš tų autorių, kurie rašo nuolat ir daug. Kitų metų balandį važiuosiu trims savaitėms į rašytojų rezidenciją Ventspilyje, ketinu ten gerokai paplušėti. O kol kas viską, ką parašiau, galima rasti mano tinklalapyje (http://www.planktonus.by).

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.