Simona Bendikaitė. Eilėraščiai
Asilo pienu kvepianti vonia. Ten prausėsi.
Žaliųjų vynuogių kaukė. Ji slėpėsi.
Asilo pienu kvepianti vonia. Ten prausėsi.
Žaliųjų vynuogių kaukė. Ji slėpėsi.
į šiurkštų delną
iš aklojo skardinės
leidžias žiedlapiai
pakylu iki
420 Hz
420 BPM
420 metrų
plaukiu krauliu
krantas taip toli
Skaruota mergaitė žengia
į gruodo žvarbumą,
į ledkrėtį, dūkstančią pūgą,
žibučių ir žemuogių –
formos provaizdis /
tikras būna tik tas kuris mirė / čia dar neįžengęs / tik atbiręs žirniais
nuo sienos / būk čia ir dabar /
estetiškai bandau
kalbos padargаis
save apgauti ir sugauti
pabėgusį ir
pasislėpusį rytojaus Vaizdą
Sekmadienis.
Varpai.
Nulinguojančios judų nugaros.
Vargo pelės
Krebžda mediniuose klauptuose,
Krenkši, kosčioja,
Šaudo akutėmis.
vis ieškau to
kurio trokšta mano širdis
skambinu telefonu
neatsiliepia
negaliu pagauti
jokiais jutiminiais prietaisais
sureaguoja ne tie impulsai
o ar klausė kas paukščių ar jie nori skraidyti
ar liūdėjo prie aido ant puodelio parimusio
ar žaizda vis dar sulpia kur tikrovė sudygo
nei tavęs nei manęs niekada neraminusi
Anuomet
kai Dievas Ganytojas
dar neganė savo kaimenės
kai Žaliakalnis
skendėjo veidmainystėje
o žmonės
nepažinojo greitosios pagalbos mašinų
buvo daug paprasčiau