ciel noir

užvėrusi duris į pragarą
nesidairiau atgal
įkaitusios rankenos neliečiau
nesiklausiau degančiųjų aimanų

šokau kopose sūrioje naktyje
po šviesomis tolimų galaktikų
aš – nedėkinga duktė
epitomė moters degradacijos

tolau lydima balso atgarsių
užmiršai mane – skundėsi žarijos
kūnų pelenuose dar rusenančios
tik ten nebuvo manęs –
aš išsikrausčiau
šokau trupančioje naktyje
dulkėse sprogusių galaktikų

išsikrausčiau iš skurdo ir gėdos
smūgių į veidą
devynmetės kurvos kūno
netaisyklingu sąkandžiu

gyvenau sapnuose
entų giriose
planetose iš kristalų
šokau tiems kurie neišeina
kam neužtenka vieno pasaulio

gimiau pragare
degiau devyniolika žmogaus metų
nepriklausiau niekam
visi mylėti miražai
lyg smėlis
išsilydė gaisravietėje

stebėjau, kaip ugnis
prarijusi mano jaunystę
pasiglemžia supirktą žemę
kaupikų namus
kiemus, pilnus metalo laužo

išsikrausčiau iš gimdos ir svajonių
nutraukiau bet kokią tąsą
aš – keistuolė iš bomžų namo
šokau astralo diskotekose
atkeliavau iš toli
bet ne tam, kad išgelbėčiau

Lilia

kas esu be savo sapnų
ir nenormalumo
tik viena tų
nepastebimų mergaičių
svajojančių apie ilgus
ir žalsvus lyg undinės plaukus

mes vaikštome tarp jūsų
prilaikome duris
mylimės su jūsų vyrais
vilkime padėvėtus paltus

mokame pralaimėti
be triukšmo ir ašarų
virsti nematomomis
be užkerėtų apsiaustų

vienos nukeliaujame
dešimtmečių atstumus
naktyje tamsoje
be septynmylių batų

nes nėra namų
kur sugrįžtume
triskart apsisukusios ant kulno
sukaukšėdamos
raudonomis kurpaitėmis

be savo sapnų ir nenormalumo
esu viena jų –
stebuklingų mergaičių
tyliai apsidengusių
gulbių plunksnomis
virtusių moterimis
kurios nemato savęs veidrodžiuose

per speigą išsiruošusių
prisirinkti žibuoklių ar žemuogių
trupiniais užsipildyti tuštumas

kurios niekad neegzistavo

truputį baisūs dalykai

mano krikštamotė nebuvo fėja
nors kadais taip atrodė
kai neturėjau ką mylėti

kai ji vienintelė
per Kalėdas padovanojo lėlę
o kepdama pyragą
iš stiklinio buteliuko
įlašindavo migdolų aromato

bijojo kad manęs
nepalaikytų jos dukra –
apdriskusios su klouniška striuke
baisėjosi, kad nemokėjau
valgyti peiliu ir šakute
ir piktinosi, kad man nerūpėjo
kai dėdė eiliniu smūgiu
sutrupino mamai alkūnę

kur aš buvau – vilku lakiojau
ką aš dariau – vilku tekėjau

ją mušė visus dvylika mėnesių
Šriodingerio miegamajame
už durų stringančia spyna
motina ir mirusi ir gyva
parpuldavo ant grindų
ar atsikels
ar kraujas tvindo smegenis

galbūt tada truputį išprotėjau
nusimečiau apsunkusius rūbus
vaiko sustingusiu žvilgsniu
be ateities
kuo aš virtau –
moterimi, slepiančia iltis
metančia vilko šešėlį

in flagrante

negalėjai išgelbėti
matai dabar
kai žinai kas esu
manęs tykojo
bedugnė žiema
pavasaris vasara
plėšrūnė rytojaus diena
implozija to
ką vadiname ateitimi

nesuspėjai pavyti
buvau per toli
negalėjau tiltu
pareiti namo
užburta šaltos žalumos
pasilikau anapus
miško rūke

buvai teisus –
viskas buvo gerai
skausmo meridianai
pakeitė kryptis
tuštybės šukės
sukrito į skirtas vietas


speigo žemuogėmis
podukra užsitaisė
nemeilės paliktas skyles
iškreiptame veidrodyje
narcizas pamatė save

o aš irgi
ilgai sapnavau
kol išvydau
kas man nutiko

mambo Lili

pakilusieji – taip mus vadina
ne vampyrai mes
ir ne nubudusieji
iš dvasinio miego

tik atsikėlėme
iš patogių karstų
muštų barchatu ir gobelenais
pailsėję
tarp vystančių žiedų
ant juodo šilko pagalvių

kadaise žuvome – tiesa
iš vienatvės
naivumo
mus pribaigė
netikėti dūriai į nugaras

mus palaidojo besišypsančius
atmerktomis akimis
tamsa dvelkė laukimu
įtikėjimu į bręstantį laiką

pakilome bebaimiai
įraudusiais skruostais
tokie gražūs žinojimu
kas laukia po žeme
kad nuo skausmo
nėra slėptuvės

kad visos upės ir keliai
regėjimai ir sapnai
sugrąžina pas tuos
kuriuos nuviliame

Lilit

laiko vilnos priglaudžia mane
lyg užmirštas prisilietimas
užmigusi iš lėto apaugu
ochrinių siūlų mišku

nauji vyrai mano mieste
vešliomis barzdomis
ir odiniais vikingų rūbais
pridengę senas savo šmėklas
medžioja baltą žvėrelį
žmogaus akimis

kalba, kad šis – ypatingas
nebėga ratais
vilioja tolyn į šakotą tankmę
kur pasivertęs mergele
leidžia paragauti
savo kūno rasos

vieną naktį jį vėl užtiks
bet niekas neįspės jo vardo
jo siela miega
baltose laiko vilnose
po storu auksiniu ledu

kai jį surištą pervėrė ietimi
jis nepravirko
neatsigėrė iš saujos
negėlo vandens

tik vienu atodūsiu
jiems iš rankų
išplėšė pažadėtąjį dangų
palikęs bergždžiai medžioklei
atsikartojančios išdavystės mieste