Janušaitis, Edmundas, 2024. Poetų sodas / Kuždesiai pievose. Vilnius: Slinktys, 104 p.

Vietos (plačiąja prasme – erdvės dimensijos) aktualizavimas, individo – aplinkos vienio pabrėžimas aptinkamas ne viename eilėraštyje. Šis matmuo sureikšminamas ne vien fiksuojant aplinkos vyksmą ar vardijant objektus. Dažnam poetui pastanga įsivietinti sutampa su užduotimi įsiprasminti. Tokiu atveju erdvė išplečiama iki žmogaus egzistencinio lauko (ar jo dalies) ribų. Būties epizodas įgauna ne tik apibrėžto laiko, bet ir abstrahuotos vietos (siela kūne, žmogus pasaulyje) formą. Poetas, prozininkas, bardas Edmundas Janušaitis savo vieša pozicija, veikla, tikrovės atspindžiais kūryboje siejamas su Kauno Žaliakalniu. Rašytojo sklype įkurtas ir skulptūrų ekspozicija papuoštas poetų sodas. Tačiau 2024 m. pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje „Poetų sodas / Kuždesiai pievose“ akcentuojama ne tik konkreti vietovė, stengiamasi aplinkos objektus abstrahuoti iki būties dėmenų ir naudojantis jais užčiuopti anapusybės ribą.

Individo integracija į aplinką, buvimas visumos dalimi knygoje suvokiami kaip pilnatvės sąlyga. Štai eilėraštyje „Drąsus pasalūnas / Menkavertis skriaudikas“ gamtos reiškiniui (rūkui) priskiriami žmogaus bruožai, kūniškumas, taip tarsi pabrėžiant jų tapatumą: „jis nevargsta / nesijuokia / nesiverčia niekad per galvą // kai anka jo akys // kai kūnan grįžta / drungnos potvynio jėgos“ (p. 8). Pirmųjų knygos skyrių pavadinimais („Alkio puota“, „Soties stoka“) taip pat pabrėžiama tinkamiausios vietos egzistuoti identifikavimo svarba. Tarytum pasiklydus erdvėje neįmanomas ir teigiamas įsiprasminimo rezultatas. Žmogaus ir aplinkos sąsajų, pastangų išreikšti jausenas per gamtos reiškinius aptinkama ne viename rinkinio eilėraštyje: „net neieškoję laimės bučiniai / kaip zylės purpteli“ (p. 10); „nors mano svajonių upelis / taip susiaurėjęs“ (p. 24); „lyg bandyčiau / vis garsiau šniokšti / atsimušdamas / į uolėtąjį Neries krantą“ (p. 60). Egzistuoja ir atvirkštinė koreliacija – abstraktūs reiškiniai išreiškiami kūniškais bruožais: „kai / pražilę / tikėjimo žodžiai / įsitempia / it džiūstantys raumenys“ (p. 47) ar „it noras pažadinti / snaudžiantį liūdesį // kartais / virstantį raukšlele / tarp antakių“ (p. 14). Toks įvaizdžio ir reikšmės ryšys yra abipusis, juo išreiškiama būsena, veiksnys, kartu lemiantis ir objekto kismo rezultatą. Žmogaus esybė taip pat gali būti suvokiama kaip reiškinių ar jų refleksijų vieta (tiesa, labiau talpykla, nei lokacija). Tokį santykį atspindintis laiko ir erdvės ryšys atskleidžiamas eilutėse „į mane / lyg į primirštą nuošalę / neužklysta metai margi“ (p. 27).

Vieta gali ir nesutapti su abstrakčiu traktavimu plačiaja prasme. Konkretizuojant šią sąvoką erdvė dažnai įsivaizduojama kaip įvykių, reiškinių kaleidoskopas. Kitaip tariant, erdvė neatsiejama nuo joje vykstančių procesų. Objektų sąveika, tarpusavio ryšiai, vyksmo išeitys turi įtakos subjektyviam vietos traktavimui: „jo namuose tylu // it vėstančia ranka / palietus kulkos skrydį“ (p. 55), „aš gyvenu / tarsi du / atskiri žmonės“ (p. 66). Erdvės ir laiko sąsaja taipogi neišvengiamai įtakoja vietos aktualumą. Nykstant materijai (laiko pasekmė), sumenksta ir konkrečios vietovės (su ja susijusių jausmų ir / ar įvykių) reikšmingumas: „drumstas geismas nurimsta / it užakusi kūdra // ir / šiame pragare / lyg prigesusios meilės vaitojime / tegirdėt / tik / daiktų subyrėjus tyla“ (p. 79). Taip stebėdamas pasaulį ir imdamas domėn laikinumą (fiksuodamas vykstančius ir nykstančius procesus) lyrinis subjektas ne viename eilėraštyje pabrėžia egzistencijos trapumą: „tarsi / juodvarnių kraujas / įsigėręs / į klampų / būties laikinumą“ (p. 84). Kartu eilėraščio žmogus vietos nelaiko savo nuosavybe. Taip dar labiau pabrėžiama įsivietinimo kaip įsiprasminimo funkcija: „vieną kartą ateity / tikrai be žemės / nepaliksiu“ (p. 38). Dažname eilėraštyje individui būdingas nuolankumas, pasidavimas lemčiai, aukštesnės galios pripažinimas: „kai tu laisvas guli / erdvės spąstuose // neišlukštentas // tačiau / lengvai perkandamas“ (p. 40). Toks egzistavimo spąstuose bejėgiškumas suteikia ir laisvės pojūtį. Pasidavimas likimui, laiko tėkmei ir dažnai naudojamos abstrakcijos suponuoja skaitytojui mintį, kad išeitis – gal visai ne įsivietinimas, o atvirkščiai – vietos atsižadėjimas. Išnykus materijos ir transcendencijos ribai būtis tarytum ištęsiama iki begalybės: „galiu gyventi / neįtikėtinose vietose // t. y. // pleventi ore / virš / niekados“ (p. 68).

Knygos raiškoje subtiliai maskuojamas jausmo nuogumas. Į akis krinta minėtas gausus abstrakcijų naudojimas, suteikiantis tekstui paslapties ir nesumurkdantis eilėraščių į asmeniškumų liūną. Abstrakcijų gausa gali šiek tiek blaškyti skaitytojo dėmesį, tačiau drauge ir universalizuoti tekstus. Kartu su paradoksalesniu minties vingiu šie bruožai rizikuoja stumtelėti esmę į įmantraus ir painaus išmislo ar minklės glėbį. Tačiau man imponuoja nestandartinės išeities paieška, netikėtų ryšių tarp objektų atskleidimas. „[L]aisvi / iki tol / kol jūsų priešai / yra svetimi“ (p. 25); „besišypsanti laimė / atitraukė pirštus / nuo vitrinos kaktos“ (p. 35) – frazės, atspindinčios autoriaus pastangas ieškoti įdomesnių išraiškos formų. Ne viename eilėraštyje galima aptikti įdomų jausenos – aplinkos elemento – abstrakcijos ryšį. Tokia sąsaja tarytum išveda vyksmą iš buitiškumo žabangų: „blėsta šviesa / stebuklo akimirkoje // ji vos juda // tarsi / skausmą pajutus klaida // įspraudusi pėdas // į ankštus šermenų batus“ (p. 53). Tokiomis raiškos vingrybėmis rizikuojama įvilioti skaitytojo interpretacijas į painias regztis. Tačiau tai – bėgimo nuo banalumo kaina. O netikėti sugretinimai dar ir padeda iš pažiūros paprastiems įvaizdžiams nuskambėti išradingiau.

Janušaičio „Poetų sodas / Kuždesiai pievose“ – knyga apie individo pastangas įsivietinti trapiame pasaulyje. Suvokiant materijos laikinumą bei laiko viršenybę matmenų santykyje, perkeliant vyksmą iš konkrečios vietovės į visaapimančios erdvės teritoriją, neigiant vieto(vė)s reikšmingumą, akcentuojant abstrakcijas, atsiranda galimybė išplėsti egzistencijos ribas. „Tu dvoki // kaip sugedus žuvis // išmesta / iš didybės dienų / į nualinto grožio pakrantę // kur / tik šis tas / daugiau / negu keistas / vandens neveiksnumas“ (p. 43) – kūniškosios prigimties laikinumą, aukštesnės jėgos egzistavimo tikimybę konstatuoja rinkinio lyrinis subjektas. Vieną dieną vietos išbluks, sekundės išsitrins ir iš absoliutaus neveiksnumo išsikuždės naujas pasaulis. Ko gero, panašus į jau buvusį.