Parodia Mutabilis. Magas išvaduotojas arba Šredingerio lygtys

Magas susimąstęs šliūravo dulkėtu Radviliškio šaligatviu. Tiesą sakant, net nesuvokė, kad atsidūręs kažkokiame Radviliškyje, ir apskritai, tokio pavadinimo net nebuvo girdėjęs. Saulė negailestingai kepino, liežuvis klijavosi prie gomurio, gertų netgi iš balos, jei tokia pasitaikytų akiratyje. Deja. Šaligatvis nepastebimai persimainė į dar dulkėtesnį žvyro keliuką, ir ant sandalų vis storesniu sluoksniu gulė dulkės.

Ūmai nugaros smegenimis Magas pajuto vos apčiuopiamą neaiškios energijos srautą. Suklusęs stabtelėjo, apsidairė – tyku aplinkui, nė jokio gyvo padaro, iš abiejų pusių vien ilgi vienaukščiai be langų ir su daugybe durų: metalinių, įvairių atspalvių ir vienodo dydžio. Pastypsojo minutėlę ir vėl žengė pirmyn. Įtempęs visus pajautos instrumentus, pamažu slinko žvyrkelio viduriu. Energijos šuorai buvo netolygūs ir palaipsniui stiprėjo – Magas iškart suprato, kad juda teisinga kryptimi, it magnetas traukė į tą pusę. Ties vienomis, parūdijusiomis, durimis energija pulsavo stipriausiai, – užpenčiais pagaugai nuėjo, – su aiškiai jaučiamais pertrūkiais. Čia jis ir sustojo.

Vidinis balsas ėmė kuždėti Šredingerio jadvyga, Šredingerio jadvyga. Šredingerio jadvyga... Tiedu žodžiai varė jį į neviltį – ką reiškė Šredingeris, jis puikiai žinojo, bet kas per jadvyga – neturėjo jokio supratimo. Atsargiai palietė duris delnu – juto už jų kažką esant. Magas mėgino atspėti, ar tai gyva, ar mirę, bet tasai trūkčiojimas baisiai mušė iš vėžių. „Viena vertus, fiksuojama aiški superpozicija ir tuo pat metu – dekoherencija, rodo su kuo turiu reikalą, – svarstė Magas, – o antra vertus, neįprastas energijos pokyčių bangavimas velniškai glumina.“ Jis būtų linkęs objekto elgesį paskaičiuoti, tik šįkart buvo ganėtinai keblu, praktiškai neįmanoma, parinkti teisingos lygties. Nuojauta teigė, kad bet kokiu atveju reikia tą kažką išvaduoti. Tinkamiausias ir, ko gero, vienintelis būdas – paprasčiausiai atverti duris. Čia Magas susidūrė su kita problema – varčia nė nekrustelėjo nei stumtelėta, nei stipriai trūktelėta. Pagaliau nuvokė, kad skvarbus protas beigi brutali jėga čia nepadės – teks griebtis magijos.

Tankemor kapšer ka švik! – nukreipęs burtų lazdelę, griausmingu balsu sudundeno ir įsmeigė žvilgsnį į duris. Kaktą išmušęs prakaitas ėmė graužti akis. Magas pirštais brūkštelėjo per vokus ir vyzdžiai staiga išsiplėtė ant varčios išryškėjus drūto pagalio, galu įsprausto tarp dviejų rutuliukų, atvaizdui. Iš to ženklo suprato, kad šitas būdas taipogi neveiksmingas.

Aišku, Magas galėjo atsisakyti savo ketinimo ir šliūruoti šalin, tačiau smalsumas ir  azartas kažką išlaisvinti – buvo stipriau už jį patį. Valandėlę pamindžikavęs prisiminė Tavalą ir tuoj pat išsikvietė jį į pagalbą. Kol tasai atsidangino, teko šiek tiek palūkėti. Lūkėdamas dar nagus pagraužė – žalčiai per ilgi, kliūti visur pradėjo. Bet dešiniojo mažojo piršto nukramtyt nespėjo: net krūptelėjo, kai iš pasalų šaižiai suriko tiesiai į būgnelį. Pasikrapštė Magas aprėktąją ausį ir tarė:

– Klausyk, Tavalai, nesusitvarkau šičia. Ką su tom durim daryt? Už jų kažkas yra.

– Mhm, įdomu įdomu, – Tavalas apčiupinėjo duris. – Aha, nu jo nu jo… Rakto neturi? – nusikvatojo atkragindamas galvą. Magas rūstingai sužaibavo akimis. – A, nu jo nu jo… Šposų nesupranti. Jaučiu, savo magiją jau bandei… Neveikia, ką? – vėl nusižvengė šaižiu balsu ir su entuziazmu išklojo: – Davai, pasprogdinam! Kai geras būtų! Babach, ir nėėė durų!

– Ir ne tik durų! Tu kvailas visai, – Magas nusispjovė.

– Tada… tada pasikast po durim reikia, – pakišo pakankamai sumanią išeitį, kaip patsai sau vaizdavosi.

– Na, tai kask. Ko stovi kaip kartį prarijęs?

Tavalas parkrito ant kelių ir uoliai ėmėsi darbo. Spėriai, su ypatingu nuožmumu, sakytum įniršęs taksas, malė rankomis kietai suplūktą žvyrą. Pakilo sprangių dulkių debesis. Magas galingai nusičiaudėjo.

– Žinok, nieko nebus, nieko nebus, – atsitiesęs suvapėjo padusęs Tavalas, – atsitrenkiau į pamatus. Ble, tvirti ir giliai. Norėjau iš visos dūšios tau padėt, ale, va, matai… – pasidaužė delnus purtydamas žemes.

– Tai kas dabar?

– Gal per kaminą lįst?

– Lįsk, – paragino Magas, įsirėmęs rankomis į šonus.

Tavalas užsikabarojo ant stogo ir netrukus šūktelėjo iš viršaus:

– Žinok, irgi nieko nebus – siaura skylė! Žiauriai siaura! Be šansų! Nu jo nu jo!

Nu, nachui! – nevalingai išsprūdo Magui, prasimušė iki šios minutės skrupulingai tvardytas irzulys.

Netekęs vilties prišoko prie varčios ir ėmė desperatiškai gremžti jau ir taip iki panagių nugraužtais nagais, bet tuoj pat liovėsi – gan skausminga. Tik paskutinę akimirką ilgasis nagas užkliuvo už skylutės. Magas dar kartą juo kepštelėjo ir sustingo giliems apmąstymams. Atsitokėjęs įgrūdo jį tiesiai į skylę ir pasuko pagal laikrodžio rodyklę. Pasigirdo trakštelėjimas. Staigiu judesiu atitraukė pirštą – persigando, jog bus lūžęs nagas, tačiau šis tebekiurksojo savo vietoje. Magas atsišliejo į tas prakeiktas duris, o šios cypdamos atsivėrė ir vos neišvertė jo iš sandalų.

– Eureka! – sušuko laimės pilnomis kelnėmis. Na, ne vien laimės – dar kai ko. Bet tik truputuką. Gi ir baimės teko pajusti iš tokio netikėto netikėtumo.

Nu jo nu jo, – suniurnėjo Tavalas.

Patalpoje baisiai nemaloniai dvokė – kur kas labiau nei Mago pirstelėjimas. Blausioje šviesoje jis įžiūrėjo guolyje kažką sukrutėjus. Tas kažkas pakėlė galvą. „Gyvas!“ – apsidžiaugė Magas.

– Kas tu? – sugergždė galva.

– Aš – Magas. O tu kas?

Valandėlę galva tylėjo sustingusi, paskum pažvelgė dujotomis akimis ir vangiai paklausė:

– Nū, koks tau knisalas?

– Išlaisvinau tave iš šių pražūtingų spąstų! Noriu bent jau vardą žinoti to, ką vadavau šitaip sunkiai!

Prieš pasakydama „ką?“ galva dar patylėjo, paskiau iš lėto išsikočiojo iš guolio, atsistojo pavirsdama į žmogystą ir atsvirdino prie Mago. Jis pamatė tą susivėlusią gyvastį besant moterimi, ar bent jau panašią į moterį.

– Ko čia bliauni? Prisuk kolonkes, – ji pasikasė pažastį. Po minutėlės dar pridūrė: – Šiaip, aš Jadzė… O ką čia gelbėjai?

Ryški bradifrenija jai, pagalvojo Magas.

– Tave gi! Tu gyva ir laisva! Durys atrakintos! – pačiupo ją už alkūnės ir ėmė tempti prie durų.

– Dink, – be emocijų tarė Jadzė. – Įsiveržė čia kažkoks… prižadino… iš lovos išvertė… Niekur aš neisiu. Atstok… Čiuožk iš mano namų… iš mano garažo, – ištraukė ranką ir pastūmė Magą. Šią sceną atokiau stebėjo Tavalas. Nu jo nu jo

Staiga Magas pajuto pliaukštelėjimą per ausį ir, susyk atplėšęs akis, prieš save išvydo tą patį veidą iš garažo. Tik gražesnį, neišburkusį, švarų, bet itin tūžmingą.

– Ko čia perdi?! Prismardinai visą gryčią! – tas veidas ėmė plyšaut. Ir kaipmat Magui prašviesėjo protas – čia gi sutuoktinė jojo! – Jadvygute, nepyk, aš netyčia, – gailiai suvaitojo. – Košmarą sapnavau, tavęs visai nepažinau! Duris nagu rakinau, iš garažo tave vadavau!

– Oi, vaduotojas atsirado! Chronis dulbezda nelaimingas! Prisprogai vakar su Tavalu! – Jadvyga mosavo rankomis, o Magas tuoj pat užsitraukė antklodę, kad neduokdie, vėl nekliūtų į žandą. – Anas išviliojo visas paslėptas pusbonkes tave magu vis bevadindamas! Magas, mat! Tfu! Šmikis žaliom ausytėm! Kelkis ir malkų kapot, mikliai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.