Artūras Lauda. Nuskendę laivai

Kalvos viršūnėje, apaugusioje senais klevais, stūksojo restoranas „Žuvėdra“. Kaip ir kas rytą, jis atvėrė duris lygiai dešimtą, nors sezonui baigiantis dauguma kurorto užeigų jau nedirbo. Pirmame restorano aukšte veikė valgykla, o antrajame – baras su vaizdu pro aukštus vitrininius langus. Baro kėdės tebebuvo sukeltos ant stalų, tik lauko terasoje vienas stalas baltavo uždengtas staltiese.

Čia pat, stebėdamas gelstančių klevų viršūnes, jaunas vyras klausėsi čiauškančios nedidukės merginos. Jie stovėjo atsirėmę į medinius turėklus, kalbėjosi rūkydami ir beveik nežiūrėdami vienas į kitą, – sakytum, du gerai pažįstami arba visai svetimi žmonės.

Netrukus stiklinės terasos durys atsivėrė. Mergina paskubom užgesino cigaretę ir pasirišo prijuostę. Ji praleido elegantiškai įžengusią moterį, o pati šmurkštelėjo vidun.

Jaunasis vyras nusišypsojo įėjusiai viešniai. Jis buvo išties labai jaunas, galima sakyti, jaunuolis vos besikalančia barzdele ir degančiu nekantriu žvilgsniu. Jis palydėjo moterį prie stalelio, ir jie atsisėdo tylomis žvelgdami vienas į kitą.

– Tau nešalta? – pagaliau paklausė vaikinas.

– Žvarboka. – Moteris paėmė jai ištiestą pledą ir apsiklojo įdegusias kojas. – Ar galima silpnos kavos?

Vaikinas kilstelėjo ranką, atsigręždamas į langus, skiriančius terasą ir barą restorano viduje.

– Mums du juodos kavos, – pasakė jis, pasirodžius tai pačiai   nedidukei merginai, dabar jau dėvinčiai padavėjos prijuostę.

– Su pienu?

– Ne. Du didelius americana. Be cukraus.

Netrukus mergina atnešė du puodelius ant lėkštelių, padėjo garuojančią kavą ir vogčiomis dirstelėjo į moterį. Moteris pažvelgė į rudenėjančias kalvas ir ūkanų apsiaustą miestelį apačioje.

– Lyg nuskendę laivai, – pasakė ji, pirštų galais perbraukdama šviesias plaukų sruogas.

– Apie ką tu? – jaunuolis paėmė savo kavą.

– Namų stogai. Lyg apvirtusių laivų kiliai.

– Kiliai?

– Taip, kiliai, – nusijuokė moteris. – Atsimenu, vis kartojai žodį „molas“, tarsi niekad nebūtum girdėjęs.

– Buvau. Bet tavo lūpose visi žodžiai skamba kitaip.

– Atrodo, viskas buvo taip seniai…

– Maždaug prieš devynias su puse savaitės, – šyptelėjo vaikinas. – Matei tą filmą?

– Nebūk juokdarys.

– O tu paskaičiuok.

– Aš jau skaičiavau, – atsakė moteris, įdėmiai pažvelgdama jam į akis.

Vaikinas užsidegė cigaretę ir pastūmė peleninę į stalo vidurį.

– Rūkysi? – paklausė.

– Ne.

– Gal metei?

– Mečiau.

– Nejuokink.

– Aš nejuokauju.

– Ir nuo kada?

– Prieš kelias dienas.

– Norėčiau ir aš taip, – vaikinas spragtelėjo pirštais ir nusišypsojo.

Moteris nieko neatsakė, tik pažvelgė į baro pusę.

– Kokia ten reklama? – paklausė.

– Ant lango?

– Taip.

– „Hendricks“.

– Kas?

– Toks džinas.

– Esi ragavęs?

– Esu.

– Tau patiko?

– Gana neblogas. Tik dar ankstoka, nemanai?

– Paveikslėlyje atrodo labai gaiviai.

– Nori, užsakysiu?

– Nereikia.

– Aš užsakysiu – vieni niekai.

– Bet aš tikrai nenoriu.

– Juste! – pašaukė vaikinas. – Juste, gal galėtum…

Pakviesta mergina netrukus priėjo.

– Atnešti meniu? – paklausė.

– Taip. Ir du „Hendricks“.

– Gryno?

– Ne, mums su toniku ir agurkais. Kaip ant lango.

Padavėjai išėjus, moteris tyliai nusijuokė.

– Su agurkais? Tu rimtai?

– Pamatysi, tau patiks.

– Labai abejoju.

– Tuojau paragausime. O gal irgi metei?

Ji padėjo puodelį atgal ant lėkštutės.

– Kava trenkia svilėsiais, – tarė.

– Tai oras, – pasakė vaikinas. – Turbūt taip kvepia ruduo.

– Būtent. Staiga viskas padvelkė rudeniu.

– Tau liūdna?

– Ne. Visai ne.

– Bet aš matau.

– Nereikia, Andriau, apie tai jau kalbėjomės.

– Taip, kalbėjomės.

– Juk šiandien neliūdėsime?

– Žinoma, ne.

Jie nutilo. Ant stalo atsirado du kartoniniai „Hendricks“ padėkliukai ir dvi rantuotos stiklinės, sklidinos skaidraus putojančio gėrimo. Tarp ledo kubelių lyg jūros gyvatės rangėsi agurkų drožlės, paviršiuje plūduriavo laimo griežinėliai ir mėtos   – viskas kaip paveikslėlyje.

Jie susilietė stiklais ir kilstelėjo juos prie lūpų.

– Kvepia gaiviai, – pasakė moteris.

– Juk taip ir spėjai.

– Šią vasarą tiek visko išragavome.

– Tai jau tikrai.

Moteris padėjo savo stiklinę nė nepalietusi gėrimo.

– Kokie gražūs stogai, – pasakė ji. – Tiek metų čia gyvenu ir niekada to nepastebėdavau. Turbūt jie visai nepanašūs į apvirtusius laivus, tik taip pagalvojau…

– Apie jį?

– Ką turi galvoje?

– Pagalvojai apie tą pražuvusį žveją?

– Ne. Apie jį dabar negalvoju.

– Tai apie ką?

– Apie rudenį. Kaip greitai atėjo ruduo… Gal nori mano gėrimo?

– Tau nepatiko?

– Tiesiog nenoriu.

Moteris pastūmė savo stiklą.

– Kai esame kartu, apie jį niekada negalvoju.

– Aišku, – atsiliepė vaikinas, pakeldamas savo stiklinę ir truktelėdamas didelį gurkšnį.

– Nepyk.

– Aš nepykstu.

Vėjo gūsis išbaidė varnų būrį medžiuose, ir jos krankdamos pakilo į bespalvį dangų. Kurį laiką jie tylėdami stebėjo ratais sukančius paukščius. Galop vaikinas padėjo tuščią stiklinę ant stalo.

– Tikrai geras, – pasakė jis.

– Taip, – atsiliepė moteris. – Ir jokio svilėsių tvaiko.

– Paklausyk, Kriste, juk tai visai neilgam.

Moteris nežymiai linktelėjo. Nuleidusi akis, ji žvelgė į medines terasos grindis.

– Tai tik keli mėnesiai, – tęsė vaikinas. – Jie praeis, nespėsim nė mirktelėti.

Moteris tylėjo.

– Aš grįšiu Kalėdoms. Girdi?

– O paskui?

– Paskui dar keli mėnesiai – ir viskas.

– Viskas?

– Na taip. Mes vėl būsime kartu.

– O jeigu tau nepavyks?

– Kas nepavyks?

– Grįžti Kalėdoms.

– Kodėl? Juk ne pasaulio kraštas.

– Viskonsinas? – šyptelėjo moteris. – Tai jau…

– Atskrisiu, kad ir kiek kainuotų. Netiki?

– Pamirši mane greičiau, nei įsivaizduoji.

– Kaip galėčiau?

– Tau tik dabar taip atrodo.

– Nejau manai, kad keli mėnesiai gali ką nors pakeisti?

– Jau ir pati nežinau.

Moteris apglėbė puodelį sustirusiomis plaštakomis.

– Kaip greitai atvėso, – pasakė ji.

– Turėtų dar išsigiedryt, – vaikinas išpūtė dūmus į pilką dangų ir nusišypsojo. – Aš jau dabar laukiu vasaros. O tu?

– Manai, po metų būsime tokie patys?

– Kodėl po metų?

– Trys mėnesiai iki Kalėdų… Tada dar šeši…

– Penki. Po Kalėdų liks tik penki mėnesiai.

– Tebūnie, – atsiliepė moteris. – Manai, tiek laiko nieko nereiškia?

– Tai aišku. Pažįstu daugybę žmonių, kuriems ir ilgiau buvo tekę išsiskirti.

– Aš taip pat. O paskui jie gyveno ilgai ir laimingai.

– Na gerai, jeigu nenori, kad išvykčiau, aš ką nors sugalvosiu… Bet tie keli mėnesiai mums tikrai nieko nereiškia.

– Ką sugalvosi?

– Galiu likti čia, – tarė vaikinas. – Tik pasakyk, ir aš niekur nevažiuosiu.

– Kvailystės.

– Kodėl?

– Nejau galėtum šitaip viską sumauti?

– Velniop tą viską!

– Nejuokauk taip, – pasakė moteris. – Tau liko paskutiniai metai.

– Na ir kas? Čia irgi galiu užbaigti tuos prakeiktus mokslus.

– Juk pats žinai, kad ten viskas kitaip.

– Aš nejuokauju, man tikrai nusispjaut.

– Prašau, nekalbėk taip. Niekada sau neatleisčiau, o vėliau ir tu…

Moteris pakilo, susisupo į apklotą ir žengė kelis žingsnius link terasos pakraščio. Apačioje sklaidėsi ūkanos, jau buvo galima įžiūrėti namų kontūrus ir pavienius praeivius. Tačiau rūkas vis dar gaubė marias, tolumoje susiliejančias su pilku dangumi.

– Kai jis negrįžo iš jūros, norėjau viską mesti ir išvažiuoti, – prabilo moteris.

– Kalbi apie savo žveją?

– Atleisk, bet pats apie tai priminei.

– Viskas gerai. Aš suprantu.

– Nežinau, kodėl delsiau, – tęsė ji, – bet paskui jau buvo vėlu išvykti. Per daug visko nutekėjo…

– Paklausyk, Kriste, mums taip niekada nenutiks.

– Tikrai?

– Pamatysi.

– Iš kur tu žinai?

– Žinau ir viskas.

Ji pažvelgė į jaunuolį, bet šįsyk jis neatlaikė tiesaus moters žvilgsnio.

– Man atrodo, ir aš jau žinau, – pasakė ji.

– Štai ir puiku, – atsiliepė vaikinas, prisidegdamas kitą cigaretę. – Gal užsisakom ką nors iš meniu?

Moteris sugrįžo prie stalo.

– Paprašykime dar kavos.

– Su degėsiais?

– Koks tu šmaikštuolis.

– Tai su kuo?

– Aš norėčiau espresso, – pasakė ji. – Gal bent espresso čia gamina padoriai.

– Gerai, paprašykime espresso, – sutiko vaikinas. – Bet turi manim patikėti.

– Aš tikiu.

– Tai tik keli mėnesiai.

– Gal jau pakaks apie tai?

– Kaip pasakysi.

Vaikinas paėmė moters gėrimą.

– Tai apie ką norėjai pasikalbėti? – paklausė.

– Aš? – ji krūptelėjo.

– Vakar minėjai, kad pasakysi kažką svarbaus. Gal pamiršai?

Moteris tarsi neišgirdo, jos žvilgsnis paklydo kažkur labai toli.

– Ne, nepamiršau, – galiausiai ištarė.

– Tai apie ką kalbėsimės?

– Aš norėjau… Žinai, aš norėjau pasakyti, kad tau nebūtina grįžti Kalėdoms.

– Tu rimtai?

– Žinoma.

– Ir kodėl?

– Tai visiškai nereikalingos išlaidos.

– Niekai.

– Nereikia, Andriau, man bus sunku ir vėl išsiskirti. Palaukime tuos kelis mėnesius, kaip ir sakei.

– Esi tuo tikra?

– Taip bus geriau.

– Jeigu taip sakai…

Vaikinas pažiūrėjo į tuščias stiklines priešais.

– Juk tai net ne metai, – pasakė jau prikimusiu balsu. – Aš tau kasdien rašysiu. Mes galime kasdien kalbėtis, juk ne akmens amžius.

– Skaipu? – moteris gūžtelėjo. – Mes kalbėsimės skaipu?

– Kodėl ne?

– Kaip ilgai mums pavyks?

– Galvok ką nori, bet aš žinau, kad mums viskas bus gerai.

– Štai ir aš jau žinau.

– Velniai rautų, tada aš lieku čia!

– Liaukis.

– Tik pasakyk, ir aš niekur neskrisiu!

Moteris pažiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Ar galėtum pažadėti vieną dalyką?

– Kriste, juk žinai, prašyk manęs ko tik nori.

– Gerai,– pasakė ji tyliai. – Tuomet aš tavęs prašau, aš tavęs labai prašau bent trumpam nutilti.

Vaikinas nieko neatsakė. Jis pažvelgė į savo kelioninę kuprinę, gulinčią ant vienos iš kėdžių. Po valandos į miestelio stotį turėjo atvykti autobusas, važiuojantis į Vilnių. Iš ten buvo numatytas skrydis į Oslą, o paskui – tiesiai į Niujorką.

– Paklausyk, – staiga jis pasviro pirmyn. – Aš galiu dabar pat suplėšyti bilietus.

Moteris pakėlė drėgnas akis.

– Nori mane pravirkdyti? – ištarė.

– Noriu, kad būtume kartu, – kalbėjo jis. – Nejau negalime pakentėti kelis sušiktus mėnesius?

– Jeigu tu dabar neužtilsi, prisiekiu, aš mesiu į tave stiklinę.

– Kriste, paklausyk…

– Užsičiaupk! Būk geras, užsičiaupk!

Atsivėrė terasos durys, ir jose pasirodė mergina su padėklu.

– Ar nieko netrūksta? – paklausė ji, nurinkdama indus.

– Du espresso, – pasakė vaikinas.

– Dar ką nors?

– Viskas.

– Algirdas prašė, kad užeitum.

– Ačiū, Juste.

Po minutės mergina grįžo su dviem mažais baltais puodeliais. Paskui ją įėjo du vaikinai, taip pat dėvintys prijuostes. Nežymiai linktelėję vaikinui, jie ėmėsi stumdyti stalus ir kėdes.

– Seniokas vis dar čia? – paklausė moteris.

– Algirdas? – vaikinas išgėrė savo kavą. – Kodėl jį taip vadini?

– Dirbau čia vieną vasarą. Tą vasarą. Užmiršai?

– Taip, atrodo, minėjai.

– Dirbau „Žuvėdroje“, kai buvau tavo metų, Andriau.

– Tu ir vėl apie tai, – jis pakilo nuo stalo, tada pasilenkė ir pabučiavo moterį į lūpas. – Aš greitai. Neliūdėk be manęs.

– Pasistengsiu.

Likusi viena moteris stebėjo, kaip vėjas išsklaido debesis ir išpučia paskutines ūkanas iš miestelio. Raudoni čerpių stogai nušvito saulėje, marios tviskėjo, danguje atsirado gilaus mėlynumo. Atrodė, lyg staiga būtų stojęs dar vienas nuostabus vasaros rytas.

Sušilus orui, į terasą ėmė rinktis lankytojai. Girgždančiais mediniais laiptais užlipo senyva pora. Jie vedėsi už rankų mažą mergytę ilgomis, gražiai išdrikusiomis garbanomis.

– Labas rytas, – pasakė žilutėlis senukas.

– Sveika, Kristina, – pasisveikino ir senutė.

– Mes ką tik iš miesto, ir, žinai, neradome tavęs kepyklėlėje.

– Nebuvo ir tavo gardžiųjų raguolių.

Moteris nusišypsojo jiems.

– Šįryt nespėjau, – pasakė ji.

– Kaip gaila, – patraukė pečiais vyriškis. – Agnytė taip juos mėgsta.

Jis pasilenkė ir paglostė garbanotą mergaitės galvelę.

– O žinote ką, – moteris staiga pagyvėjo. – Ateikite vakare, pavaišinsiu jus skanumynais ir arbata.

– Tikrai? – pasiteiravo senutė.

– Ateikite, ateikite, mielai prikepsiu raguolių Agnytei.

– Tuomet būtinai užsuksime. Ar ne, mažute?

Mergaitė linktelėjo galva, bet tuoj nuleido akis.

– Agnyte, ar ateisi vakare į svečius? – paklausė moteris. – Aš tavęs lauksiu, gerai?

– Gelai, – atsakė mergaitė. O tada ji skambiai nusijuokė – be jokios priežasties, kaip moka tik vaikai.

– Ačiū tau, Kristina, – nusišypsojo senutė.

– Iki pasimatymo, – linktelėjo vyriškis, ir jie trise nuėjo prie tolimesnio staliuko.

Kurį laiką moteris stebėjo mergaitę, mažomis rankutėmis laikančią apverstą meniu. Tuomet pasisuko į saulę ir praskleidė užklotą, kuriuo buvo apsigobusi. Rankos nejučia nuslydo pilvu, apglėbė saulės spindulių glamonėjamą liemenį, švelniai paglostė…

Netrukus ji užsnūdo saulės atokaitoje ir nematė savo draugo, ką tik pasirodžiusio restorano salėje. Sprausdamas kišenėn perlenktą voką, jis nusileido laiptais ir patraukė link baro. Ten stovėjo kresnas plikis ir popieriniu rankšluosčiu trynė taures.

– Tai namo? – mirktelėjo vaikinui

– Namo. Įpilk man ko nors degančio.

– Viskas gerai? – paklausė plikis.

– Puikiai.

– Ko norėtum?

– Ko nors iš  tavo atsargų.

– Nejuokink, pavaišinsiu tikru gėrimu.

– Aš sumokėsiu.

– Paslėpk tą savo voką.

Plikis paėmė butelį nuo viršutinės lentynos ir pripylė pilną stikliuką. Butelį paliko ant stalo.

– Ten ji? – linktelėjo į langus.

– Aha.

– Tai šmikis.

– Ką sakai?

– Sakau, kad gera buvo vasara.

– Tas tai jo…

– Tai už vasarą?

– Už vasarą.

– Dar vieną?

– Varyk!

Vaikinas išgėrė dar vieną ir paspaudė plikiui ranką. Daugiau jie nieko nekalbėjo. Jis išėjo į terasą, nušviestą saulės, ir sustojo tarpduryje. Pūtė šiltas vėjas, tolumoje ošė pušynai, auksinės marios tyvuliavo po mėlynu dangumi. Tik geltoni klevai čia pat šlamėjo ir jau metė pavienius lapus.

Kai jis priėjo, moteris atsimerkė ir nusišypsojo. Tankios sruogos krito jai ant pečių, jas lengvai sūpavo vėjas. Nors buvo gerokai įšilę, tačiau lyg pajutusi šaltkrėtį moteris vėl susisupo į apklotą.

– Na, kaip tu? – paklausė vaikinas.

– Gerai, – atsakė ji. – Viskas gerai.

– Tu tikra?

Moteris ir vėl nusišypsojo, paslėpdama rankas po apklotu.

– Mums viskas bus gerai, – pakartojo ji.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *