Iš rusų kalbos vertė Laimutė Pacevičienė

Geras romanas

Sakoma, kad kiekvienas žmogus gali parašyti vieną gerą romaną – knygą apie savo gyvenimą. Serioža manė, kad vieną puikų romaną galima padalyti į daugybę nuostabių apsakymų ir taip net būtų geriau.

Rašyti pradėjo dar mokykloje. Tam jį ypač paskatino klasės sienlaikraštis, kuriame savo kūrybą galėjo skelbti visi norintys. Beje, dėl to, kad koks nors tavo eilėraštukas ar apsakymėlis pasirodytų plačiame sienlaikraščio lape, vykdavo tokios beprotiškos varžybos, tad tai buvo laikoma didžiule sėkme.

Pirmas jo apsakymas vadinosi „Skolos“. Tai buvo aštri satyra, ja Serioža kritikavo savo bendraklasį Petką, kuris, prieš pusmetį pasiskolinęs iš Seriožos rublį, niekaip nesugebėjo jo grąžinti. Kai atnešė savo apsakymą literatūros mokytojai, redagavusiai ir sienlaikraštį, ji vos perskaičiusi apsakymą paskelbė griežtą nuosprendį: netinkamas.

– Serioženka, – pasakė ji, – gerai, kad ir tu ėmeisi plunksnos, bet tavo apsakymo tema pernelyg paprasta, tai nebus žmonėms įdomu. Verčiau pasimokytum, pavyzdžiui, iš Mašenkos. Paskaityk jos naujausią eilėraštuką apie tai, kaip mums visiems gera mokytis mokykloje. Va, taip reikia rašyti!

Pernelyg paprasta! Kaipgi taip? Gal mokytojai rublis – niekas, bet Seriožai tai buvo didelis turtas ir todėl jis taip jaudinosi. O čia staiga paaiškėjo, kad elgeta jį pavertęs Petka nepadarė nieko ypatingai blogo, kad tas šlykštus poelgis, taip įskaudinęs Seriožą, net nevertas būti aprašytas. Tai apie ką tada rašyti?

Apie meilę. Serioža aiškiai suprato, kad dabar jis turi rašyti apie meilę. Ak, koks jis juokingas buvo tada, seniai, kai atnešė mokytojai tą kvailą apsakymiūkštį apie rublį. Na, nieko, dabar jis jau paaugęs, pasikeitęs. Jį jaudina kitos temos. Atėjo laikas rašyti apie vyro ir moters meilę.

– Serioženka! Labai gerai, kad ėmeisi suaugusių žmonių temų. Juk tu jau vienuoliktokas. Bet tavo herojaus išgyvenimuose nėra nieko nauja. Visi yra tai patyrę, šie jausmai seniai aprašyti literatūroje. Ir ne tik klasikų, bet ir tavo bendraklasės Mašenkos, ji apie meilę parašė puikias eiles. Rekomenduoju perskaityti.

Vėl nepataikė. Kas čia darosi? Kas vakarą užmigdavo mąstydamas apie Ją – pačią tobuliausią merginą pasaulyje, tos mintys persekiodavo kiaurą dieną. Visus išgyvenimus Serioža išdėstė apsakyme; rašė taip nuoširdžiai, kaip tik galėjo, ir štai, prašau, – vėl nieko nauja. Tai kas tada yra nauja?

Erotinė proza. Sena gera erotinė proza. O ir patirties jau turi, nors ir nedaug. Vasarį per klasės susitikimą Serioža vonios kambaryje maloniai pasimylėjo su iškaitusia nuo vyno besišypsančia Mašenka. Kai paskui jie sėdėjo virtuvėje ir rūkė, Serioža spėliojo, ar Maša kuriame nors savo eilėraštyje užsimins apie jų atsitiktinį ryšį. Jis savo apsakyme tikrai aprašys.

„Sergėjau, deja, tenka pranešti, kad jūsų atsiųstas apsakymas „Meilė vonios kambaryje“ dėl daugelio priežasčių mums netinka, nepaisant to, kad mūsų žurnalas spausdina erotinę prozą. Akivaizdu, kad autorius turi mažai gyvenimiškos patirties, aprašytas meilės aktas originalumu neišsiskiria, apsakyme nėra nieko nauja, kas galėtų sudominti skaitytoją. Mėginkite dar kartą! Su pagarba – Vyriausiasis redaktorius.“

Neoriginalu ir nenauja. Kiek galima? Beje, Serioža vis mėgino įsiūlyti savo erotinę prozą internetiniams leidiniams, dažnai net gana abejotinos moralės. Iš vieno tokio tinklalapio kartą gavo trumpą atsakymą: „Spenelių tema atskleista nepakankamai“, – nuo tada Serioža ėmė kur kas atidžiau rinktis galimų publikacijų vietas.

Tačiau jo kūrybos nespausdino. Jis rašė apie save, apie tai, ką matė aplinkui, bet tekstus atmesdavo vieną po kito. Nieko nesudomino net graudus apsakymas apie kaimynų mergaitę, susirgusią vėžiu ir stebuklingai pasveikusią. Serioža manė, kad jei mergaitė galiausiai būtų mirusi, apsakymui būtų labiau pasisekę, bet jis nenorėjo meluoti. Serioža rašė apie tikrą gyvenimą.

„Kiekvienas žmogus gali parašyti vieną gerą romaną – knygą apie savo gyvenimą.“ Kurgi ne. Kam įdomus tas tavo gyvenimas, jei esi tik paprastas vaikinas? Tavo gyvenimą klasikai aprašė jau devynioliktajame amžiuje, ir tik tą dalį, kurios nespėjo aprašyti aštuonioliktojo amžiaus klasikai. Tai ką dabar daryti?

Nusižudyti. Bet ne šiaip nusižudyti. Gyveno jis paprastai, tai bent numirs gražiai. Pasikarti, nusinuodyti, persipjauti venas – tegul tuo užsiima tie, kurie negeba nieko sugalvoti. O jis – kūrybinga asmenybė, jis rašė apie gyvenimą amžių sandūroje. Na, matyt, dar neatėjo jo laikas, bet greitai ateis. Ką čia pasirinkus? Skruzdėlyną. Jis nusirengs ir atsiguls ant skruzdėlyno. Puiki mirtis, verta tikro menininko. Taip jis ir pasielgs. Viso geriausio.

„Dvidešimt ketverių metų Sergejaus Ivanovo kūnas buvo rastas priemiesčio miške ant didžiulio skruzdėlyno. Sprendžiant iš palikto raštelio, tokiu neįprastu būdu šis jaunuolis nutarė išeiti iš gyvenimo. Primename, kad per pastaruosius du mėnesius, tai jau penktas atvejis, kai pasirenkamas toks savižudybės būdas.“

Naujas egzaminas

1.

Aš vis prisimenu tą dieną prieš šešerius metus, kai į auditoriją įėjo mūsų fakulteto dekanas su dideliu mėlynu aplanku rankose.

– Sveiki, vaikai, – pasakė mums, tada dar pirmakursiams, – turiu įdomių naujienų.

Per auditoriją nuvilnijo vos girdimas šnabždesys, studentai sunerimo. Dekanas ranka prisidengė burną ir atsikrenkštė.

– Atėjau pranešti apie Švietimo ministerijos siūlomą naujovę. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad ji šiek tiek….ėėė….neįprasta.

Susižvalgiau su bičiuliu Vovka Ivanenko. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir nusisuko. O dekanas tęsė:

– Nuo šio semestro visose aukštosiose mūsų šalies mokyklose įvedamas naujas egzaminas.

– Norėjote pasakyti – naujas kursas, Pavelai Igorevičiau? – paklausė į palangę atsirėmusi aukštosios matematikos dėstytoja, trupindama tarp pirštų kreidą.

– Ne, ne naujas kursas, o būtent naujas egzaminas.

– Trečiojo pasaulinio karo istorija? – pašmaikštavo Paška Bukinas iš paskutinės eilės.

Dekanas rūsčiai jį nužvelgė ir Paška susigūžė.

– Jums tas egzaminas gali pasirodyti labai lengvas ar net juokingas. Bet laikyti jį, žinokite, turėsite po kiekvieno semestro – visus penkerius mokslo metus. Visų jų vidurkis bus įrašytas jūsų aukštojo mokslo baigimo diplome. Ir tas vidurkis tikrai turės įtakos ieškant darbo.

Mes sėdėjome įdėmiai gaudydami kiekvieną žodį. Dekanas vėl krenkštelėjo.

– Gerai, vaikai, daugiau nekankinsiu. Tai bus jūsų sėkmės egzaminas.

Studentai tylėjo, nelabai ką tesupratę. Dekanas atsivertė savo aplanką.

– Mūsų šalies Vyriausybės ir Švietimo ministerijos iniciatyva nuo šių metų aukštojo mokslo įstaigos vertins ne tik studentų žinias, bet įgimtus gebėjimus. Tai būtina, kad atskirtume tuos, kuriuos iš prigimties lydi sėkmė, kad išsiaiškintume, kam sekasi labiau, o kam prasčiau nei vidutiniškai. Dauguma solidžių kompanijų norėtų priimti į darbą tik tuos žmones, kuriems gyvenime sekasi. O tiems, kurie nesate laimės kūdikiai, teks daugiau ir stropiau mokytis, kad galėtumėte konkuruoti darbo rinkoje. Ar turite klausimų?

– Pavelai Igorevičiau, – vėl prabilo aukštosios matematikos dėstytoja, – o kaip vyks šis egzaminas?

– Tuojau paaiškinsiu. Studentai po vieną eis į auditoriją ir egzaminų komisijos akivaizdoje išsitrauks savo sėkmės įvertinimo balą – nuo nulio iki dešimties. Ne bilietą, o iš karto balą. Ar aišku? – nužvelgė mus dekanas. – Jei klausimų nėra, aš jau eisiu.

Nuo tos dienos viskas ir prasidėjo.

2.

Sėkmės vertinimas vyko egzaminų sesijos pabaigoje. Išlaikę kitų dalykų egzaminus, paskutinę sesijos dieną susijaudinę šurmuliavome prie uždarytų durų.

Pirma pasišovė eiti Maša Lakina. Ji stvėrė už rankenos ir, jau žengdama vidun, akimirką sustingo. Tada ryžtingai atlapojo duris ir dingo auditorijoje.

– O dabar ir pamatysime, kaip sekasi mūsų Mašenkai, – pakomentavo Paška Bukinas. – Jei ką, aš tikrai vesiu ją!

Po minutės Maša pasirodė:

–Dešimt!

Visi aiktelėjo.

– Dabar aš! – šūktelėjo Paška Bukinas ir išnyko už durų.

Jis grįžo su devintuku. Tada jau puolė veržtis visi kiti.

Aš įėjau kažkur per vidurį. Iki tol mano moksladraugiams visai sekėsi – nė vienas neištraukė mažiau nei šešių.

Užverstos kortelės su balais buvo išdėstytos keliomis eilėmis ant stalo prieš egzaminų komisiją, kuriai vadovavo pats dekanas. Pakėliau virš jų ranką ir mėginau įsiklausyti į savo pojūčius. Žinojau, kad man skirtas balas tikrai guli priešais. Kai pasirodė, kad į ranką tartum kas bakstelėjo, stvėriau pirmą pasitaikiusią kortelę ir atverčiau. Kitoje pusėje buvo riebiai išvedžiotas juodas nulis.

– Kaip suprantate, perlaikyti egzamino negalėsite, – pasakė dekanas, – šis balas bus skaičiuojamas drauge su kitais ir turės įtakos galutiniam įvertinimui.

Nusiminęs išėjau į koridorių.

Kai viskas baigėsi, paaiškėjo, kad egzamino neišlaikiau tik aš ir Olenka Udačina. Niekas nieko nesakė, bet man pasirodė, kad grupės draugai ėmė elgtis su mumis lyg su užkrečiamais ligoniais.

Kai visi ėmė tartis, kur ir kaip pažymės sėkmingą sesijos pabaigą, aš priėjau prie Olenkos ir atsistojau šalia.

– Nenusimink, Olia, – pasakiau, – juk nieko baisaus neįvyko.

Olia pakėlė akis. Jos buvo pilnos ašarų.

– Man visuomet nesiseka, – šnirpštelėjo Olenka. – Maniau, ištrauksiu nors vieną ar du balus, o čia…

Ji užsidengė veidą rankomis.

– Nesikrimsk, juk ne mokslai gyvenime svarbiausia, – tariau ir iš karto supratau, kaip kvailai skamba tie žodžiai.

Olenka pratrūko sielvartingai raudoti.

3.

Ta vakarą mudu su Olenka vaikštinėjome po vakarinį miestą. Ėjome siauromis gatvelėmis nekreipdami dėmesio į šlapdribą, kol galiausiai užsukome į mažą kavinukę. Atsisėdome prie staliuko ir pažvelgėme į valgiaraštį.

– Du šimtai šešiasdešimt kavos rūšių, išprotėt galima! – nudžiugo Olenka.

Priėjo padavėja su bloknotu rankose.

– Juodos be cukraus, – paprašiau aš.

Padavėja brūkštelėjo pieštuku savo bloknotuke.

– Ir dar prašyčiau Jemeno „Al Mochos“, – išsirinko Olenka.

Padavėja kaltai nusišypsojo.

– Atleiskite, man labai gaila, bet „Al Mocha“ ką tik pasibaigė.

– Tada ir man juodos be cukraus.

Olenka atsirėmė į sofutės atlošą.

– Matai, – pasakė, – man visada nesiseka. Tas egzaminas tik patvirtino. Tik anksčiau niekas to nežinojo, niekam ir nerūpėjo, o dabar visi žino, kad man nesiseka.

– Klausyk, be reikalo taip kremtiesi. Nieko tas egzaminas mums nedavė, nieko ir neatėmė – kokie buvome, tokie ir likome. Viskas gerai.

– Ne, – atsakė Olenka, – ne viskas gerai.

4.

Paaiškėjo, kad ji buvo teisi. Po to, kai ir antrame semestre per sėkmės egzaminą abu išsitraukėme vienetus, grupės draugai ėmė mūsų šalintis. Nors ir toliau bendravo pabrėžtinai maloniai, bet vengė turėti su mumis kokių nors bendrų reikalų.

Trečiame semestre mes su Olenka ištraukėme po tvirtą trejetą ir pasijutom smagiau, bet per ketvirtą egzaminą teko tenkintis dvejetais. Kitą kartą sumaniau pagudrauti – ištiesęs ranką virš kortelių su balais ir pajutęs įprastą dilgtelėjimą, griebiau ne tą kortelę, o kitą, iš priešingo stalo krašto. Bet ir nepadėjo – mano rankoje atsirado išdavikiškas vienetas.

Mūsų moksladraugiai dažniausiai traukdavo panašius balus – šešetus ir septynetus, tik Maška Lakina ir Paška Bukinas rinko vien devynetus ir dešimtukus. Paša, kaip ir buvo žadėjęs, pasipiršo Mašai ir ją vedė. Jie net studijų pabaigos nelaukė.

Mudu su Olenka irgi ėmėm galvoti apie vestuves. Tas siaubingai prastas sėkmės lygis mus labai suartino.

Tuo metu šalies nevykėliai ėmė vienytis ir bruzdėti. Jie reikalavo, kad naujasis egzaminas būtų panaikintas, teigdami, jog negalima dirbtinai dalinti visuomenės į laimės kūdikius ir nevykėlius. Tačiau jų protestai tikslo nepasiekė ir reguliarus sėkmės išbandymas pamažu tapo privalomas visose valstybinėse įstaigose, o vėliau – ir privačiose firmose. Niekas nenorėjo dirbti su žmonėmis, kurie visiškai, nė truputėlio nesugeba pritraukti sėkmės. Vis didėjo nedarbas.

Kurį laiką nei man, nei Olenkai šitos bėdos nerūpėjo, bet penkeri studijų metai pralėkė kaip vėjas ir galiausiai išaušo diena, kai mūsų grupei buvo įteikti diplomai su visų mokslo dalykų įvertinimais.

Ir su sėkmės balu.

5.

Ta diena prieš šešerius metus pakeitė mano gyvenimą. Dabar jau ne iš nuogirdų žinau, ką reiškia neturėti darbo. Nė viena firma nenori priimti manęs į darbą, dėl to, be abejo, kaltas mano sėkmės balas – vienas su puse. Buvo ir tokių darbdavių, kurie, rodydami gerą širdį, žadėjo nekreipti dėmesio į mano mokslo nesėkmes ir priimti į darbą, bet su viena sąlyga – jeigu aš jų akyse ištrauksiu padorų sėkmės balą. Nėra ko ir sakyti, kad iš to nieko neišėjo.

Laikui einant mudu su Olenka išsikraustėme gyventi į specialų rajoną, skirtą tokiems kaip mes. Gaunam pašalpas, jos padeda mums prasimaitinti ir apsirengti. Laukiamės vaikučio ir dažnai svajojame, į kurį jis bus panašus. Sakoma, genus paveldi kas antra karta. Labai to tikimės. Gal staiga ir mums pasiseks?

Dviguba porcija

Kažkas paskambino į duris. Pradžioje kartą, po to dar kelis kartus. Aš keiktelėjau dėl nelauktų svečių ir nuėjau atidaryti. Ant slenksčio stovėjo vaikinas ir mergina. Abu plačiai ir draugiškai šypsojosi. Vaikinas rankose laikė storą knygą juodais viršeliais.

– Sveiki, – pasisveikino mergina, – norime papasakoti jums apie Dievą.

Mintyse suskaičiavau iki dešimt ir atsakiau:

– Jeigu jūs – baptistai, adventistai, krišnaitai ar Jehovos liudytojai, tai žinokite, kad jūsų broliai jau buvo pas mane užsukę.

– Na, ką jūs, – atsakė vaikinas. – Mes Kuko vaikai. Ar esate apie tokius girdėjęs?

– Neteko.

– Kuko vaikai – poridžybės religijos atstovai. Norėtume, kad jūs šiek tiek apie ją sužinotumėt. Tai gali pakeisti jūsų gyvenimą.

Atsirėmiau alkūne į durų staktą ir nutaisiau susidomėjusią veido išraišką.

– Didysis Kukas, – pyptelėjo mergina plonu balseliu, – sukūrė mūsų pasaulį, tai jis užvirė visą tą košę, suprantate? O mūsų pareiga, mūsų žemiškos misijos esmė – tą košę išsrėbti, kiekvienam tiek, kiek skirta, savo porciją. Jūs dar nebuvote gimęs, o Kukas jau žinojo, kiek košės jums išvirti. Tik poridžybė gali išmokyti mus, kaip teisingai tą košę srėbti.

– Taip, ateikite į mūsų bažnyčią, – įsiterpė vaikinas. – Pas mus renkasi geri žmonės, mes giedame, skaitome Didžiąją Receptų Knygą, o po kiekvieno susirinkimo valgome košę. Ateikite, nesidrovėkite.

– O kokią košę?

– Na, jeigu jus domina, mūsų bažnyčioje tikima, kad šventa yra grikių košė. Kiti galvoja, kad avižinė, o dar kiti – kad šventa yra ryžių košė. Tai skirtingos mūsų tikėjimo – poridžybės – konfesijos. Bet kokiu atveju, Kukas yra vienintelis, nesvarbu, kas kokią košę srebia.

– Net ir manų?

– Bažnyčios, kuriose valgoma manų košė, oficialiai vadinamos sektomis. Mūsiškė, grikių, atšaka viena konservatyviausių, nes remiasi seniausiomis tradicijomis.

– Labai ačiū, verta buvo sužinoti, – padėkojau.

Mergina ištiesė man vizitinę kortelę.

– Labai jūsų lauksime, – tarė. – Ir dar… – Staiga ji ėmė šnibždėti. – Prie įėjimo į laiptinę matėme merdizmo atstovus. Jie tiki, kad visą gyvenimą turime srėbti ne košę, o šūdą. Netikėkite jais – tai ne mėšlas, o košė. Niekada nepamirškite – būtent košė!

Kačiukas

Aleksejus Ivanovičius sėdi savo kabinete prie kompiuterio. Šalia monitoriaus jaukiai garuoja dar šiltos arbatos puodelis. Rankoje laiko šokoladu glazūruotą sūrelį, vieną iš tų, kurį atsineša kasryt, – bet pirštai truputį dreba, valgyti nesinori.

„Gal tai vieni iš paskutiniųjų mano pusryčių“, – staiga pagalvoja jis. Ta mintis dar labiau išgąsdina, sukausto kūną ir akimirką jam atrodo, kad sustojo širdis. Gūždamasis juodame odiniame krėsle jis žvelgia į monitoriaus ekraną, vėl bėgdamas akimis per trumputį tekstą ir bijodamas į jį įsigilinti.

Jo gyvenime nebuvo jokių netikėtumų. Kiekvieną rytą jis vilkdavosi kostiumą, užsinerdavo kaklaraiščio kilpą, neatrištą iš vakaro, lipdavo žemyn prie automobilio ir važiuodavo į biurą. Per trejus metus šioje firmoje jam pavyko padaryti neblogą karjerą: pradėjęs dirbti paprastu pardavimų vadybininku, tapo prekybos atstovų vadovu. Žinoma, kartais tekdavo sėdėti iki vėlumos, dirbti per išeigines, kęsti boso išsidirbinėjimus, eiti į darbą sergant, bet jis buvo įsitikinęs, kad geriau jau gyventi taip, nei būti nevykėliu, turinčiu daugybę laisvo laiko. Ir vis dėlto visus tuos metus jis apie nieką taip nesvajojo, kaip apie pirmąsias savo atostogas. Ne apie trumputį, akimirksniu pralekiantį savaitgalį, o apie tikras atostogas – už tūkstančių kilometrų nuo biuro, su išjungtu telefonu, kur niekas jo nepasiektų. Todėl, kai taip ilgai lauktos atostogos per boso malonę šmėkštelėjo horizonte, nepašykštėjo pinigų ir nupirko dešimties dienų kelionę dviem – sau ir žmonai – po Italijos vyndarystės regionus. Nuo to laiko net darbe jis mintimis jau klaidžiojo po vėsius rūsius, tarp ąžuolinių, raudonu vynu apvarvėjusių statinių, o svetingas šeimininkas specialiu stikliniu instrumentu pylė jam į bokalą savo geriausius vynus.

Arbata ant stalo jau beveik ataušo. Sūrelį vėl įsidėjo į portfelį. Jau keletą dienų Aleksejus mąsto ne apie ateitį, bet apie praeitį – kaip ir šią minutę. Prisimena tą vakarą prieš dvi su puse savaitės, kai su kolegomis stiprokai truktelėjo bare. Apimtas džiugios nuotaikos Dimai ir Viktorui Sergejevičiui jis pasakojo apie Toskanos ir Pjemonto vynuogynus, už juos tą vakarą jie pakėlė ne vieną tostą. Paskui Dimos pasiimti atvažiavo nepatenkinta žmona, Viktorą Sergejevičių išvežė taksi, o jis šiek tiek svyruodamas patraukė pėsčiomis, nes eiti reikėjo netoli. Jau buvo visai netoli namų, kai krūmuose sukniaukė kačiukas. Bet kurią kitą dieną būtų praėjęs pro šalį, bet tą vakarą buvo taip puikiai nusiteikęs, kad atsiliepė į silpną balselį ir praskleidė šakas – ten, pasišvietęs mobiliuoju, pamatė mažytį rainą padarėlį.

– Kic kic kic, – pakvietė girtu balsu ir ištiesė ranką.

Kačiukas norėjo atšokti, bet jį iš visų pusių supo tankūs krūmai, todėl jis sušnypštė ir nedrąsiai, bet stipriai, iki kraujo, krimstelėjo ištiestos rankos pirštą.

– Eik velniop, kvaileli, – keiktelėjo Aleksejus.

Po penkiolikos minučių jis jau ramiai miegojo savo lovoje.

Vieną rytą po dviejų savaičių jis kaip visada prieš išvažiuodamas į biurą pusryčiavo. Virtuvėje birbė žmonos įjungtas televizorius. Rodė medicinos laidą, kurią vedė nebejauna šviesiaplaukė su akiniais.

– Paspauskite raudoną mygtuką tie, kuriems nors kartą gyvenime yra įkandęs šuo, – paragino salėje sėdinčius žiūrovus.

„Na, man šuo tikrai nėra įkandęs“, – nusišiepė jis į ekraną. Ir staiga prisiminė kačiuką, apie kurį per tą visą laiką nė karto nepagalvojo, ir kažkas nejaukiai sukirbėjo širdyje. Jo ausis pasiekdavo tik atskiros iš televizoriaus sklindančias frazės, bet jų prasmė, kurią ėmė suvokti, buvo labai nemaloni.

„Taigi, pasiutligė – liga, kuria galima užsikrėsti įkandus šuniui. Beje, pasiutligę gali platinti ir katės. Tai labai pavojinga liga, pasireiškus jos klinikiniams simptomams šimtas procentų ligonių miršta. Ji pažeidžia stuburo ir galvos smegenis. Inkubacinis ligos periodas gali tęstis iki metų. Jei įkandama į riešą, veidą, kaklą ar į genitalijas, galimybė užsikrėsti yra devyniasdešimt procentų. Bėda ta, kad nuo pasiutligės viruso nėra jokių vaistų. Jei įkando gyvūnas, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Padėti gali tik injekcija – antirabinė vakcina nuo pasiutligės.“

Jis pagalvojo, kad visai neturi laiko nueiti pas gydytoją. Ir šiaip dienomis būdavo siaubingai užsiėmęs darbe, o dabar, prieš atostogas, – dvigubai. „Lioša, jei jau išeini atostogų, – pasakė bosas, – tai būk malonus, prieš tai padirbėk kaip reikiant.“ Ir apskritai jų firmoje lakstyti pas gydytojus neįprasta,  lyg ir nevyriška, nerimta priežastis išeiti iš darbo. „ Ai, tiek to, nueisiu šeštadienį ir susileisiu, kad negalvočiau apie tai Italijoje“, – nusprendė jis.

Vis dėlto nuo šiol jam nebeišėjo iš galvos mintis, kad galbūt kažkur jo kūne bręsta ir kaupia jėgas mirtinas pasiutligės virusas ir vien dėl to, kad kartą sugalvojo paglostyti mažytį mielą kačiuką.

„Antirabinė vakcina“, – surinko jis paieškos langelyje vos įėjęs į kabinetą. Žodis „antirabinė“ priminė triušius, jis net nusišypsojo. Bet nuo to, ką perskaitė, veido išraiška pasikeitė.

„Reikia nepamiršti, kad per vakcinacijos laiką ir dar pusmetį po to (taigi, kokius 7–9 mėnesiai) griežtai draudžiama: vartoti alkoholinius gėrimus, fiziškai pervargti, persikaitinti saulėje, peršalti.“

Italijos saulė, vyno rūsiai surengė prieš jį sąmokslą –  kartu su kačiuku. Leistis vakciną – reiškia palaidoti viltis apie atostogas. Atsisakyti vaistų – beveik metus gyventi bijant kankinamos mirties. Jis susimąstęs užsiverda arbatos ir išsiima glazūruotą sūrelį, naršyklėje susiranda straipsnį apie pasiutligės simptomus ir pasekmes.

Arbata jau visai ataušusi. Jis labai aiškiai ir tiksliai supranta, kad niekur neis. Jau verčiau mirs, negu dar metus gyvens be atostogų, kurias buvo susiplanavęs. Juk visai įmanoma, kad kačiukas nebuvo pasiutęs. Vadinasi, po kiek laiko jis smagiai pasijuoks iš savo baimių. O jei buvo? Jeigu staiga pajus silpnumą ir apatiją, tada pakils temperatūra ir ims laužyti kaulus? Jis nueis pas gydytoją, o šis paklaus, ar pastaruoju metu nebuvo susidūręs su valkataujančiais gyvūnais. Ką jis atsakys? Kad gyvybę iškeitė į Italijos vyndarystę? Žmona ir tėvai, beviltiškai mėgindami išsiaiškinti, kaip jis įsigudrino užsikrėsti mirtina liga, nepabaigiamais klausimais užvers jo vandens ir šviesos bijantį kūną. Bet jis už jokius pinigus neprisipažins iškrėtęs kvailystę, tegul verčiau jį prisimena kaip nelaimės auką, o ne kaip kvailą savižudį. „Ir atneš tau mirtį nuosavas katinas“, – lenda į galvą frazė, kuri kitu metu gal būtų juokinga. Išties, kokia kvaila ir kartu tragiška mirtis. Kvailas galas, sulyginantis aukščiausią gamtos kūrinį ir rainą niekšelį, neturintį jokių teisių kėsintis į žmogaus gyvybę. Kas bus, tas.

Praeina dar viena savaitė. Naktį prieš kelionę jis negali užmigti, nes termometras parodė 37.1° C. Jis žiūri į šalia gulinčią žmoną ir mąsto, kaip jai teks gyventi, kai jo neliks. Keliais aukštais žemiau, namo rūsyje, susiraitęs į kamuoliuką miega rainas kačiukas.