Aš nieko nejaučiu!

Lars von Trier „Nimfomanė“ (2013)

Kaip aš žiūrėjau filmą „Nimfomanė“.

Atsigėriau puodelį juodos arbatos su paprastu sausainiu iš paprasto prekybos centro (nesvarbu kokio), atlikau visas priklausančias higienos procedūras ir nusitempęs į lovą nešiojamąjį kompiuterį, tarsi koks kino korsaras, nudreifavau į internetinių vandenų platybėse esančią gausybę online piratsalių.

Kodėl taip darau? Todėl, kad taip pigiau, greičiau ir patogiau. Pagaliau dar ir todėl, kad artimiausias kinoteatras, rodantis padorius filmus yra už kokių 300 km. Neprilakstysi pažiūrėti, kai yra toks noras. O spragėsių ir Coca cola filmus tegu žiūri pervargęs masinis vartotojas – homo consumens, ar kaip ten tokius padarus vadina.

Šiandien nuotaika ne kokia, ir kad galutinai ją susigadinčiau, prisiminiau, jog dar nesu žiūrėjęs „Nimfomanės“. Užsigeidžiau danų pasididžiavimo Larso fon Tryro (Lars von Trier) „depresinės epopėjos“ trečiosios dalies.

Tik dvi valandos prieš miegą. „Koks džiaugsmas!“ – sušuktų senovės kiniečių filosofas Dzin Šiantanis. Dvi valandas klausytis ligos istorijos su žvejybos elementais.

Ir tikrai, kad tai – liga, supratau (pagal pasakojamą istoriją) tik pačioje pabaigoje. Nes mergelė apie kurią pasakoja aktorė Š. Gensbur (Ch. Gainsbourg) kaip apie save, besimylėdama su vaikinuku, kuris buvo jai dar ir pirmas (kažkada kažkada), pasakė jam, gal geriau būtų, išrėkė į veidą: „aš nieko nejaučiu!“

Įsivaizduokite tūli meilės frontų kovotojai, kad jums taip išrėžia į akis iš gilumos (apačios) ar iš aukšto (iš viršaus), arba (jeigu vyriškas variantas) turbūt pasakytų: „negaliu baigti“. Senelis E. Hemingvėjus (E. Hemingway) nors literatūriškai tą procesą buvo aprašęs: „niekur ir dar kartą niekur“, o čia – ligonio šūksnis.

Turbūt toks netantrinis pareiškimas ilgam išmuštų iš vėžių.

„Tai liga!“

Galėjo sušukti nimfomanė, gal sušuks antroje dalyje, dar nežinau, nes nežiūrėjau dar tos antros dalies, pradžiai pakaks tiek. Ligas irgi reikia vartoti neperdozuojant, net ir klausantis apie jas.

Taigi, apie ką aš čia? A, apie fon Tryrą.

Silpnas personažas filme yra merginos tėvas, pasirodantis keliuose epizoduose, kai kalba eina apie medžius, kurių, pasirodo, yra „smalini pirštai“. Jo mirtis neįtikėtinai banali, kaip ir tas apsišikimas „iki ausų“ palatoje. Atrodo, režisierius tarsi pavargsta kurti personažą, nebežino ką su juo daryti, tada garsiai pasako – tegu jis apsišika ir numiršta sau, ir stebuklas įvyksta, taip ir atsitinka, nes juk kinas – tai laterna magica.

Bet tėvo personažo pagalba režisierius galėjo ligos priežastis labiau atskleisti, nes tėvų įtaka mergaitėms yra didelė, – negi tik dėl plaukiojimų varlyte vonioje ir dėl šokoladinių saldainiukų maišelio viskas prasidėjo?

Režisierius yra teisus, o gal manęs panašūs atradimai laukia žiūrint antrą dalį?

Žodžiu, jau „Melancholiją“ žiūrint melancholiją kėlė žiūrėjimas į „protingą psichę“, o kai dar buvo švieži įspūdžiai iš ligoninės, „Antikristas“ žiūrėjosi geriau, nors dar „visas kvepiantis vaistais“ ir prasimušinėjo ligoninėje sapnuoti sapnai, kaip tie ąžuolo giliukai į stogą tame kraupiame name, kur turėjo būti įvykdytas archetipinis moters kerštas vyrui už archetipinę kaltę prieš moterį.

Buvo kraupu žiūrėti į tą buitinę kulinariją, bet tie vaizdai nekėlė melancholijos arba neleido sakyti, kad kažkur buvo nusibosta filmuoti, kurti.

Dabar „Nimfomanėje“ perduodama nuotaika alsavo tokia tikra depresija.

Tik ne tokia, kokia galėjo atsirasti žiūrint kad ir P. P. Pazolinio (P. P. Pasolini) „Salo…“.

Išjungęs kompiuterį pagalvojau sau, o kodėl mes (na mes irgi juk ES) tokie žiaurūs su savo išgalvota meniška tikrove?

Ko mums trūksta kasdienybėje, kad mes ją konstruojame tokią – iki kraštutinio paribio?

Gal mes pavargome nuo savo pakankamai taikaus gyvenimo, kuris mus varo į depresiją, kaip kokius breivikus. Kas čia vyksta? – galvojau ir sugalvojau, kad nimfomanė buvo teisi pabaigoje šaukdama nevilties pilnu balsu. Taip, mes visi juk nieko nejaučiame.

Gal mums tą nori pasakyti Larsas fon Tryras?

Kai trenkia kamuolinis žaibas

 Nana Dzhordzhadze „Meteoidiotas“ (2008)

Žiūrėjau Nanos Džordžadzės (Nana Dzhordzhadze, g. 1948 m.) filmą „Meteoidiotas“ (tokiu pavadinimu filmas rodomas rusų k., originalus pavadinimas – The Rainbowmaker), kuriame kamuolinis žaibas pataiko į vieną nelaimėlį – jis ir pagrindinis herojus. Pereina per jo kūną kiaurai ir išeina per kojos nykštį sudegindamas batą. Nuostoliai yra niekis palyginus su galiomis, kurias įgyja žmogus, į kurį trenkia kamuolinis žaibas.

Bet apie viską reikia pakalbėti iš pradžių.

Nana Džordžadzė – gruzinų režisierė, aktorė, scenaristė ir dailininkė, nuo 1995 m. gyvenanti Vokietijoje ir Rusijoje. Dabar esanti Europos kino akademijos nare, dalyvaujanti garsiausių kino festivalių žiuri komisijose, yra baigusi režisūros mokslus pas I. Abuladzę ir I. Kvirikadzę. Sukūrusi jau per dvidešimt filmų. Garsesnieji (bent jau man) yra: „1001 įsimylėjusio kulinaro receptas“ su P. Rišaru (P. Richard) pagrindiniame vaidmenyje (1996 m.), „27 vogti bučiniai“ (2000 m.). Bet ne apie tai kalba iš tikrųjų, todėl labai nesismulkinsiu, paminėdamas tik tiek, kad jos filmuose yra tai, kuo visada pasižymėjo gruziniškoji kino mokykla, o būtent: lengva ironija, subtilus humoras, ekscentriški personažai, poetinis pasaulio suvokimas ir kiti geri dalykai, kurie traukia žiūrovą.

 „Meteoidiotas“ – 2008 m. Vokietijos, Rusijos, Suomijos, Olandijos, Italijos bendros produkcijos melodrama. Šiaip jau šios recenzijos autorius nėra didelis šio žanro mėgėjas, ir nedaug grynų melodramų (žanro prasme) yra peržiūrėjęs iki pabaigos, bet ši – verta dėmesio.

Pirmiausia, kas užkabino – tai bergmaniškas mirties prisijaukinimas, netgi didesnis negu „Septintajame antspaude“, kur (kaip visi sinefilai prisimena) riteris žaidė su mirtimi šachmatais. Čia Mirtis, maždaug balzakiško amžiaus moteris, užeina pas pagrindinio personažo (kuris filmo pradžioje sėdi kalėjime už nevykusią pagalbą kontrabandininkams) tėvą, pasikabina dalgį rūbų kabykloje ir gurkšnodama arbatą įtikinėja mirti. Žmogus atsikalbinėja argumentuodamas tuo, kad augina anūkus, ir kol tėvas negrįš to padaryti niekaip negalintis, nes motina vaikų neprižiūri, dirba stoties restorane ir „gastroliuoja, kol nėra vyro“.

Senelis, be kita ko, pripasakoja anūkams apie jų tėvą visokių nebūtų dalykų, kurių esmė yra ta, kad jų tėvas yra galingas super agentas, gelbėjantis pasaulį nuo blogio. Ir savaime suprantama, kad grįžus tėvui vaikai jo nepriima, nes jis – tai kažkoks neūžauga, kurį dar ir mamos meilužiai sumuša.

Nepadeda nelaimingajam meteorologui nei vyrų gelbėtojos ir lakūnės, atsiradusios tarsi iš niekur, pamokos (akt. Č. Chamatovos (Ch. Khamatova) personažo). Nes jis siekia susigrąžinti savo žmoną, savo vaikų motiną, tarsi pradėti su ja iš naujo.

Viskas pasikeičia pataikius žaibui.

Pagrindinis personažas suklysta perduodamas duomenis apie oro temperatūrą centrui, rugpjūčio pabaigoje įrašęs minus dvidešimt aštuonis laipsnius ir sukėlęs pūgas bei šaltį. Bet pataisius duomenis pasitaiso ir orai, taigi nuo šio momento meteoidiotas pradeda transformuotis į super herojų.

Pirmas darbas, kurį jis tame fronte atlieka, tai „patvarko“ tiesiogine prasme Mirtį, kuri užėjo eilinį kartą paraginti numirti jo tėvą. Ką reiškia postmodernizmas? I. Bergmanas (I. Bergman) išdrįso sulošti šachmatų partiją, V. Vendersas (W. Wenders) sugebėjo nufotografuoti, o N. Džordžadzė Mirties lūpomis pareiškė, kad jai patiko pasimylėti ir pasiūlė paskraidyti ant dalgio kartu su ja ir vaikais, kurie prieš tai stebėdami meilės aktą ginčijosi, kuriam to negalima žiūrėti, berniukui ar mergaitei.

Paskraidymas (kaip ir dera) su mirtimi baigėsi ne visai sėkmingai: karo zonoje prisirinkus pinigų nepavyko jų parsigabenti, nes Mirtis pavargo, ir teko juos išmesti. Tiesa, ryte saujoje buvo likę keletas kupiūrų.

Tačiau, kaip ir visos melodramos, filmas irgi baigėsi laimingai: žmona sugrįžo pas vyrą ir vaikus, kontrabandininkai nukentėjo nuo žaibų, o Mirtis išsivedė nebesispyriojantį senelį kažkur laiptais į rūką, arba ten, kur tvyro ramybė, kaip buvo ne kartą Mirties aiškinama. Taigi, smagaus ir linksmo pasižiūrėjimo.

Karo demonai ar karo dievai?

Władysław Pasikowski „Demons of war“ (1998)

Istoriškai vertinant kai kuriuos regionus galima pastebėti tokias tendencijas: kai kuriuos  kraštus, patekusius  į geopolitinių interesų susikirtimo laukus, į įvairius geostrateginius interesus, nematomas ir matomas įtakos sferas, užklumpa karai. Ir tie karai tuose regionuose užtrunka. Lietuva kaip tik yra toks regionas, kuriame buvo kariaujama ištisus šimtmečius. Toks regionas Europoje yra ir Balkanai – čia irgi kariaujama ne vieną šimtmetį.

O karai yra penas kinematografui, nes istorijų, kurias galima ekranizuoti iš karo lauko, yra ištisos kasyklos, ypač jei dar yra prierašas: „remiantis tikra istorija“.

Daugelis šalių, vykdydamos NATO ir kitas misijas, norėdamos parodyti savo indėlį, nesitenkina tik karo korespondentų reportažais iš karo zonos, bet taip pat bando pasitelkdamos jauniausiąją iš mūzų papasakoti apie savo indėlį į kitokios Europos kūrimą.

Būtų galima visą tokių geriausių filmų sąrašą sudaryti, bet šiandien noriu pakalbėti apie kaimynų lenkų indėlį į šį frontą.

V. Pasikovskio (W. Pasikowski) filmas „Karo demonai“ (1998 m., Lenkija), pagal žanrą – karinė drama, buvo demonstruotas ir per vieną mūsų nacionalinę televiziją, todėl gal ir nereikia labai daug kalbėti apie jo turinį, nes nemažai jį yra matę.

Filmas aktualus kitame kontekste, nes rodoma taikdariška misija. Kartu parodomas ir tas trapumas, kai taika yra palaikoma kariuomenės, ir tai, į ką ji gali greitai peraugti.

Aktualumas slypi tame, kad man filmas sukėlė asociacijas su mūsų vykdoma taikos ir atstatymo misija Afganistane. Ypač po paskutinių slaptų duomenų paviešinimo apie tikrą situaciją ten, o ne tai, ką perduoda kariškių cenzūruojama žiniasklaida. Juolab kad mes irgi jau turime Afganistane savo aukų.

Lenkai savo filme gerai sudėliojo akcentus, parodydami, kas tose karo zonose vyksta.

Balkanų kare didelės cenzūros ir nebuvo, nes buvo realus priešas ir jį reikėjo demaskuoti visomis įmanomomis priemonėmis, nors V. Pasikovskis į filmo fabulą įpynė ir politinį akcentą: video kasetę, demaskuojančią nacionalistą, susitepusį rankas civilių žmonių žudynėse.

Siužetas nesudėtingas: majorui Keleriui reikia padėti į bėdą pakliuvusiems jo vyrams, nors tai ir bus tarptautinių įsipareigojimų pažeidimas. Keleris yra kietas vyrukas, toks, kokio reikalauja žanras, jam nusispjauti, ką po to pasakys valdžia. Jis ne tik nori padėti savo vyrams, bet ir grįžta gelbėti taikaus kaimo, kurį nori sunaikinti kalnuose siautėjantys žudikai.

Režisierius nesistengia atsakyti į klausimą, kas yra priešai, su kuriais taikos palaikymo pajėgos turi kariauti, nes tokia publika tautybės neturi. Žudymas yra amatas, tą mums režisierius ir scenaristas pasako aiškiai.

O misijos dalyviui, kuris pradeda isterikuoti, pareikšdamas, kad jis čia yra tam, kad vežiotų vandenį ir maistą, majoras Keleris paaiškina „situaciją“: jeigu rankose kareivis turi ne kibirą vandeniui nešioti, o automatą, tai jis turi kariauti, o ne svaičioti apie vandens nešiojimą.

Filme nemažai pasišaudymų, dramatiškų situacijų, smurto ir kraujo, bet kartu filmas yra vyriškas, tvirtas, parodantis, kad pareiga yra ne tuščias žodis. Majoras Keleris veikia žinodamas, kad už keliolikos valandų jis bus nušalintas nuo pareigų, nes savo kietu būdu ir savarankišku sprendimų priėmimu neįtinka vadovybei.

Jis vykdo misiją taip, kaip ją supranta, ir už tai žinoma sulaukia žiūrovų simpatijų, kaip ir jo bendražygis Tylusis, kuris daugiau šaudo, negu kalba.

Žinoma, tai ne tas filmas, kuriame galima rasti ypatingų gelmių, tekstų ar kontekstų, bet tai dar vienas bandymas pakalbėti apie Balkanų karą, apie tai, kas vyko Europoje, Vakarų civilizacijos lopšyje.

Tai lenkiškas žvilgsnis ir jis visai  neblogai žiūrisi, belieka tikėtis, kad kada nors mes pamatysim filmą, kuriame bus lietuviškas naratyvas apie tai, kas vyksta (vyko), tarkim, Afganistane ir kokias ten specialiasias operacijas atliko mūsų kariai, apie kuriuos jau rašomos knygos.