Edmundas Janušaitis. Eilėraščiai
VĖLIAU / SEKMADIENIO ŽODIS
Anuomet
kai Dievas Ganytojas
dar neganė savo kaimenės
kai Žaliakalnis
skendėjo veidmainystėje
o žmonės
nepažinojo greitosios pagalbos mašinų
buvo daug paprasčiau
mes
alsuodavom meile
ir
savas nuodėmes
skaičiuodavom
svetimais pirštais
sako
buvom
kažkuo panašūs
Į amžinai
kariaujančių tikėjimą
kuris
atėjus apsisprendimo metui
primindavo mums
jog
laikas valgyti
Dievo avis
TARPDURIS / PAVEIKSLAS BE RĖMŲ
Pilki vilkai
tvarios santuokos slėnyje
visažinė avelė
drožianti karklo žievę
per žingsnį
nuo dangiškos soties
regis
viskas OK
Vilio Nelsono kasa
liečianti vėją
prie Ramiojo vandenyno
miestelis
šeštadienio popietę
virstąs mėtine tablete
regis
jei ne
tuk tuk
ponas
Erikas Klaptonas
dainuojantis „Cocaine“
KAŽKAS NE TAIP / NORS ĮPRASTA
Mėšlungis
prižadina rytmetį
suirzęs
sapnas krūpteli
apsisuka
ant dešiniojo kulno
krenkšteli
it pabaidyta varna
ir
nuplasnoja
neapleidžia
nemalonus pojūtis
jog
ši
diena šykštesnė
nei
vakar vakaras
YPATINGAS / PIRŠTU BAKSTELTAS
Maloningoji žemė
lengva juoktis
ištempti ausis
ir manyti
jog nieko daugiau negirdi
tik
lengvutį atodūsį
priekin lekiančio garso
kai
tu niekur neini
tarsi
įkastas stovi
tuos
kasdienybės laukuos
tarp daiktų
it žaislų
praradimų lentynoje
TALPUS / IT MILŽINIŠKA TAUPYKLĖ
Gyvenimas mažas
anksti
prieš pabusdamas
sapnuoju
prekybos centrą
už itin žemą kainą
prekiaujantį
norų cukrumi
trumpai drūtai
sakant
už
likusius
sąžinės likučius
NENUSTEBSIU / MES ALSUOJAM BE MEILĖS
Aštrus
kaip kaltas
nelaimės smakras
būties esmė
besiblaškanti
vienatvės užkaboriuose
visa kita
sapnai be saulės
drugiai be sparnų
kas metai
vis labiau panašūs
į neplautas lėkštes
norų virtuvėje
PAPRASTAI / NEIŠVENGIAMAI
Negaliu
čia pasilikti
turiu grįžti
tačiau žinok
aš
neišeisiu
tau nepasakęs
viso gero
pažadu
tie žodžiai
mano lūpose tau
skambės
lyg tylūs
liūdni varpeliai