Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. Proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 128 p.

Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas. Šie tekstai ne tik nėra dviprasmiški, jie netgi neįtikėtinai specifiški: tai vieno žmogaus nesugebėjimas (o galiausiai – talentas) palikti ramybėje sąsają tarp literatūros ir istorijos. Beskaitant apima froidiškas ikisąmoninis jausmas; tai tikrovė, kuri liečia egzaltuotą fikciją, Vaisetos žodžiais: „būsena paukščio, kuris, net ir miegodamas, viena pramerkta akimi turi sekti tykantį priešą“.

Turbūt dauguma Lietuvos piliečių tuo metu taip ir jautėsi. Paukščiai, dauguma – narvuose, miegantys, jei nenugaišę, ir pramerkę vieną akį. Iš baimės, smalsumo, ambicijos. Galiausiai, tai tik mano spekuliacija – aš esu tvarinys, kuris gimė laisvoje Lietuvoje, ir visi mano empiriniai potyriai šioje šalyje jau siejami su postsovietiniais vaiduokliais, kurie, visgi, galiu patikinti – egzistuoja, vietomis grubiai ir stipriai. Vaiseta, matyt, geriau žino: sovietų Lietuvos socialinė istorija ir taikytina sovietinė psichiatrija – ne tik jo laisvalaikis, bet ir duona. Šitai sužinojęs, atsiverčiu knygą ir tikiuosi: tuoj tuoj jau mane bandys jaudinti išvidinis personažo pasaulis, pūvantis, besiadaptuojantis, save šantažuojantis ar tiesiog įsikibęs į Darvinistišką survivalizmą noir SSSR respublikoje.

Ciklai, rinkiniai ir kolekcijos – pavojinga forma, kuri, nors ir leidžia kalbėti apie virtinę skirtingų tematikų, jausmų ir problemų, išsiduoda žmogiškojoje darbinėje atmintyje: tai, kas yra nors ir trumpa, bet nestipru, užsimirš. Būtent dėl šios priežasties aš nekalbėsiu apie kiekvieną kūrinį atskirai, nes, nepaisant, jog prarijau knygą vienu ypu, aš neturiu jokios emocionalios reakcijos pirmam atsiverstam tekstui – Elgetų susitikimas. Žmogaus baimė, slėpimasis, intelektualinė prievarta man pasirodė pakankamai nuslopinti ir veik emocionaliai cenzūruojami; jų man trūko, jie manęs neįtikino. Gal aš, visgi, turiu savyje nihilizmo, tik ne rusiško, o lietuviško, akomponuojamo nublankusia empatija – tragedijos ir jos kuriamo ažiotažo nebuvimas mane verčia nuobodžiauti, todėl Avietę ir ilgesnę, dalimis suskirstytą istoriją Matas aš perskaičiau, bet intelektualiai praleidau. Tačiau man patiko Birželio 15–oji ir, jaučiu, ji čia turi prasmės: vakarietiškųjų kavinių buvimas conditio sine qua non yra silpna opozicija silpnam sovietizmui. Man nepatinka kavinėms prilygstančios emocijos, jų norisi daug, pakratančių, apsčiai, kaip kad Alfredo kiurksojimas kavinėse – neiti namo, kad nebūti suimtam, bet stalus braižanti racija perveria savimonę – taip prisidedama prie pasyvumo ir tėvynės skandinimo. Fatalizmas versus humanizmas. Tai – liečia, tai – žmogiškai svarbu.

„Naktis blizgėjo kaip stalviršiai. Pusė dviejų. Stalviršiai atspindėjo naktį, ir naktis – stalviršius“.

Visai kitas reikalas – Šaukštas ar Paukščių miegas, du, mano manymu, stipriausi tekstai šiame Vaisetos ansamblyje. Abu vaizduoja gilią žmogaus psichologiją, apstu seksualinių motyvų. Knygos pavadinimu tituluojamas Paukščių miegas boluoja protagonistu, kuris mėgaujasi ne seksu su vyrais, ne seksu su moterimis, o betarpiškais sekso skirtumais tarp abiejų, tai – žmogiškojo charakterio devalvacija, tačiau tuo pat metu – kūno ir momento egzaltacija. Bet Šaukštas karūnuoja viską: purvina psichiatrija ir vienodai iškrypę pamišėliai, ir neva medikai, ir prievartiniai lytiniai aktai, prilygstantys lakstančioms žiurkėms, ir visa gniaužiantis trumpalaikis ir netikėtas beprotės monologas: „…vis ta pati balanaujabala kraujas bėgo diena naktis diena inaktis taip skaudėjo ir kraujasšiltas visa daaplink kojas ir vidurius degina ir tada aš numiriau“.

Didysis klausimas ir viską rezignuojantis summa summarum: skaityti istoriją ar Vaisetą? Atsakymas – abu. Tačiau Vaiseta daro kokybišką mišinį, kuris, mano akimis, nėra toks homogeniškas ir visapusiškai įdomus, vis tik vietomis – gerokai papurto – tai ir buvo realija bei istorija, tik iš tikrojo „aš“ perspektyvos. Į patologiją taip dažnai niekas nenori žiūrėti, tačiau ir negali atitraukti akių, ypač jei ta patologija – gerokai susijusi su mumis.