Moteris atsirado netikėtai.

Ankstyvą vasaros rytą, gal apie šeštą valandą, senelis, prikasęs bulvių, plovė jas prie šulinio, o aš dar su pižama, užsiplikinusi kavą, sėdėjau ant slenksčio ir marksčiausi spoksodama į horizonte plevenančią miglą, kaip lengvas šilkas pakibusią virš medžių, pievų, ir žinojimas, kad ją tuoj suris antrą mėnesį besitęsianti kaitra, vertė tų, šiaip jau niekuo ypatingų, ūkanų ilgėtis ir net bėgti į jas, susivynioti ar pasislėpti nuo sekinamos saulės ir sausros.

– Atsikėlusi jau?

– Nuravėsiu gėlyną, karšta paskui.

– Tai jau, – senelis, trumpais pėdų ilgio žingsneliais su lazda vienoj rankoj, pintine – kitoj, atitipeno į nuo paukščių atitvertą kiemuką – gėlyną, pakratęs dar keletą kartų bulves, atsisėdo ant paaukštinto suolo, sudėjo drebančias rankas ant kelių ir, šluostydamasis prakaitą, irgi žiūrėdamas į tą miglą sulingavo, – va, kad taip niekada neiškristų.

O migla, gal mūsų ilgesį išgirdusi, sujudėjo – pasileido pievomis namo link.

Iš pradžių kaip kupolas vis artėdama tirpinosi šonus, išvirsdama tarytum į žmogaus figūrą – na, moters, plačiais sijonais, beribėmis palaidinės rankovėmis ir kaip lėktuvų šliūžės danguje besidriekiančiais plaukais.

Tarytum.

Delną prie kaktos senelis prispaudęs negalėjo patikėti: tornadas ar pasaulio galas.

– Bėk, vaikeli, bėk. Ne prieš gerą šitaip čia.

Bėk tai bėk, kavą užmiršusi giliai kvėpavau tą artėjančią negandą ir negalėjau ar nenorėjau nė krustelti – ai, praryja lai. Smalsumas, o gal abejingumas tarsi paralyžiavo, neleido priešintis, taip įsigėrusi visur ta dienų monotonija: ankstus kėlimas, paukščių lesinimas, perteklinio valgio virimas visai dienai, pasikrapštymas perdžiūvusiose lysvėse ar apiblukusių gėlių guoteliuose, veik visą dieną vartymasis lovoj miegant ar spoksant tuos pačius filmus, tik trumpam išlendant į dusinančią kaitrą, įsitikinus, kad ne, nieko nenuveiksi tokiu oru, palesinus pagirdžius pavėsiuose iškritusias, snapus išžiojusias vištas, antis, vėl į patį vėsiausią kampą – seklyčią, saulę sugaunančią tik laidoje, trumpam, nespėjant nė visuose pasieniuose sušvytruoti. O planai… Vis nuveikti ką nors prasmingo, na, perskaityti protingą knygą, aišku, atsivežtą, net popierėlių žymėjimams jau už viršelio prikištą, bet taip vis tik sklaidomą, atskiruose puslapiuose stabtelint. Dar: parašyti seniai žadėtą straipsnį moterų žurnalui, kuriame prieš gerą dešimtmetį pačios dirbta – apie ką? Apie klajones iš vienos šalies į kitą? Apie trumpalaikius darbus viešbučiuose, parduotuvėse, ligonių slaugymą, vaikų priežiūrą, pagaliau butų remontus, batų valymą Bezansone? Cha, tai žaviausiai ir gal net linksmiausiai gauti pinigai kelių dienų pragyvenimui. Pagaliau beviltišką vienatvę ir fizinį skausmą atsidūrus Pikardijos braškių laukuose? Neviltį, kad esi nevykėlė, visą dieną kapojant rubuilių žuvų galvas Stavengerio žuvų fabrike ir vis klausiant savęs, kodėl tu čia, vis dar atsakant: tik laikinai, tik tam, kad keliautum toliau, vis dar nenorint sustoti, nežinant kur ir ko? Bet ir vis labiau prisimenant žmones, kurie liko vaikystėj – neskubantys, ramūs, nuolankūs, ne gobšūs – apie gyvenimą žinantys vos keletą paprastų dalykų: keltis, apžvelgti dangų, kad orą tos dienos numatytų ir darbus, pagal metų laikus vis tuos pačius, atsikartojančius, išmoktus ir judėti kaip laikrodžio rodyklės, neiššokant, neišlupant savęs iš sutverto mechanizmo. Ir mamos priekaištus telefonu į tas drumzlinas mintis – juk galėtum parvažiuoti bent vasarai, pagyventi kaime, senelio vieno tai jau negalima palikti – tuoj devyniasdešimt penkeri – išleisti mus į Ameriką, pas Arnoldą, kviečia ir kviečia, o ir anūkėlių dar nematę.

Apie tai?

Viskas kirba, gyva, bet neprisiverčiama įvardyti, žodžiais paversti, tarsi sudėlioti ir jausmų, ir patyrimų į tam tikrą seką, kurioje jau nebūtų dvejonių ar neaiškumų – viskas būtų taip, kaip užrašyta, aišku, sąmoningai ir nesąmoningai gražinant ir meluojant, bet vis tiek tikriau kas užrašyta, negu kas nutylėta.

Klausiau ir klausiau savęs: apie ką parašyti?

Laikinumą?

Sklendimą? Pro save?

Apie ką?

Ir sėdėjau tą vasarą ant slenksčio, pilkai negandai kaip kamuoliui atsiritant į mus.

– Nesižegnok, seneli, nieko čia nebus, – gurkštelėjus kavos aiškiai pamačiau moterį jau per sodą, tarp obelų pilkais rūbais plevenančią.

Mūsų tos akys – aš žemažiūrė, kaip kaime tokius vadina, iš pat ryto, aišku, akinių neužsidėjus, o senelis, sakosi, į tolį tai labai matantis, bet tik kartais, kai ryški šviesa, o taip dėmėmis, stulpais, guodžiasi vos ne kas dieną, vis tarsi vildamasis, gal neapaks visai, kiek gi čia liko, o aklam – tai jau didelė dievo bausmė, ypač kaime, kai tiek grožio, spalvų, būtinybių pastebėti visus krutančius, žiūrinčius į tave: ir katę su nežinia kiek visokio augumo vaikų, ir paliegusį šunį, bet vis dar atsimenantį retkarčiais, kaip amtelti, nesvarbu ant ko ir kokia proga, vištas, antis, kurios metai iš metų pačios rūpinasi savo populiacija, prisidėję kiaušinių perina vaikus, gina juos nuo varnų, vanagų ir, rodos, telaukia iš senelio dėmesio tik vos vos – saujos grūdų, vandens šiek tiek, o toliau viską jau pačios pačios, kad tik tam vargintis nereikėtų.

– Gyvensiu seklyčioj.

Atsistojau.

Į staktą įsirėmiau.

Kas ji?

Jau lendanti pro mane į vidų, kaip nuometą ilgą ir platų melsvai pilką šalį nutraukus nuo galvos ir pečių, pakorus jį ant bitėmis aplipusio levandų krūmo, daugiasluoksnį sijoną rankon suėmusi per slenkstį žengianti.

– Daiktus atnešk.

Man sako jau prasprūdus, ūkanų kvapą palikus sklandyti abipus slenksčio.

Kuprinė – drobinė, drugeliais ryškiais siuvinėta ir iš šiaudelių sumazgyta aptrupėjus rankinė – drybsojo prie mano basų kojų ir dabar jau tikrai kėlė nuostabą, daug didesnę negu tornadas: tai kodėl ji čia komanduoja?

– Seneli, – skėstelėjau rankomis, – čia tavo pažįstama?

Kelias dienas neskustame smakre lūpos išsiskleidė, vėlgi susiskleidė, tarsi augalo žiedas, gaudantis vabzdžius, bet žodžio išstumti negebėjo:

– Kad neįžiūrėjau gerai, – pagaliau, – mikliai čia ji.

– Dar apvogs, – susivokiau.

Puoliau per priemenę, virtuvę, senelio kambarį – seklyčion.

Daiktus mano nuo lovos rinko, dėjo į pasitaikiusį po ranka krepšį, išsispyrus iš sandalų, niūniuodama Beatričės ariją, ant pirštų galų stypčiodama – atsipalaidavus, pasitikinti – šeimininkė namo grįžusi.

Ir jau kitą slenkstį pusiau peržengusi, tarpdury įstrigusi stebėjausi, bet nepykau – moteris tikrai nesvetima, man tik nežinoma.

Metų 60–70, graži, jaunystės išvaizdą sunku numatyti, nes kartais branda nokindama ir iš vidutinybės, gal ir retai, bet geba šedevrą sukurti. Nors šios didybė ir laikysena bylojo visuomet išskirtine buvus: kai į tave žiūrima, nesiklausant nei ką šneki, nepastebint, nei ką darai. Gėrimasi. Džiaugiamasi. Kai vien grožis prašviesina bet kurias akis, sukelia nuostabą ir vidų sujudina neaiškiais, bet ilgesingais išsipildymų lūkesčiais. Ir ne tik vyrams taip. Ir moterims.

Ir man, jau į tą pakankamai seną moterį tuo metu žiūrint.

Skaičiuojant – apstu to įspūdingo pranašumo visame kame: iki juosmens krentančiuose tankiuose puriuose rusvuose plaukuose, žuvis primenančiose akyse, į šonus plaukiančiomis, rodos, tuoj net uodegėlėmis, raukšlėmis į smilkinius išsiskleidusiomis, supliuškens. Išpuoselėtoje, nors ir raukšlėtoje, bet įrudusioje, gyvybingoje odoje, veik oranžine padažytose, ne putliose, bet dalinės šypsenos nuolat tempiamomis, rodos, idealių išmatavimų lūpomis ir, aišku, papuošalais, skimbčiojančiais visur, kur tik įmanoma.

 – Kas jūs?

Tik tada paklausiau, kai ji su mano drabužių glėbiu sustojo priešais ir ištiesė juos: suprask, nešdinkis.

 – Viktorija aš, – tepasakė.

Ir tvarkėsi toliau.

Ir liko.

Vėsiausiame geriausiame namo kampe, kur tik vestuvės ir laidotuvės vykdavo, na, svečiai ištrauktose geriausiose, dar senelės apmegztose, patalynėse miegodavo.

Atkabino paradinių durų kablį, atvėrė kiek įmanu ir nulipo suskilinėjusiais akmenų laiptais.

Nuėjo irgi akmenų grįstu siauru taku iki ežero.

Ant liepto traškančių lentelių užlipo ir atsisėdus ant krašto sumerkė kojas ir ilgus sijonus į vandenis.

Sėdėjo taip apsupta kaitros ir bangų, nendrių ir laumžirgių, nugarą man ir seneliui atsukusi kaip neįmenamą paslaptį.

– Et, tegu pasilieka, – pavargęs žiūrėti į tą nekintantį ežero ir moters paveikslą senelis nuėjo prigulti, skėstelėjęs rankomis, akis ir kaktą trynęs trynęs, kol pagaliau pasakęs: – Viktorija. Na ne, tokios tai ne. Ne, aplinkui jokios Viktorijos niekada. Iš kažkur, matyt.

Išsitiesė dar jo tėvo prieš karą padirbdintoje lovoje – lovuke vadinamoje – trumpoje, siauroje, iš lentukių sunarstytoje, šiaudiniu, kas metai perkemšamu, čiužiniu paminkštintoje, storos drobės paklode, ko gero, irgi prieškarine, pridengtu.

– Tai va, ir svečių turime, – vis kartojo, rankas sunėręs ant krūtinės.

Džiaugėsi.

Iš nuobodžio tikėjosi išbristi.

Pakalbėti, papasakoti, ką savyje per tiek metų sukaupęs, vylėsi.

Naujas žmogus, tai ne senas – ta prasme, savas – klausysis.

Man beliko įsikurti tame pačiame senelio kambaryje ant kitame pasienyje tuščios močiutės lovos, irgi senos, irgi to paties laikmečio, su čiužiniu šiaudiniu, tik nesugulėtu, kaip šviežių šiaudų prigrūstu, taip ir pūpsančiu, traškančiu prisilietus.

Niekas į tą lovą po močiutės mirties nesiguldavo.

Gal daugiau negu dešimt metų.

Net nesisėsdavo.

– Nagla. Labas, sudie – nieko nereikia.

– Kažkas ją atvedė čion. Neatsitiktinai man rodos.

– Iš kaimo, norėjai pasakyti, parodė kelią?

– Ne. Ne ne. Kažkas. Kaip čia tau pasakyti: nuojauta, atmintis, migla…

– Seneli… Ji pati – migla.

Po kiek laiko, nerasdama vietos tvankumoje – šis kambarys sukosi langais į rytus ir pietus: į kiemą, kur visuomet prieš senelio akis maklinėjo paukščiai, šokinėjo katės, žydėjo gėlės, tįsojo visas jo gyvenimo svarbumas, kas darė jį gyvą, dėl ko jis nesiryžo, kaip pats sakė, važiuoti pas vaikus į miestą ir net mirti – prisėdau ant lovos krašto, paliečiau jo šaltą ranką ir juokdamasi, lyg linksmai, lyg per prievartą, bandžiau ironizuoti:

– O jei valkata, įsivaizduok, dvokianti, nusidrengus, susikuitus – tai tikrai būtume nulelioję, pro jokias duris neleidę įsprūsti.

– Jeigu, – susijuokė jis.

– Grožiu galima bet ką apmauti.

– Tai jau. Sena, o graži. Jaunai tai – ne naujiena. Bet…

– Išpuikus. Man tai ji – ne. Visai. Būtų mano valia – išvyčiau, kaip žmonės sako, šunimis užpjudyčiau.

– Baik, vaikel. Viskas savaime. Nepavydėk. Išbus dieną jei, tai ir viskas. Išeis pati. Nuokampėse grožis neužsilaiko.

Nesiginčijau.

Juolab kad man jokio skirtumo, dienas gi stūmiau, negyvenau, tai su vienu senuku pašonėje ar dviem – ko nervintis?

O pavydėjau tik ežero, kuris kaip savą ją glėbin.

Manęs niekada.

Manęs tai nekentė, gal net keršijo už kažkieno praeities nuodėmes.

Ežeras.

Vos įbridus odą kutenti pašėldavo. Nematomieji pirštai. Maža nepasiduodavau ir plaukdavau paskui kitus vaikus neatsilikdama, urgzdama, atkakliai irdamasi, net nerdama, bet išlipus matydavau, kaip rankos, kojos, pilvas, visas kūnas sėjasi miniatiūrinėmis žąsų pėdelėmis: rausvomis, melsvomis, blyškiai pilkomis ir žalsvomis, ir dar nežinia kokiomis. Ir pašėldavau gremžtis lig kraujų, suktis it apsėsta, spardytis, žviegti, zulintis į medžius, trepsenti, o kartą ar du pagriebusi virtuvinį peilį skutau odą, pjausčiausi norėdama išsinerti iš tos prakeiktosios.

Alergija kažkokiam cheminiam elementui, glūdinčiam to ežero dugne ar vandenyje, – ilgai tylėję ir siuntinėję, pareiškė Kauno klinikų gydytojai. Tiesiog nesimaudyk.

Lengva pasakyti, kai gyveni ant paties paties kranto, kai pro duris – tiesiai į ežerą. Kai visi visą vasarą pliuškenasi, krykštauja, kai vanduo tave visokiausiais būdais, net klastomis, vilioja – išmesdamas į paviršių lėtą vos žiopčiojančią lydekos galvą, nežinia iš kur atplaukusią tuščią valtelę ar kad ir lelijos žiedą, suskilusį čia pat, rodos, tik tau.

O sena, sulinkusi kaimo bobutė, žolininkė, užkalbėtoja Tapiliukė, pamenu, geriau pasakė – užkeikimas.

Bet ji negalinti jo panaikinti, tik pasakyti jos valioje: atsiras moteriškė, kuri gebės tai padaryti, negreit, bet ateis būtent to užkeikimo pasiimti. Tik kantrybės turėk, ir pliuškensies kaip žuvis savo tam ežere.

Atsiminiau Tapiliukę, jos pranašystes ir šyptelėjau. Grįžusi šią vasarą net nemėginau į vandenį pulti nė per karščius, per gerai prisiminiau žąsų kojeles, tipenančias po visą kūną. Ignoravau ir ežerą, ir lieptą, neidavau ton pusėn, su seneliu gyvenau jo kiemo pasaulyje, pripylus baliją vandenio prieš saulę įšylančio, apiprausdavau jį, paskui prisipildavau sau ir blausioje mėnulio šviesoje tvankią naktį liedavausi ant savęs tarsi dangaus žiežirbas.

Prisitaikai prie mažumo, sakiau ir sakiau.

O mažumas prie tavo dydžio, na, kas čia keisto, sakiau.

Ir viskas gerai, juokiausi.

Kol ežero ta Viktorija neišjudino ir neįsegė kaktos vidurin it sirpstančios šunvotės.

Nuoskauda. Kurgi ne, pasaulį išnaršyti baigiu, visur patenku, niekas manęs nei ignoruoja, nei atstumia, kraštai ta prasme, valstybės, net jūros, vandenynai svetimi, o čia savas ežeras – ne.

Vieną akimirką, gal ir ne vieną, dingtelėjo, taigi, moteris Viktorija to užkeikimo atėjo. Keistai juk viskas, kitaip nepaaiškinsi.

O kai vakare, neapsikentus kriokiančio senelio, su patalyne ir vyno buteliu įsitaisiau po obelimi, nuojauta apie ežerą ir moterį pasidarė tokia reali, kad nė nepajutau, kaip atsidūriau ant liepto.

Nuo liepto – ežere.

Girta buvau, nenuneigsi, bet plaukti mokėjau puikiai. Tik sumazgė mane bangos ar nendrės, naktį atgiję paukščiai, lelijų kotai metrų metriniai, na, pagaliau tos prakeiktos Viktorijos užsilikę ilgi stori kaip virvės plaukai.

Traukė dugnas, visai kaip magnetas, atsiplėšti neleisdamas.

Iš visų jėgų šoktelėjau aukštyn.

Taip kartą.

Dugnas į save.

Antrą kartą įstengiau atsispyrus iškilti.

Sugavus oro, bandžiau kojomis irtis, bet jos suraizgytos, apsunkusios manęs nebeklausė – vėlei į dugną, tarsi į pragaro gerklę traukdamas ir mano viltį išplaukti.

Pagalvojau – Viktorijos tobulos įsčios, išvirtę nasrais, traukia mane atgal, nori sugrūsti, pririšti virkštele ir nešioti savyje dar nežinia kiek metų.

Atrodo, šaukiau.

Mama, atrodo.

Bet dugnas mane glaudė, jaukino. Liulenančiomis žolėmis, švelnumu, netrikdomu ramumu, tarsi bažnyčioj jaučiausi, apsivalius išpažintimi, ne visai nuoširdžia, bet lengvinančia net tokia, sakramentą į krūtinę prarijus, ranka, aišku, suspaudus, nuolanki it ėriukas atsidaviau jam kaip dievui. Kas kilstelėjo, išmetė į paviršių – nežinau. Kai atsimerkiau, pagalvojau – mėnulis, nes jis tarsi nuplikęs ir kvailas diedas spoksojo mirkčiodamas it kvatodamas.

Nekenčiau tokių.

Visą gyvenimą.

Šaltų pašaipūnų.

 – Na na, viskas gerai, nesiblaškyk, – išgirdau.

Ji užstojo mėnulį ir smelkėsi man į burną.

 – Ne ne, – troškau surikti.

Ne ne. Vyro bučinių ilgėjaus. Konkretaus, tolimo, bet neužmirštamo net skęstant. Tojo, kuris, kai sakai sudie, nesugriebia už rankos ar kūnu neužtveria kelio, pamosuoja ir teatsako au revoir, o tu išvažiuoji su juo ir tampaisi savo galvoje it lagamine, ir viliesi, kad dar susitiksite – kur – neklausi, na, sakai – traukiny, kavinėj, gatvėj, aišku, gatvėj, nes ten visokių klajoklių namai ir viltis, mieste, aišku, mieste, kokiam – nesakai, neturi reikšmės, būsimame laike, iš pradžių tikiesi – artimame, paskui – gal kokiame nors, ne visai konkrečiame, bet vis dar įvardijamame – po mėnesio, metų, dviejų, na, gal penkerių – pagaliau – gal tik sapne, atsitiktinai atpažintame kitų tariamuose visai nereikšminguose žodžiuose.

Imazelio iš Turkijos. Su juo mano pinigus, uždirbtus Olandijos gėlynuose, švaistėme keliaudami iš vienos šalies į kitą, visai nesirinkdami į ką žiūrėti, ko klausytis, kam, viskas ir taip puikiai. Net šiukšlynuose su juo būtų ne kitaip.

Ryte atsibudau seklyčioje, savo įprastinėje lovoje ir daug negeidžiamų žinojimų pradėjo atakuoti mane.

Niežėjimas.

Įvairiaspalvė žąsiukų pripėduota oda.

Pagiriotos galvos skausmas.

Maudimas krūtinėj.

Net krūties keistas tvinkčiojimas.

Atmintis.

Aš – skenduolė.

– Ne, – pasakė moteris ir uždėjo šlapią rankšluostį ant kaktos.

– Kas tu? – žinau, kad klausiau ne pirmą kartą, bet nežinau, kodėl.

– Viktorija.

– Na ir kas? Sakyk daugiau. Neapsimetinėk.

– Senuką greitoji išvežė. Ritmas sutriko.

Išblaivėjau kaipmat: negalima jo ligoninėn, tas pats kaip mirtin, kiek kartų išvažiuodama mama įspėjo: jei bloga pasidarys, širdis šlubtels, silpnumas pagaus, nepulk vežti, lašiukų įpylus, pasėdėk ranką glostydama ar šlapią rankšluostį ant kaktos uždėjus pakvėpuok jam į veidą, ir blogumai praeis. O jeigu ligoninėn, tai jau viskas, ko gero, kai prileis raminančių negailėdami, sustabdys ne tik kraują – norą gyventi, saugok jį nuo daktarų, sakė ir sakė, jis – senoviškas žmogus, nuo oro srovių priklausomas.

Klaususi neišklaususi Viktorijos, prieš kiek laiko greitoji jį išgabeno, tik šukomis brūkštelėjusi per susimazgiusius plaukus, į pirmiausia po ranka pasipainiojusią Viktorijos blukaus žalumo suknelę įlindus, visai nesuvokiant, kad įprastinėje vietoje mano kambaryje gali būti ne tik mano daiktai, į jos sandalus įsispyrus, išlėkiau senelio gelbėti, pamiršusi, kad mane skęstančią išpėdavo žąsiukų kojos, kad mane norėjo amžiams pasigriebti pradingusi Izmaelio meilė.

Mašina šokinėjo duobėtu keliu, laikiausi stipriai įsikibusi vairo ir norėjau tik vieno: kad senelis nemirtų, šyptelėjau, niekada.

Kai vilkintis pižama jis buvo įstumtas mašinon, pririštas diržu, durelės užtrenktos, o variklis įjungtas, pajutau niežėjimą visu kūnu čiužantį ir puoliau gremžtis, nagus vis giliau ir giliau smeigdama į savo kūną.

– Kiba ta mano namų užsimanė?

– Viktorija?

– Viktorija, sakai?

Negebėjau kalbėtis.

Pasiekusi pakraštį miestelio, sustabdžiau mašiną, iššokau į pakelėje ir kaišiodama rankas po ant manęs besisukančia suknele vėl gremžiausi, žąsų kojeles lupau nuo savo kūno inkšdama ir vis labiau aptekėdama raudoniu.

– O jeigu taip vėl į ežerą?

– Išprotėjai. Daugiau kojos čia nekelsiu.

– Vėl ir vėl. Užsigrūdintum. Nepripėduos gi daugiau neg telpa.

Senelis neiškentęs mano sukimosi, tūpimosi, grabaliojimosi, suknelės plėšymo, trepenimo ir cypimo, išlindo iš mašinos, tiesdamas drebančią ranką vis gaudė mane, norėdamas sugniaužti į kumštį ir sulaikyti. Kai pavyko, suspaudęs glėby, glostė mano plaukus, o aš dusdama nuo gaižaus senatvinio kvapo nemėginau ištrūkti: rodos, niežėjimas sumažėjo.

Gal net visai praėjo.

– Rupūžė ta boba. Per ją viskas.

– Į ežerą. Vis į ežerą. Ir apsiprasi.

– Pastipsiu, kaip blusuotas šuo, seneli, besizulindama – pasakiau vėl vairuodama, bet jo mintis, šokt ir šokt į ežerą, kol tas nustos priešintis, užvaldė mane. Juk prarasti nėra ką?

– O jeigu numirsiu vandeny?

– Viktorija, sakai?

– Prasiskverbs tas nuodingas elementas iki širdies, kepenų, smegenų, pripėduos juos…

– Sakai, Viktorija?

– Tada turėsiu peiliu prasipjauti, kad pasikasyti galėčiau.

– Viktoriją tai pažinojau.

– Išvažiuoti reikia kuo greičiau man. Čia ne mano vieta, seneli.

– Ji nebuvo tokia graži.

– Kad tik greičiau jie su tom savo Amerikom baigtų.

– Uch, kai dabar galvoju, per graži ji man, prastam žmogeliui, atrodė. Manęs ji atėjo. Ne pirmą kartą. Dabar jau tikrai.

– Pažįsti tą bobą? – vėl gremždamasi įrėmiau peršinčias akis į iš mašinos kieman besikabarojantį senelį.

Bet jis neatsakė.

Mažais žingsniukais, kaulėtais pirštais stverdamasis medžių kamienų, tvoros, krūtinės, bėgti stengėsi, stabtelėjo sutrikęs – trobon ar prie ežero turbūt neapsisprendė.

– Palauk palauk, aš pažiūrėsiu, kur ji.

O ji plaukiojo ežere.

Nardė. Kaip žuvis iššokdama vis į orą ir į vandenį krisdama.

– Viktorija, Viktorija, – rėkiau delnus prie lūpų prispaudus atkartojant nendrėse siūbuojančiam aidui, – Viktorija, Viktorija.

Veltui. Ji negirdėjo. Panėrė nežinia kelintą kartą man bežiūrint į raibulius plintančius ir laukiant.

Ir neiškilo.

– Vaikeli, kur ji?

Besiremdamas nusigriebta obels šaka senelis gal jau apėjęs kambarius prie liepto ir manęs prisiartino.

– Kur ji?

– Neiškyla.

– Dievuli brangus, tai šok traukti, ko tu dabar stypsai.

Kai pridusus išlipau ant kranto, senelis graibstėsi krūtinę, pamėlynijusiomis lūpomis tarsi gaudė aplink jį sukantį laumžirgį ir vis tiesė tirtančią ranką anapus ežero. Ten lyg žmogaus figūra matėsi.

Abu grįžome į kiemą, susėdome ant suolelio ir tylėjome. Laukėme jos pareinančios ar parplaukiančios. O kai sukaitome ir pavargome nuo to laukimo ir dvejonės kuo toliau, tuo labiau smaugiančios mus – o gal nuskendo, gal ne ji anapus ežero ten buvo, senelį įkalbinau prigulti, nuvedžiau lovon, pati, aišku, galvojau, reikia eiti žiūrėti tos Viktorijos, jei nuskendo, turbūt privalau gelbėtojus kviesti, pareiga juk tokia gyvo negyvam.

Bet pasukau seklyčion – persirengti, pagaliau pastebėjau, kad sandalai ir žalsva suknelė ant manęs ne mano ir dar suplyšę, raudonai nusitaškavę – sudriskę, bet, ai ne mano juk. Viktorijos.

Paskui įslinkusi raina katė drugeliais siuvinėtą drobės kuprinę ir rankinę iš šiaudų sumazgytą nagais įniko draskyti ir miaukti.

 – Kic kic, – variau šalin.

Atvėrus rankinę, neatsispyriau – ką ta Viktorija nešiojas – iškračiau viską ant lovos.

Gintarinės šukos. Perbraukiau savo rankos plaukelius.

Katės kailį.

Kaštonų sauja. Supyliau atgal.

Piniginė. Neįdomu.

Nuotrauka: jauna mergina ir vyras jaunas.

Gal jiedu?

 – Ir ko dabar po svetimus daiktus?

Negirdėjau, kaip atsirado.

 – Netyčia. Katė pabėrė.

Pastvėrus viską sužėrė, pakilojo suplėšytą žalsvą suknelę ir, vilkdama ją paskui save, prie lango nuėjo. Atsukus nugarą tylėjo.

O aš tebelaikiau rankoj jų nuotrauką.

 – Viktorija, nepyk. Aš netyčia.

Norėjau paklausti, ar senelis ir ji nuotraukoj. Bet ne, ji pasisuko ir nuo įtūžio dar labiau sužuvėjusiomis ir iš veido plaukiančiomis akimis privertė užsikišti tą nuotrauką už nugaros, o kreivai šyptelėjus išvaikė miglą, nuolat kybojusią aplink visus mus, vos jai pasirodžius.

– Kas per žmonės. Pasiskelbia laikrašty vasarotojus priima mat, o iš tikrųjų…

– Bet mes – ne. Mes – ne.

– Kurgi ne?

Ištraukus iš kuprinės laikraštį, atlankstė jį ir pakišo man po nosimi, durdama ilgą oranžinį nagą į skelbimą:

– Paežerio kaimo sodyboje ant pat ežero kranto nebrangiai priima vasarotojus.

– Bet ne. Ne. Luožerio kaimas čia.

Ir žiūrėjau ne į ją – į savo rausvą, lygią rankų odą be jokių pėdelių, įbrėžimų ir sukrešėjusio kraujo taškelių.

– Neapsiriko ji, – senelis į nuotrauką žiūrėdamas pasakė. – Suvaidino. Kaip ne kartą.