Kad ir kiek būtų kalbama apie literatūros kritikos krizę, muzikos kritikos padėtis gerokai prastesnė. Kaip seminare sakė vienas dėstytojas, Lietuvoje yra pusantro muzikos kritiko – Emilija Visockaitė ir visi likę kartu sudėjus. Praėjo beveik penkeri metai nuo paskutinio „Šuntančio trigrašio“ tinklaraščio įrašo – akivaizdu, kad muzikos kritika nuo šios netekties niekada neatsigaus. Ilgiuosi jų „Neoriginaliausių Lietuvos grupių konkurso“ – prastų grupių prisiveisė tiek, kad konkurencija būtų kaip niekad didelė…

Muzikos ir literatūros kritikus vienija tekstai, todėl didžiausi muzikos apžvalgininkų feilai nutinka kalbant apie dainų žodžius ir kartais jų pačių minčių raiškoje. Pavyzdžiui, apžvelgdamas „Jamos“ albumą tuo pačiu pavadinimu Jonas Braškys rašo: „Jamoje“ aš radau viską, ko man taip trūko, – protesto, kritikos, kovingumo ir, svarbiausia, intelekto sudėlioti žodžius taip, kad ne tik Tupacas, bet ir Vytautas Mačernis spaustų ranką.“¹ Mačernis, žinoma, yra klasikas, bet tikrai ne geriausias rimuotojas ir ritmo virtuozas lietuvių literatūroje, tad kodėl ranką turėtų spausti būtent jis?

Dar labiau akys vartosi skaitant Braškio publikaciją „Nepastebėti, sapniški, intelektualūs: 10 geriausių 2024­-ųjų lietuviškų albumų“² . Toks sąrašas pretenduoja į rimtą vertinamojo pobūdžio tekstą, turėtų prisidėti prie muzikinio kanono formavimo. Tačiau dažniausiai Braškys erzinančiu stiliumi pilsto iš tuščio į kiaurą apie albumų gerumą nepateikdamas skaitytojui nė vieno argumento. Pasitenkinčiau ir autoriaus įspūdžiais, jei tik šie būtų įtikinami. Štai kaip atsiliepiama apie „Fume“ albumą „Mass“: „Šis elektroninės-neoklasikinės muzikos kūrėjas, rodos, kuria muziką vienu giliu įkvėpimu ir išspinduliuoja savo ramiu, kartais ne monotonišku skambesiu daugiau energijos negu po sceną pusantros valandos straksintys pop atlikėjai. „Mass“ yra tikros muzikinės mišios, kurios jaudina ne prasčiau negu tikslus pamokslas, apgaubia stipriau nei šimtametis bažnyčios kupolas ir suteikia viltingo tikėjimo Lietuvos muzikine ateitimi.“ Matyt, autoriaus įsitikinimu tai turėtų skambėti kietai, bet iš tiesų skamba kaip grafomano, kontrabanda muzikos apžvalgose gabenančio savo rašliavas, kliedesiai. Tą patį galima pasakyti apie bet kurį albumą ir prisidengti subjektyvumu, visas vertinimas grindžiamas asmeninėmis impresijomis, kurių net nesugebama suprantamai iškomunikuoti. Pirmąją vietą sąraše užima grupės „Abudu“ albumas „Vietos pasauly!!“, apibūdinamas kaip „[s]kausmingas, atviras bei intelektualus, tačiau tą pat akimirką gyvas ir smagus Sėkmingai rezonuojantys tekstai, citatos iš poeto Vytauto Mačernio kūrybos ir galų gale kiekvieną galinčios paveikti ir kiekvieno gyvenime savo atspindį galinčios atrasti intymios dainos šį albumą pavertė universalų, nepavaldų nei tam tikram laikui, nei grupės gyvavimo etapui.“ Panašu, kad Mačernis Braškiui yra ir intelektualiosios poezijos etalonas. Nepaisant to, tokios pagyros dainų tekstams mane suintrigavo ir paskatino albumą aptarti būtent per juos. Juk „Abudu“ dar 2019­-aisiais „Neoriginaliausių Lietuvos grupių konkurse“ užėmė garbingą trečiąją vietą³.

Albumo „Vietos pasauly!“ („Damn Good“, 2024) tekstai gali būti priskirti paaugliškajam (mokykliniam?) egzistencializmui. Tai toks pseudoegzistencializmas, apie kurį išgirsti mokykloje ir tave tuo pat metu kamuoja teenage angst. Todėl savo jausmus išlieji nepastebėdamas banalumo ir tiesmukumo, o išgyvenimus laikai unikaliais. Kadangi pats nuo šio žanro pradėjau savo rašinėjimus, jaučiuosi šį tą žinąs. Ir čia negaliu nepacituoti mokyklinio vadovėlio: „Literatūroje egzistencializmas pasireiškė ne formos naujovėmis, o naujomis idėjomis. Tvirtinimo, kad gyvenimas yra absurdiškas, nes netvarus [čia ir kitur paryškinimas mano – M. P. past.] Egzistencialistų kūriniams būdingas niekuo neišsiskiriantis, be didelių ambicijų arba netgi antiherojiškas pagrindinis veikėjas, kuris atsiduria ribinėse situacijose, kai turi pasirinkti, kuris išgyvena absurdą, skaudžiai patiria susvetimėjimą, vienatvę, mirties baimę.⁴“ Iš šio aprašymo atėmus ambicijas, originalumą ir talentą lieka pirmieji poetiniai bandymai. 10-­ies dainų tekstai puikiai atitinka paaugliškojo egzistencializmo apibūdinimą, ypač paryškintas vietas.

Visų dainų tekstus vienija neigiamos emocijos⁵. Lyriniai subjektai atvirai įvardija savo jausenas: negalėjimas išbūti su savo mintimis („Ištraukit mane iš galvos“ („Nebelieka vietos“) arba tuštuma galvoje („Tuščia, galvoje tuščia“ („Blogas svečias“), liūdesys ir vienišumas („Lūpų kampučiai natūraliai žemyn / Jie nepakyla, galiu visaip bandyt, a­a“ („Jie nežino!!“), negalėjimas jausti („Mano širdis, aš žinau, plaka jinai / Bet jausmo nėra“ („Širdis plaka, jausmo nėra“)). Taip pat minimas gulėjimas dugne („Garuose“), žaizdos ir panašūs su beviltiškumu ir skausmu susiję įvaizdžiai („Kukluma“, „Blogas svečias“, „Viskas tvarkoje“). Tai išgyvenantys subjektai nelabai tiki, kad ateityje kažkas pasitaisys, o pastangos ką nors keisti atrodo beprasmiškos: „Sulūžęs žmogus vėlyvais pusryčiais / Lipina daleles nežinia kada atlūžusias / Jis žino, kad kažkas gražaus už sienų / Bet jis to nematys, smegenis ardys // Tuomet sulipint bandys“ („Sulūžęs žmogus“) – žmogus tarsi įsisukęs į neigiamų emocijų ratą, iš kurio negali išlįsti. Tad emocijos ir jausmai užima daugiausiai vietos, vyrauja deklaratyvumas. Daugumoje dainų nėra atvirai pasakoma tokia jausmų priežastis, tekstai gan fragmentiški, apsiribojama įvardžiais: „O kaip susigrąžinti tai“ („Nebelieka vietos“), „Ir aš kažką prisimenu“ („Jie nežino!!“), „Į formą, kuri jam kažką primins“ („Sulūžęs žmogus“), „Auu, kažką pamiršau“ („Blogas svečias“). Todėl klausytojas nesužino, kaip ir kodėl dainos lyrinis subjektas atsidūrė apdainuojamojoje situacijoje. Smalsesniam klausytojui, perklausiusiam pirmąją albumo dainą „Nebelieka vietos“, gali kilti daugybė klausimų, pvz., kodėl subjektas vaikšto neramus? Kodėl jo galvoje nėra šviesos? Kas gi tos pastangos, kurioms pasitelkiama biblinio sėjėjo, barstančio ant asfalto, analogija? Deja, į juos nebus atsakyta.

Kitose dainose („Jie nežino!!“, „Blogas svečias“) atsiranda „tu“, abstrakčiai pradedama kalbėti apie kitą žmogų, su juo patirtas akimirkas. Sužinome, kad jis „toli toli“. Tačiau daugmaž ties čia ir užsibaigia klausytojui suteikiamas kontekstas. Potencialas įsigilinti į santykius, apmąstyti ir reflektuoti jų problemas neišnaudojamas.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad susikoncentruojant ties emociniu turiniu ir nutylint lyrinio subjekto nuotaikos priežastis, neatsispiriant į tolimesnius apmąstymus, piktnaudžiaujant neapibrėžtais įvardžiais (kažkas, tai) iš dainų eliminuojamas individualumas. Su tokiais tekstais gali tapatintis visi, net jei jose patiriamas liūdesys kyla dėl skirtingų aplinkybių. Šitokiu būdu parašytos dainos vienu metu yra ir apie kiekvieną, ir apie nė vieną⁶. Kad ir kokias gilias emocijas aptartų, kad ir kaip stipriai rezonuotų su klausytojais ir atspindėtų gyvenimiškas situacijas, savo turiniu tekstai lieka plokšti – būtent todėl ir sėkmingi. Dėl šios priežasties negaliu sutikti su Braškio teiginiu, kad albumas yra intelektualus. Įtariu, kad intelektualumo įspūdį galėjo sukelti Biblijos intertekstas ir Mačernio citatos, tačiau net dj nevykele, visiškai nepretenduodama į rimtumą, su intertekstais elgiasi įdomiau. Nesutinku ir su mintimi, kad šis albumas nepavaldus grupės gyvavimo etapui – galvą guldau, kad po 20-­ies metų šie tekstai nebeatspindės narių išgyvenimų. „Vietos pasauly!!“ yra grynai jauname amžiuje patiriamos egzistencinės krizės rezultatas, emocinis išsiliejimas.

Maloni išimtis – albumą užbaigianti daina „Vietos pasauly!!“ – į jos žodžių rašymą ir plėtotę įdėta daugiau pastangų. Lyrinio subjekto jausenų priežastis šiek tiek originalesnė (tiksliau, vos vos mažiau nuvalkiota) nei nelaimingi santykiai, būsena perteikiama rišliau. Jis jaučiasi pasenęs anksčiau laiko ir kamuojamas mirties baimės. „Skambinkit rekordų knygom, aš jauniausias senis“ – turbūt geriausia, nors truputį ir juokinga, albumo eilutė. O paskutinės dvi – ambicinga albumo deklaracija: „Aš neieškau vietos pasauly / Aš ieškau savo pasauliui vietos“, kuri, deja, kitomis dainomis neišpildoma, nes klausytojai taip ir nesužino, koks tas lyrinio subjekto pasaulis, kuris kelia apdainuojamas emocijas. Na, jei emocijos ir yra nuosavas pasaulis, tada siūlau nesijaudinti, jam vietos tikrai atsiras.

Taigi, dainų tekstais „Vietos pasauly!!“ yra plačiai auditorijai puikiai tinkantis albumas, kurio centre atsiduria neigiami išgyvenimai, o klausytojai nėra varginami papildomais apmąstymais, priežastimis, gilesne savianalize. Einama tiesiai prie esmės – paaugliško emocijų koncentrato. Todėl nesistebiu, kad Braškys taip stipriai akcentuoja paveikumą ir gebėjimą atspindėti emocijas; kritikas vis dar laikosi mimetinės meno funkcijos. Tokių lietuviškų albumų reikia ir gerai, kad jie egzistuoja, tačiau nemeluokime sau, kad klausomės intelektualios ar kažkuo išskirtinės muzikos. Tai tas pats šimtus kartų girdėtas turinys, tik su nauju įpakavimu.

_____________________________________________

1. https://370.diena.lt/2022/12/14/klausykla­nr­121­albumu­apzvalga/ ↩︎
2. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/muzika/nepastebeti¬sapniski intelektualus¬10-geriausiu¬2024¬uju¬lietuvisku¬albumu¬284¬2358178 ↩︎
3. https://suntantistrigrasis.wordpress.com/2019/09/04/ neoriginaliausiu¬lietuvos¬grupiu-konkursas¬2019 ↩︎
4. Baltos lankos, 12 klasė, I dalis, https://www.opiq.lt/Kit/Details/37 ↩︎
5. Dainų žodžiai cituojami iš https://genius.com/albums/Abudu/Vietos[1]pasauly, prie dainos pavadinimo nurodomas jos numeris albume. ↩︎
6. Įprastas pop dainų bruožas. ↩︎