Žiurkėms. Paminėtoms ir ne, mylimoms.

I

Gentyje buvo vienuolika žmonių: aštuonios moterys ir trys vyrai, kurie jas valdė. Archajiška, bet tai ir vyko dar prieš amžius. Įsivyravo patriarchatas. O kodėl įsivyravo? Kodėl, pavyzdžiui, neįsimoterino? Turbūt todėl, kad tai tik istorijos pradžia.

II

Didžiausiam despotui buvo skirtas aukščiausias postas, nes, kaip ir visose civilizacijose dar prieš Kristų, monarchiją ir paveldėjimo teises, įprastai valdžią gaudavo labiausiai šiurpinantis. Nors jau daug amžių po Išganytojo nutekėjo, tokie, pacituosiu gerbiamąjį, vis dar „valdžią rodo“. Dažniausiai jie pašonėje turi dešiniąją ranką, minėtasis turėjo ir kairiąją. Suteikime jiems vardus: Valdžia, Dešinysis ir Kairysis. Iš anksto perspėju, kad tai ne politinis tekstas, nors galbūt ir pastebėsite sutapimų su kairėm bei dešinėm. Dešinysis – doras, aukštas, savo moteris mylintis. Ypač dukterį vardu Aša, kurią sūpuodavo ir mėtydavo tai mamai, tai dar kam į rankas. Mergaitė klykdavo, nors jai būdavo smagu. Jis netyčiomis sugriebdavo kokiai gentainei už krūties, o kartais, vėlgi netyčiomis, smogdavo veidan. Dešinysis buvo nepakaltinamas, nes geraširdis, o ir moterys tuomet dar nevykdė linčo teismo dėl netyčinių smogimų, ar nesąmoningų grybštelėjimų. Kitoje kūno pusėje esantis Kairysis buvo kitoks. Solidarus su moterimis, harmoningumo siekiantis, bet… ir didus protas aptemsta, kai tokią Valdžią įsimyli. Būtų neteisinga jį laikyti gėjumi dėl šio atsitiktinumo, kaip ir nederėtų leisti sau manyti, kad tarp Ašos tėvų vyko meilės aktas. Kaip jau minėjau – atsitiktinumai. Tiesa, Kairysis pamildavo kone visus panašios prigimties žmones: gražius, jautrius, uliojančius. Tokia buvo ir Ašos motina: graži, jautri, uliojanti. Dažniausiai su valdovu. Jie – veidrodiniai atspindžiai; ji – dvynė jo sesuo, dėl ryšių gentyje gavusi aukščiausias teises tarp moterų, visų taip ir vadinama – Seserimi. Kol kas ir mes ją šitaip vadinsime. Genties žmonės balansavo kaip vaikai, einantys borteliu, tačiau vaikus prižiūri tėvai, o mūsų gentį prižiūrėjo velniai žino kas, nes parkristi, išsidaužyti dantis ar prasiskelti galvą jie rizikuodavo kasdien. Ką jau kalbėti apie širdžiai gresiančius sužalojimus. Nors tuomet moterys gentyje buvo mažos, Sesuo net vardo neturėjo, tačiau, patikėkite manimi, kuo labiau tolo tas, kurio atspindžiu ji buvo laikoma, tuo labiau paūgėjo jos visos. Ji, dukra Aša ir Rumin. Pastaroji – stipriausia fiziškai, keisčiausia dvasiškai ir vienintelė, sugebėjusi lateksinėmis kelnėmis apsukti galvą valdovui. Tai buvo paranku visoms, o padaryti gana lengva, atsižvelgus į tai, kiek daug jis gėrė. Ir kaip gerai tos kelnės atrodė. Jos trise rengdavo slaptus susitikimus, kuriuose įvyko šis tas keisto: trys moterys pastojo nuo matriarchato idėjos, ir tai buvo perversmo pradžia.

III

Tuo metu gentis susitarė tapti Vieniu. Buvo nuomonių, jog tai vienintelis būdas išgyventi, kiti manė, jog tai kelias į tobulybę. Vienaip ar kitaip, visi nors kiek sutiko, kad tapti Vieniu – į naudą. Pasirašė sutartį niekur neišeiti, kol Vienis neįvyks. Vienuolika jų viską darė kartu: kvėpavo, judėjo, mokėsi, dirbo, o svarbiausia – ieškojo tikrojo balso. Teko išmokti judėti taip, tarsi jie būtų erdvėje išsibarsčiusios vieno asmens dalelės, kurios gali bet kada sukibti. Sekėsi sunkiai. Ypač kai vienas norėjo verkti, kitas mušti, o trečias – bučiuoti. Bet, kaip ir žmogus savyje geba sutalpinti daug jausmų, taip ir jie manė, kad gali. Ne tik manė, bet ir bandė. Dirbo. Juk sutartis pasirašyta! Griežta ranka tikrai, kad ir kaip bebūtų gaila, labiau motyvuoja nei glostanti.

Sustodavo ratu, vienas priešais kitą, kviesdavo iš žemės gelmių savo balsus. Balsas artėdavo, iš po žemių savo šeimininko šaukiamas, ir, radęs virš savęs kūną, kuriam priklauso, išsiverždavo lyg stiprus daigas, perskrosdamas basas pėdas. Plūstelėdavo į viršų kojomis, sėdmenimis, nugara, pilvu, rankomis, kaklu, kol galiausiai atsiverdavo ir visą užliedavo pro plačiai pražiotas burnas. Jų balsams susijungus ir įvykdavo tie reti momentai. Bendrumo momentai. Tobulumo momentai. Gerai išgirdę save, įsiklausydavo į erdvę ir ją virpinantį garsą. Tame tirštame, jų pačių pilname ore kiekvienas paleisdavo savąjį balsą plaukti su kitais ir, kažką nuo savęs atskyrę, paleidę, tapdavo Vieniu.

Moterims žemė davė tokius stiprius balsus, kad vyriškieji ėmė blankti. Atsirado pavojus būti tos jėgos nupūstiems. Jėga šiuo atveju – moters balsas. Suprantama ir iš konteksto, bet akcentuoti svarbų faktą malonu.

Atsiminkime, kad ne visi sava valia pasirašė sutartį. Susitarti pačiam su savimi kartais sudėtinga, o grupei… Paaukota dėl tobulybės daug. Bet, jei Vienis privalo būti tobulas, negalima sakyti, kad smegenys svarbesnės už širdį, vagina už ranką, ar kepenys už nosį. Žmogus gali gyventi be rankos. Be vaginos – tuo labiau, tuomet tikrai bus laikomas žmogumi. Tačiau Vienis – negali. Ir, rizikuojant jo ir taip vos ant plauko kabančia gyvybe, valdžia vis tiek buvo rodoma. Ir dar kaip! Viskas griuvo. Valdžia, Sesuo su dukra Aša ir Rumin naktimis ošdavo. Tikros pilnaties orgijos. Valpurgijos naktys. Dienomis atsigaivaliojusi Sesuo kartu su Kairiuoju išradinėjo naują kalbą, kurios kitų nemokė. Jie stengėsi sukurti mažiau primityvų bendravimo būdą sau. Tikro bendravimo būdą. Ar jiems pavyko – mes to nebeišsiaiškinsime, nes aprašoma gentis išnyko labai seniai. O du artimi bičiuliai, gaila, tačiau savąja kalba išmoko tik atsisveikinti.

IV

Toliau viskas klostėsi gerai: Valdžia pragėrė savo postą, Sesuo įkišo ten dukterį Ašą. Lyg su tylia sąlyga, kad valdžia nesikeis. Bet ne. Juokinga, mergaitės Ašos slaptą mylimąjį Valdžia vadino Mister A, bet šioje istorijoje yra tik Miss A, o valdžia – jau be vardo. Sudie! Bon Voyage!

Po kiek laiko rankos irgi ėmė nebeveikti. Lyg neturėdamos galvos negalėtų padoriai funkcionuoti. Liūdna. Nes jos išties buvo geros. Iki kol ir jų ten nebeliko. Pirmoji, sunkiai nusvirdama ir trenkdamasi į žemę, krito dešinė. Vėliau supleveno, pamojo, ir švelniai nuo kūno atsišliejo kairioji. Plevėsuodama kaip plastikinis maišelis, kurį nežinia kur nupūs vėjai, dingo. O moterys, dar prieš tapdamos žiurkėmis, visos gavo po vardą. Kokia sesuo be brolio? Nuo šiol vadinsime ją Jugo.

V

Visai kaip XX amžiuje, keliose (buvusiose) imperijose ar karalystėse, gentainės laukė „kažko geresnio“. Nusivylusios, pasipiktinusios sena valdžia, vildamosi gražesnės alternatyvos, tik gaila – pripratusios būti valdomos. Norai moterų buvo ir geri, ir tikslūs: tokios akivaizdžios valdžios jos jau nebepriims, verčiau remsis į švelnų žmogų, dar geriau – į kitą moterį, kuriai rūpi. Ant pjedestalo ne valdžia! Ne valdžia, o žmogus! Žmogus svarbu! Kaip gaila, kad visiškai taip, kaip ir minėtose imperijų nuolaužose, jos pasitiko moterį, kalbančią maloniomis, skambiomis frazėmis, atėjusią jų „gelbėti“. Gentis nusprendė – imam. Naujokė skleidė populistines nesąmones kaip ir garsiai rėkiantys vadai, kurie tik po kiek laiko išžudo pusę Europos.

Lygiai kaip ir XX amžiuje, naujajai valdžiai reikėjo išvalyti seną, užsistovėjusį kraują. Tai tapo grėsme Jugo, kuri ilgėjosi brolio su visomis jo rankomis, vadinasi – buvo arčiausiai monstro. Arčiausiai, iki kol ta Europa neišžudyta ir tikrieji monstrai neatsiskleidę. Veidrodinis atspindys, veidrodinis atspindys… pavojingas ir tuo, kad nepaklūsta.

Aptarkime moterų jausenas išėjus vyrams. Pagaliau laisvos, nebeengiamos, jos pradėjo kalbas: kaip nuostabu būti moterimi, kaip nuostabu gyventi seserystėje. Genties moterys nebenorėjo pažinoti jokių vyrų nei bibline, nei tiesiogine prasme. Bet gera buvo tik paviršiuje. Aša nebeturėjo nei tėvo, nei mamos. Ne dėl to, kad jie būtų žuvę, tiesiog viskas pasikeitė, kai tiek laikmečių prabėgo. Rumin verkė. Raudojo ant grindų, išsiilgusi savo žaidimų draugo arba savęs žaidžiančios. Kitoms moterims nauja santvarka rodėsi lyg ir visai nieko. Tiesioginio ryšio su monstru, kaip ir sentimentų jam, jos neturėjo. Reikia atkreipti dėmesį: kad ir koks žiaurus buvo Valdžia – su juo būta labai linksmų dienų. Geriau jį pažinus – sunku nemylėti. Žmogus, kupinas gerų ketinimų, bet besireiškiantis blogai, kaip genties moterys neturkus sužinos, yra kur kas geriau už žmogų, besireiškiantį gerai, tačiau turintį labai blogų, tamsių ketinimų. Paraudojusi Rumin greit perėmė visus vyriškus darbus, pametė lateksinius ir nėriniuotus kostiumus, užsidėjo kapišoną, ausines, ir vis piktėjo, piktėjo… Taip kartais nutinka moterims, neturinčiomis taikinio flirtui. Jugo ilgėjosi kalbos, kurią su Kairiuoju buvo beveik atrakinę. Bet niekas ja nebekalbės. Kalba – mirusi. Beliko ją apraudoti.

Idealistiniais šūkiais skambėjo visi laukai, kuriuose lankėsi genties moterys, bet pabandžius veikti be griežtos rankelės paskatinimo, prasidėjo kitos problemos: tinginystė, apkalbos, nepasitikėjimas. Reikėjo ką nors kaltinti. Nebuvo pratusios gyventi be monstro, lyg smegenys būtų užprogramuotos veikti tik jam esant. Puiki proga įsiterpti Pavai. Ji atvėrė moterims akis, kad jų nesėkmės turi priežastį. O varge, net vardą turi! Taigi, kas arčiausiai blogio? Turbūt jo sesers liekanos. Jugo kilo rimtas pavojus.

Metas susipažinti su Pava. Iš pirmo žvilgsnio ji buvo graži moteris, iš antro – nelabai. Sėkmę gentyje lėmė aukščiausio lygio įtaigumas bei oratorystės menas, kokio net ir buvusi valdžia galėtų pasimokyti. Įsiprašiusi į gentį, iš pradžių padėjo moterims rasti naująjį tikėjimą savimi, vėliau tikėjimą ja. Gavusi pasitikėjimą, palengva ėmėsi darbelių. Pava neapkentė Jugo. Naktimis slapta mėtė į jos daržą ne tik akmenis, bet ir gyvates, nuodus ir dar visokius spąstus. Jugo ir į spąstus įkliuvo, ir gyvatė jai įgėlė. Vis vien labiausiai skaudėjo, kai gentis netikėjo ir nematė sužalojimų. Ji nujautė, kieno tai darbas tačiau įrodymų neturėjo. Iščiulpusi sau iš kojos gyvatės nuodus, norėjo spjauti juos tiesiai Pavai į veidą, bet nuojauta buvo per silpnas argumentas. Nors… neturėtų būti. Dažnai nuojauta būna net labai teisinga. Iš tiesų, nežinojo, kodėl kieme tiek akmenų priviso, kodėl gyvatės kojomis šliaužioja, o svarbiausia: kodėl ji pati be genties? Kur seserys? Tyla.

Pava sufleruodavo Jugo, kad tai genties moterys jos nekenčia. Kur seserys? Tyla. Tuo tarpu Pava be perstojo kalbėjo genčiai apie tai, koks monstras yra Jugo, kokia grėsmė, koks brolio atspindys. Kol gentainės dar buvo žmonės, o žiurkė nebuvo spėjusi pasiekti aukščiausios formos, jos su tokia susipažino. Pavos atveju – žiurke, atnešančia marą. Žiurke, prieš tai išardžiusią gal tūkstantį genčių. Žiurke, kuri niekuomet nepasieks aukščiausios formos, visuomet liks demaskuota, niekada neišdrįs savęs taip pavadinti. Ir taip, genties moterys iš pradžių nesuuodė, kas vyksta. Nosys dar buvo žmogaus. Bet nežinomybė, kaip ir mes, nėra amžina.

VI

Genties moterys apie kenkėjus jau žinojo daug. Ir apie monstrus, ir apie jų formas.

Su šiuo įvykiu evoliucija palietė jų galvas taip stipriai, kad moterų smegenys transformavosi, išnyko poreikis turėti valdžią. Jo vietoje radosi naujas supratimas apie tai, kas gera, o kas bloga. Tai buvo labai didelis pasiekimas genčiai. Ir žmonių rasei. Pava pabėgo dar prieš joms spėjant ją išvaryti. O niekas ir nepersekiojo. Mūsų moterys ne kokios barbarės, kad bėgantį vytųsi.

VII

Taigi. O kaip JOS tapo žiurkėmis?

Išgražėjo iki pasaulį gelbėjančio lygio. Rumin tapo dar stipresnė nei anksčiau, ir jos stiprybei nebetrukdė kartkartėmis apsimaunamos lateksinės kelnės. Jugo vis dar sesuo savo broliams, sesuo seserims, rado tikro bendravimo būdą pati. Aša jau nebe mergaitė! Nuostabi moteris. Kaip žmonės sako – visa į mamytę. Visos gentainės ir toliau tvirtai stovėdamos kalbėjo tuo, dar po žeme jas suradusiu, balsu, kuris būna išgirstas.

Taip, jos dar ir dabar dažnai kalba apie vyrus, patinginiauja, kartais paverkia ar nusigeria, bet niekas neknisa proto. Niekas nėra viršesnis, moralesnis, protingesnis. Niekas neprimėto į kiemus gyvačių. Joms saugu. Ir tada… dėmesio! Jos pajuto pirmuosius simptomus:
1. Ėmė stiprėti dantys, kuriais tuoj pragrauš sienas, visai kaip Abramovič, ėjusi jomis kiaurai.
2. Užaugo ilgi, aštrūs nagai, kuriais ir toliau kasa duobę patriarchatui.
3. Labai svarbu – joms ėmė mausti uodegikaulius. Vadinasi, labai greit iš jų gali išaugti ilgos uodegos. Tad joms teks pirkti naujas kelnes. Taip pat, uodegoms užaugus, vyrai ims šlykštėtis ir bijoti jų, tad teks uodegomis juos nušluoti tiesiai į naujas iškastas duobes. Bus vyrų, kurie nebijos. Kurie žavėsis žiurkės galia ir didinga uodega. Šitie liks gyvi tam, kad jas apvaisintų, o mes neišnyktume, tik ką pradėję aukščiausią gyvybės formą.
4. Tobula uoslė. Kaip ir tikra žiurkė, mūsų genties moteris jau geba užuosti nuodą. Taip ji išlieka gyva.

VIII

Žiurkės švenčia bare. Viena jų išeina į lauką parūkyti. Prisidegusi cigaretę ima užuosti ir artėjantį marozą. Marozas atėjęs per arti prisišlieja, nemalonu, tačiau niekas neatims iš jos teisės parūkyti. Marozas ima tiesti ranką jos link, žiurkė nukanda jam pirštą. Marozas suklykia: „Žiurke tu!“, ji tik priduria: „Taip, žiurkė yra aukščiausia forma!“. Tuomet ilga uodega nubloškia jį į duobę, kur jam ir vieta. Kiekvienam tokiam kažkur jau yra paruošta duobė. Marozas joje stūgauja, keikiasi. Vos girdimi jo šūksniai žiurkės jau nebepaliečia.