Šokio meditacija apie kūną, ritmą ir sakralumo ilgesį šiuolaikinėje kultūroje

(I) Įėjimas

Prie durų apsauginis prašo parodyti dokumentą, bet mūsų veidai vis tiek netrukus ištirps. Patikrina krepšį – ar neneši nuodėmės?

Viduje.

Naktis – ne tamsa. Naktis – drėgna altoriaus oda.

Įeiname basi, prakaituoti, apsivilkę nudrengtais marškinėliais, kaip nuodėmingų žygeivių spiečius. Akyse – dūmai, šviesose – stroboskopinis apreiškimas. Šioje aplinkoje mes stebime kitus, o jie stebi mus. Čia nėra tylos, tik kylanti ekstazė, užsukta spiralėn. Mes nebe žmonės, mes bevardžiai – tapome ritmu.

Grindys – šaltos kaip marmuras, bet mūsų stambūs, gyvuliški botai išlaiko gyvybę. Klubas – tai katedra be sienų, be varpo, be nuodėmės. Tik širdies plaktukas, sinchronizuotas su žemų dažnių muštru. DJ stovi aukštai – lyg ant altoriaus, bet jo rankose ne evangelija, o kviečiantys rankų mostai: „Ateikite visi, kurie pavargote nuo tylos – ir aš jus prikelsiu per garsus.“

Tai ne muzika. Tai – kūno liturgija.

Mes čia ne todėl, kad norime garsų, – mes čia, nes pasaulis nustojo girdėti tylą; kiekvienas mūsų įėjimas į klubą – tai maištas prieš civilizaciją, kuri pamiršo, ką reiškia jausti ne idėjas, o dūžius.

(II) Ritualas

Kiekvienas žmogus čia – sava auka. Atsisakęs vardo, veido, istorijos. Čia mes nesikalbame, bendraujame ne taip, kaip įprastai įmesti į gatves ar prie vieno bendro stalo, kur nejaukus balso drebulys keičia eilinius plepalus. Kūnai liečiasi ne pažinčiai, o rezonansui. Transas. Viskas, ką norime pasakyti, jau vyksta tarp mūsų klubų, kelių, prakaito liaukų. Malda – ne iš lūpų, o iš klubo sąnarių. Gerai, gal skamba kaip kultas. Sakysit, kad čia jau beprotybės riba. Bet juk kiekvienas mūsų ilgisi vietos, kur nebereikia vaidinti žmogaus. Gal tai – tik haliucinacija. Bet ar ne haliucinacijų dėka žmonės tikėjo, kad kalba su Dievu? Šiame procese nėra nieko nedoro, viskas, kas vyksta – vyksta iš jausmo. Trance muzika – tai paskutinė likusi žmogaus kalba, kuri nereikalauja nei tautybės, nei amžiaus, nei šventumo, tik vieno – kūno, kuris dar neišmokytas tylėti. Kai ritmas užauga virš mūsų, kai visa erdvė tampa garsu, supranti – štai kas yra dvasia. Ne siela, bet kūnas, kuris girdi.

Mūsų senosios bažnyčios išmirė – jų suolai tušti, jų vynas rūgštus. O čia – kiekvienas gurkšnis vandens virsta Komunija. Kiekvienas spindulys – reinkarnacija. Muzika teka kaip kraujas per visatą, o mes – tik mažytės venos jos išganymo kūne.

Mes nešame nuodėmę kaip auką. Išsitaškymas yra mūsų atgaila.

Taigi, naktiniai klubai

pavirto šventykla,

trance muzika – bažnyčioje girdimomis maldomis,

DJ – kunigu, kuris diriguoja pasąmonės taškus.

Jis priekyje, atskirtas nuo prisilietimų, nuo realių garsų. Šokis prieš jį – garbinimas. Ir tik susikaupę veidai, neleidžiantys išspausti lūpų kampučių, kurie peraugtų į šypseną. Nes ekstazė čia – per rimtumą, per atsidavimą, ne per žaismę.

(III) Ikona

Jis neturi akių – tik ausines. Jis nepažįsta mūsų, bet mes jį garbinam.

DJ – tai muzikos šamanas, sukantis plokštelę vietoje būgno, kviečiantis dvasią ne iš dangaus, bet iš žemės gelmių. Jo delnuose kontrolė, o balsas sklinda per mašinų kvėpavimą. Mes jo nematom. Bet kai žemas tonas smogia krūtinėn, žinom – jis mus stebi. Tas, kuris valdo ritmą, valdo laiką, o laiką valdyti gali tik dievai ir diktatoriai.

„Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome Jo šlovę – šlovę, kaip viengimio iš Tėvo, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1:14)

Ir žodis tapo ritmu,

ir ritmas tapo kūnu,

ir kūnas išnyko garse.

(IV) Išganymas per geismą

Mes neneigiam kūno. Mes iš jo darom altorių.

Liečiam vienas kitą ne iš meilės – iš būtinybės. Iš alkanumo. Pirštai liečia stuburą kaip rožinio karoliukus. Liežuvis lėtai lenda į ausį – ne kalbėti, bet ištarti vardą, kurio niekas neprisimins. Mes nesimylim – mes susinaikinam vienas kito viduje, kad būtų vietos kažkam daugiau.

Nešvarumas – tai švara, kai pasaulis meluoja.

Geismas – tai malda be kalbos.

(V) Apokaliptinis rytas

Kas bus po to, kai trance ritualas liausis ir ateis rytas? Kai vis atidarysime šventyklos duris ir išeisime į miestą, pilną beglobių ankstyvos kavos ir sumuštinio reikalautojų. Ar bus tylu? Ar mes vėl tapsim individais? Ar išdrįsim pažvelgti vienas kitam į akis?

O paskui stovim eilėje prie rūbinės – kaip po išpažinties, rankose laikydami ne nuodėmes, o savo striukes.

Po visko lieka tik dulkės, spengimas ausyse ir negrįžtamai suardytas laikas. Dalis miesto vis dar miega, bet mes jau kiti. Sugrįžti į realybę – tai kaip iškristi iš rojaus. Niekas ten nelaukia. Pasaulis, į kurį grįžtame, reikalauja dėvėti vardus, profesijas, biografijas – bet kiekviena tokia grąža yra mažas išsigynimas to, ką išgyvenom naktį: tiesą be kalbos, tikrumą be žodžio, meilę be prasmės. Ir vis dar reikalauja būti kitokias: paklusti rutinai, jausti savo vietą, kalbėti be užuolankų, aukotis dėl kitų, amžinai ir amžinai jaustis nepilnaverčiais. Galbūt mes čia bėgom ne nuo realybės, o nuo pasaulio, kuris vis dar reikalauja, kad būtume atskiri.

Tik tuštuma.

Ir kažkur šaligatvyje – išgertas limonado butelis, švytintis nuo neoninės šviesos.

Paskutinis sakramentas – vienišas, lipnus, nebereikalingas. Kaip ekstazė, palikta be garso.

Ir dienai baigiantis, mes visi renkamės, kokiu gyvenimu mes kvėpuosim.