Perregimas maumedžių vanduo

Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių. Paprastuose siūluose tilpo atskiras pasaulėlis, tik nepažinus savita būtimi arba per ilgą laiką paprasčiausiai užmirštas. Ir nors anksčiau mezginys persipindavo su rainelėmis, po to vėl susidėdamas ant drobės – be žymės akių spalvai, šiandien kažkas atsitiko, todėl negaliu atitraukti žvilgsnio nuo dvaro priešais.

Žemai teka bevardis upelis, elgetos šaukiamas Čiurlionu, kuris ištvinsta toje vietoje, kur reikia pereiti siaurą, akmenimis grįstą tiltą, todėl į dvarą bemaž visi patenka basomis, batus numetę į šalį – jų čia nebereikia. Todėl aplink mėtosi daugybė porų batų ir elgeta, kėblindamas pro šalį, dažnai dėbteli, ar neatsirado naujų. Pats dvaras, žingsniuojant tiltu, dar vos matosi ir skendi gerokai ūgtelėjusiuose maumedžiuose. Tik paskui staiga iškyla prieš akis dviaukštis, neįskaitant pusrūsių, pilkšvas. Kitapus jo – platus ežeras, į kurį ir įteka anas upelis. Dvaras ir jį supantys maumedžiai atvaizdais įsilieja į žalsvą ežero vandenį, saulei prisiliečiant spalvos tampa akvarelinės. Sakoma, kad šitaip naujagimiai maumai apsigyvena vandenyje, žmones stebėdami tik iš tolo. Šįkart jie žvilgčiotų į ant vandens plūduriuojančią didoką pavėsinę ir po ja susėdusiuosius.

„Lyg tūzai su savo pikų damomis: pasitempę, grakštūs. Vyksta kortų partija, o lošėjai pavėsinėje sustingę, visų kojas apsivijusi įtampa. Tik elgeta prabėga pro šalį, vydamasis jo kepurę įsikandusį šunioką.

Po valandėlės kortų šnarėjimo pasigirsta nervingas pralaimėjimo atodūsis ir kito balso triumfas: „Dvaro noriu jau kitą mėnesį.“ Taip lengvabūdiškai dvaras su labiausiai išpuoselėtu parku apylinkėje, arklidės ir kita, pakeitė šeimininką. Kai senelis visa atidavė tėvui, atsikėliau tenai ir aš, dar maža mergaitė. Kad viskas atrodytų kaip šiandien, turėjo prasidėti statybos, kuriose triūsė ne tik mama ir tėvas, bet ir aš su sese ir netgi nuo gimimo kiek ligotas mažasis broliukas tampė smulkesnius akmenukus.“

Tai tarusi pasakotoja staigiai pakilo, priėjo prie pavėsinės krašto, prieš tai šyptelėjusi visiems sėdintiems, ir, nerūpestingai atsispyrusi, atsidūrė perregimame ežero vandenyje. Matėsi, kaip parko maumedžiai mėlsta, mėlyna aplinkui, tik kur ne kur vejose mėtėsi raudoni obuoliai, neaišku iš kur atriedėję.

Istoriją tęsė kitas pavėsinės pasakotojas: „Taip, pamenu tą bamblį. Vieną pavakarę užsiliepsnojo netoliese buvęs svirnas. Visą naktį su vyrais sėmėm ežero vandenį, elgetai šaukiant: „Čiurlioni, kibirkštys!“, ir gesinom siautėjančią ugnį, tačiau tik paryčiais įveikėm, kai iš svirno jau buvo likę vos kaulai. Ponai ne tiek išgyveno dėl svirno, kiek dėl kito dalyko: kažkur pasimetė dviejų metų šeimininkų sūnus ir motina rovėsi plaukus nuo galvos. Visi nujautė, kad mažas berniukas tą naktį žaidė svirne. Tačiau niekas to garsiai nepasakė.“ Pabaigęs savo dalelę, ponas raminančiai atsiduso ir taip pat nė nesuabejojęs lengvai atsidavė ežero vandeniui.

„O aš… O aš iš meldų stebėdavau dvi nuogas seseris. Viena iš jų nemėgo vandens, todėl greitai įšokdavo spiegdama ir, iškart išlipusi bei įsispraudusi į drabužius, skuosdavo namo, pavymui šaukdama kitai: „Nesimaudyk ilgai, o tai žaltys į marškinius įsisuks.“ Bet ta tik nusijuokdavo jaunatviškai ir mirkdavo dar gerą valandą. Tada baugščiai ateidavau aš. Ji išlipdavo ant kranto, kūnas elektriškai kvepėdavo ežero žolėmis ir vandeniu. Dėl tankaus ir trumpo kvėpavimo vos pastebimai kilnodavosi krūtys, ką tariausi galėdamas girdėti.

Tai buvo ponų dukterys ir nors žinodavau, kad nevalia liesti kilmingo kūno, vis tiek juo mėgavausi.“

Tą akimirką krante vėl pasimatė miniatiūrinis elgeta, kuris, balsui nuaidint, šįkart šaukė: „Čiurlioni, dvaras ežero dugne, dvaras ežero dugne“. Pasakotojas šelmiškai nusišypsojo: „O aš patikrinsiu, ar tikrai jis tenai“. Tuomet, kaip ir prieš tai buvusieji, pasinėrė į ežerą.

„Tačiau atėjo laikas, kai ežero būtybės vienu ypu išsinešė šeimininkus. Ponas prieš mirdamas vienai iš dukterų paliko dvarą, o jos sesė, gal supykusi, gal tiesiog seniai to laukusi, išvažiavo į miestą. Ir tada naujoji ponia užsidarė penkiasdešimčiai metų savo namuose, nieko neketindama įsileisti, pasiliko tik vieną ištikimą tarną. Sklido kalbos, jog, priėjus arčiau dvaro, nuo pastato dvelkia keistas dumblių ir ežero žolių aromatas. Buvo kalbama, kad ir elgeta kažkur dingęs…“

Staiga suvokiau, kad dabar pasakoti atėjo mano eilė – sėdėjau toje pačioje aptuštėjusioje pavėsinėje su kitais. Tik kai jau ruošiausi nevalingai kalbėti, pavėsinė pradėjo judėti kranto link, kur stovėjo prižiūrėtojas, nutraukęs pašnekesį ir davęs suprasti, kad metas grįžti į dvarą – kasvakarinės istorijos buvo baigtos ir aš nespėjau šokti į vandenį ieškoti mažyčio pasaulio. Mėlynas saulėlydis buvo jau beveik visiškai paskandinęs alėjas, tad pasiekę krantą visi sutartinai pakilo ir nuėjo senelių namų link. Kaip tik tą vakarą maumedžiai numetė mėlynus spyglius ir visi basomis brido į dvarą per tą neįprastą ežerą.

8:42 (Aštuonios keturiasdešimt dvi)

„Tokia kaip ji gimsta kartą per tūkstantį metų. Ko daugiau galėjai tikėtis“, – tarsi sau pasakiau, tačiau žodžiai skirti šalia sėdinčiam draugui, kuris prieblandoje atrodo nelyginant nebereikalingas maišas po bulviakasio.

Po to pamačiau, kaip kažkas rieda jo skruostu. „Tai vis smarkus lietus teka veidu“, – tikėjaus išgirsti, nors ir buvom patalpoje. Tikėjausi išgirsti, bet neišgirdau. Nagi, kalbėk, velniai rautų.

Bet jis tik verkė, mačiau pirmąkart. Išsitraukiau iš marškinių kišenės magneto tabletę ir akimirksniu ją nurijau. Tada kone įkišau jam kitą tokią tabletę į dantis, jis nenorom leidosi ir tada mes sukibom. Vyriškai. Tapšnojau jam per petį, o jis verkė kaip kūdikis. Pirmąkart.

Po to mes ilgai tylėjom. Nutylėjimus turėjo užpildyti svarbūs žodžiai. Bet neišdrįsom jų pasakyti.

Po kiek laiko jis apsiramino ir žvelgė kažkur į tolį, kiaurai sienas. Iš šono rodėsi, tarsi dvasia jau skiriasi nuo kūno, jau apleidžia jį ir ieško kokio partrenkto kūno pakelėse, kuriame galėtų ilgėliau apsigyventi.

Tada pamačiau žvilgsnį anapus lango, kuris prikaustė. Tas jos žvilgsnis…

Saulė teka 3:42. Trys keturi du. Du trys keturi, paskubinčiau, kad būtų tvarkingiau. Mėgstu viską daryti palaipsniui, tik kažką nuolat praleidžiu, kažką svarbaus. Bet teka – trys keturi du ir mes tada išnyksim. „Šįryt gimei“, – sakau. „Dėl to ir verkei, nes norėjai krūties.“ Ir vėl žodžiai tarsi sau pačiam, jis neklauso.

Nusprendžiau leisti draugo sielai tęsti paieškas. Matyt, jai dabar sunku, nes kūnas vedžioja pirštu po stalo plokštumą, piešia astralinius apskritimus. Kišu ranką į kišenę, išsitraukiu surambėjusį šokoladą. Atsilaužiu gabalėlį, dedu prie lūpų ir daugiau nieko nebereikia. Kaip tam berniokui paragavus riešutų duonos. Aš dabar esu Andrius. Liuka, čia tu? Aš nupirksiu tau karvę.

 Bet tas jos žvilgsnis iš anapus lango prikausto…

Nebegaliu atitraukti akių. Tas jos žvilgsnis! Tą pačią akimirką panašu, kad ji ir nužudys, ir paguodos prašo. Primintų karvės akis, tik tas žiaurumo atspalvis… Todėl negali būti nė minties.

 Naktis ištįsta, tampa ilgiausia. Saulė teka 8:42. Vadinasi, dar galim neišnykti. Jei būtų trys keturi du, būtų ramiau, bet nebeturėtume laiko.

Prieinu prie muzikos aparato, įmetu penkis litus, spusteliu porą mygtukų. Aplink pasklinda romantiška baladė. Girdžiu, kaip draugo kakta atsimuša į medį. Įmetu dar penkis litus, spusteliu porą mygtukų. Primena jam vaikystę, kelia nostalgiją. Vėl girdžiu, kaip kakta atsimuša į medį. Įmetu dar penkis litus ir užtildau tą aparatą. Į vidų įeina kažkoks valkata, išsitraukia penkis litus ir įmeta. Vėl groja nostalgiškai. Valkata niūniuoja, linksi. Pinigų nebeturiu, grįžtu pas draugą.

„Aš padariau viską, ką galėjau. Ir tu padarei“, – sakau jam, bet atrodo, kad sau. Nagi, kalbėk, velniai rautų, nors ką nors.

Po kurio laiko išeinam į lauką jo dingusios dvasios ieškoti. Einam, o jis išsitraukia iš kišenės adatinę, pasirenka ilgiausią ir storiausią adatą, paima ją dviem pirštais, prisidega, deda prie lūpų. Dabar ir mes anapus lango. Dabar matom tas prikaustančias akis iš arti. Ji – naktis. Rytietiškų bruožų, iš tekančios saulės šalies. Beprotiškai seksuali, jau matau, kaip draugas kažko kišenėje ieško, tačiau nusitempiu jį tolyn nuo iliuzijos, nes turim eiti jo sielos ieškoti.

Radom bandančią įlįsti į pakelėje nugriuvusią karvę. Blaškėsi aplink ir dvejojo, pro kur įlįsti. Galop pasirinko šnerves, įsmuko vidun ir pasislėpė. Nespėjau nė sureaguoti ir pačiupti, todėl draugas nebeturi sielos.

„Aš nupirksiu tau karvę“, – sakau. „Tuomet vėl turėsi sielą“. Bet jis nesiklauso, tad žodžiai nuskamba kaip sau. Saulė teka. Tik tarsi man. Šalia manęs yra bedvasis kūnas, bet jis mano draugas ir aš leisiu jam sekti iš paskos. Jis mano paklusni karvė.