Čako Pelėda. Pavasarį, kai sniegas nutirps

Paprastai pusryčiaujame tylėdami – tai mano užgaida. Ilgainiui ir Giedrius priprato tuo mėgautis, tačiau šiandien tauškia neužsičiaupdamas. Prastūmė kažkokį projektą, prie kurio plušo pastaruosius mėnesius. Tiek apie jį pasakojo, bet nors užmušk nepamenu, su kuo jis valgomas. Apskritai nepakenčiu kalbų pilna burna, todėl tik susiraukiu ir skubu sukramsnoti paskutinį skrebutį.
Giedriui tebekalbant pakylu nuo stalo. Regis, jis to nė nepastebi, šneka tarsi pats sau, bet dabar jo kalbas užgožia jūrų kiaulytės, Tomis su Džeriu. Kai priartėju, Džeris ima žviegti it skerdžiamas – taip jis reikalauja maisto arba dėmesio, o dažniausiai ir vieno, ir kito. Neapsikęsdamas Tomis išlenda iš savo kampo ir puola triukšmadarį. Dabar jau rėkia abu – išgąsdintas Džeris ir įniršęs Tomis.
Nežinau, kas mane labiau vargina: nesiliaujantis Giedriaus tratėjimas ar tos nuolat tarpusavyje besikivirčijančios kiaulytės, kurias auginti irgi buvo jo mintis. Pavadino jas lakmuso popierėliais ir ėmė žaisti šeimą.
Mane trikdo mintis, kad mudviejų santykiams įvertinti jam prireikė matuoklių. Dar labiau mane trikdo patys matuokliai. Svarstau, gal reikėtų išnešti narvelį į kiemą ir „netyčia“ palikti atidarytą. Pavasarį, kai sniegas nutirps. Tegul džiaugiasi laisve, o į mūsų būstą pagaliau sugrįš ramybė. Bent jau iš dalies.
Butą paskutiniame aukšte išsirinkau neatsitiktinai – man svarbu, kad virš galvos niekas nesitrankytų. Kaimynai ramūs, beveik nematomi. Kai sutikau Giedrių, tikėjausi, kad galėsime tylėti dviese. Klydau. Jis triukšmauja net naktimis – knarkia. Ryte keliasi pirmas, garsiai ruošia mudviem pusryčius, nors man užtektų skrebučio, storai aptepto uogiene, – kad tik niekas nebruzdėtų. Rytais reikia miegoti.

***

Giedrius išlėkė „į miestą“, pažadėjęs neužtrukti. Net nepaklausė, ar noriu kartu. Jis jau priprato, kad savo noru išeinu nebent iki miškelio. Eiti pasivaikščioti jau per tamsu, tad prisileidžiu vonią ir mirkstu. Vos kartą spėju pakeisti atvėsusį vandenį karštu, kai išgirstu beldimą į duris.
Nustembu – nejau taip greit prabėgo vakaras? Šūkteliu, kad tuoj išeisiu, tačiau jis vis tiek įsibrauna į mano teritoriją. Už gėlių krūmo nematau Giedriaus, bet girdžiu jo balsą:
– Pačiai gražiausiai mano gėlei.
Banalu, bet vis tiek miela, todėl šypteliu. Išdidus, lyg pats būtų juos išauginęs, bruka man tuos krūmynus tiesiog į vonią. Muiluotomis rankomis sugriebiu, jie skaudžiai badosi, jau žiojuosi bartis, bet ant šermukšnio šakelės suspindi žiedas.
Klaupiasi ant šlapių vonios plytelių ir klausia: ne ar tekėsiu už jo, o ar esu pasiryžusi žengti bendru gyvenimo keliu.
Aš sutinku. Man pasidaro gaila jo, klūpančio baloje, tokio naivaus ir kupino vilčių. Ir tik ištarusi „taip“ sumetu, kad šito kaip reikiant nė neapsvarsčiau, nors tikrai ketinau. Ketinau tai padaryti daugybę kartų: susivokti, ko noriu ir ar apskritai ko nors iš mūsų santykių, bet kažkodėl atidėliojau.
Bet tai nebesvarbu, aš jau pasižadėjau. Skambinu motinai – ne dė to, kad noriu tai padaryti. Giedrius tikisi, kad pasidalinsiu su artimaisiais, tai ir dalinuosi. Ji mane sveikina ir verkia iš laimės. Mamoms atrodo, kad susižadėti – jau savaime nemenkas pasiekimas. Man irgi norisi verkti, tik iš apmaudo.
Žinoma, galėčiau pasprukti ir stačiai nuo altoriaus, apsiavusi vienus iš savo baltų sportinių batelių, niekas juk ir nesitiki, kad avėsiu aukštakulnius. Pikčiausia, nė nežinau, ar noriu bėgti.
– Visad svajojau apie dvynukus. Kaip mūsų Tomas ir Džeris, – nusijuokia,
–O kodėl ne Toma ir Džerė, – erzinu. – Arba Toma ir Džeris? – siūlau dar vieną variantą šukuodamasi.
Giedrius apsikabina mane iš nugaros ir kiek pasilenkia, kad priglaustų galvą prie mano šlapių plaukų. Manau, mes gražiai atrodytume vestuvinėje nuotraukoje, ypač Giedrius. Jo vyriška ranka glosto mano, ačiū Dievui, vis dar plokščią pilvą. Ne, vaikų dar nepajėgiu įsivaizduoti nei pilve, nei kur kitur, o juolab dvynukų, kad ir kokia būtų jų lytis.
– Žinai, su vaikais gal neskubėsime, – mėginu pristabdyti jo entuziazmą. – Man ką tik pasiūlė naują darbą, kaip tik ketinau papasakoti.
Melas. Beprasmiška bandyti nuspėti visas galimas problemas ir dvejoti, kas būtų, jeigu būtų. Juk galimas daiktas, kad neišvyksiu – darbuotis tektų kitame mieste, todėl vis dar abejoju.
– Galėsiu auginti mūsų vaikus, o tu darysi karjerą, – juokiasi.
– Na na, dar pažiūrėsime, – nudžiungu, nors taip ir neišgirdau klausimo apie darbo pasiūlymą.

***

Giedrius ruošiasi naujametiniam įmonės vakarėliui kitame šalies pakraštyje. Kaip visuomet savo vyrišką rankinę prigrūda vaistų visiems gyvenimo atvejams, susikrauna praktiškai visą mūsų namų vaistinėlę. Tuomet pakšteli man į lūpas ir klausia:
– O kaip mano sužadėtinė? Ar neliūdės viena?
Regis, kažką jam jaučiu. Jis patrauklus, rūpestingas ir patikimas, o ir seksas su juo nėra nemalonus. Bet ramiausia būna, kai jis išvyksta. Žinoma, laukiu Giedriaus sugrįžtant ir netgi jaudinuosi, kai vėluoja parsirasti laiku. Bet vos jis uždaro paskui save duris, pasijuntu lyg mokinukė, sužinojusi, kad temperatūra nukrito iki minus dvidešimt ir pamokų nebus.
Apie tai visgi verta pagalvoti, nusprendžiu.
Likusi viena, išsitraukiu pusbutelį prosecco, pasišildau picą ir įsijungiu Discovery. Telefonas nesiliauja burzgęs – motina vis atakuoja skambučiais. Esmę jau apkalbėjome, o apie smulkmenas galvoti dar anksti, tad neatsiliepiu. Išsitraukiu sąsiuvinį ir kaip mokyklos laikais surašau:
Giedrius: Pliusai Minusai.
Privalumų stulpelis netelpa į vieną lapą, trūkumų randu vos trejetą: per daug kalba, neleidžia išsimiegoti, daro spaudimą dėl vaikų. Pasvarsčiusi įrašau ir jūrų kiaulytes: vienas minusas už Džerį, kitas – už Tomį. Jei jau kilo pagunda iškrėsti kvailystę, tai kurių galų dvigubą?
Kad ir kaip bežiūrėsi, argumentų „prieš“ per mažai, todėl nebėra dėl ko sukti galvos. Galiausiai mintys ima pintis ir krentu į patalus.
Kiaulytės vėl žviegia, nors tokiu metu jau irgi turėtų parpti. Keliuosi ir einu žiūrėti, kas per velniava. Maisto pakanka, gerti irgi yra. Tai ko jos iš manęs nori? Gal pasiilgo tėtuko?
Pasilenkusi žiūriu į tebeplyšaujantį Džerį, kuris mėgina letenėlėmis išrauti narvo grotas ir matau, kad jo snukutis kruvinas. Nagi, berniukai, pats laikas ataušti. Nutariu, kad reikia perlieti juos vandeniu, tad einu pasiimti indo. Žvilgteliu pro langą – kieme taip jaukiai sninga. Ten, apačioje, po žibintu sukasi vėjo genamos snaigės. Ne minus dvidešimt, bet vis tiek smagu.
Verčiau išnešiu rėksnius į balkoną. Pabus keletą minučių šaltyje ir supras, kad su manimi kariauti neverta.

***

Pabundu su šviesa, vadinasi, jau vėlyvas rytas. Basa ir susivėlusi einu kaisti kavos, pasiskrudinu duonos. Kam gi daugiau skirti savaitgaliai, jei ne kiaurą dieną neišlįsti iš chalato, o praustis, jei jau būtinai norisi, tik prieš miegą. Tačiau šalia dukart per dieną besiturškiančio Giedriaus jaučiu pareigą elgtis kaip normalus žmogus, galų gale, reikia kažką atsakyti į jo „nori eiti į dušą pirma ar po manęs?“ Jau pats laikas būtų susipažinti su jo prakaito kvapu – o jeigu jis man nepatiks? Sąsiuvinyje rašau savo vardą ir Giedriaus pavardę. Toji pavardė dar geriau dera prie mano vardo, bent jau dėl to abejonių nėra.
Mano nekenčiamiausiame kampelyje šįryt įtartinai tylu. Nusišypsau – susiprato, kiauliukai. Ir staiga dingteli: aš juos užmiršau! Išbėgu į balkoną basa.
Pirmiausia išvystu Džerį – jis atrodo lyg nedidukė iškamša: stačias, prie grotelių prišalusiomis priekinėmis letenėlėmis, jo prasižiojęs snukutis apšerkšnijęs, tebematyti kruvinas ruožas. Šalia ant nugaros guli Tomis, irgi prasižiojęs. Įsivaizduoju, kaip jiedu žvygavo, kol sušalo mirtinai. Mėginu prisiversti pajusti tiems padarėliams gailestį ar bent jau lašelį kaltės, bet nieko panašaus neįvyksta. Jų tiesiog nebėra. Baigta.
Kišu sustingusius kūnus į seną sportinės aprangos maišą. Negerai, jeigu juos tokius pamatys Giedrius. Mano kaimynai turi rūsį, nusileidžiu pas juos kastuvo. Kaimynas nesiliauja spoksojęs į maišą, tad prisipažįstu:
– Šiąnakt nudvėsė mūsų jūrų kiaulytės, kurias kartu su Giedriumi auginome.
Nežinau, kodėl paminiu Giedrių, galbūt tai noras pasidalinti atsakomybę? Kaimynas tarsi supratingai palinksi, bet jo akys lieka apvalios. Matyt, esu panaši į naminių gyvūnėlių žudikę.
Paėjėjusi iki miškelio kasu sniegą. Įšalusi žemė nepasiduoda. Ištraukiu Tomį su Džeriu iš maišo, užkasu kūnus puriu sniegu ir dar kalnelį padarau. Svarstau, gal reikėtų įkišti kokį pagaliuką atminimui. Bet staiga dingteli: pavasarį, kai nutirps sniegas, eisime pasivaikščioti pro pat jų griaučius.
Tą pat akimirką suvokiu, kaip niekad aiškiai suvokiu, kad mes pavasario nesulauksime, tad išlyginu kalnelį palikdama mūsų augintinius po plonu sniego sluoksniu tiesiog palei kelią, kuriuo mudu neisime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *