Nikitos Michalkovo „Išvarginti saulės II“

Kai kurios nors šalies kino gamintojai pradeda filmuoti kažkada (prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų) pasisekusių filmų tęsinius, pradedi galvoti, ar tai kokia krizė, ar noras sugrįžti į praeitį, ar pabandyti užsidirbti iš neišrankaus žiūrovo sentimentų.

Paskutinis matytas tokio sugrįžimo bandymas, sukėlęs panašias mintis, buvo Nikitos Michalkovo, Rusijos kino flagmano, kino kūrėjų sąjungos (po gėdingo teismo proceso, remto valdžios, iškovoto pirmininko) – „Išvarginti saulės II“. Lietuvių žiūrovą nuliūdinsiu pasakęs, kad tęsinyje nevaidina Ingeborga Dapkūnaitė, kurios Nikita Michalkovas į tęsinį nepaėmė dėl to, anot kai kurių interneto portalų, kad pastaroji filmavosi kažkokiame realybės šou, viename iš centrinių Rusijos TV kanalų, nesupaisysi ledo, vandens, džiunglių ar dykumų realybėse, kuriose mus žvaigždės iš TV ekranų, įtikinėja labai kenčiančios dėl penkiaminutės šlovės.

Įspūdingas krizės metu filmo biudžetas, Rusijos premjero V. Putino vizitas į filmavimo aikštelę (finansai filmui ir vizitas – tai atsidėkojimas keliaklupsčiaujančiam prieš valdžią kino režisieriui ir funkcionieriui už dokumentinį filmą, susuktą Putino kažkelinto jubiliejaus proga. Žodžiu, už dokumentinę panegiriką nacijos lyderiui reklama ir visa kita, kas yra būtina, kad produktas turėtų pasisekimą rinkoje). Nežinau, kaip kitiems, bet man filmas nepatiko. Dėl skonio nesiginčijant pasakysiu kodėl. Daugelyje vietų nepadoriai, holivudiškai nuspėjamas, matyt, todėl, kad skirtas masiniam vartojimui, na, bet ir čia saiką reikia turėti. Kad ir tokia scena, kai sudegęs tankistas, beveik negyvas, paskui operatoriaus kamerą pasekęs prasagstytą med. seselės karišką palaidinę, prašo prieš mirtį leisti pažiūrėti į jos krūtis, nes numirs taip ir nepamatęs, kokios jos, tos moteriškos krūtys. Pamato ir laimingas numiršta. Arba scenos jūroje su neutraliu laivu ir vokiečių lakūnais – aišku iš karto bus bombarduojama, nes vokiečiai yra blogi, reikia tik dingsties, ir ji atsiranda iš prieš tai epizode parodyto kareivio slepiamo raketinio pistoleto. Iš kitos pusės, siužetas nėra visai paprastas, kad reikėtų jį nušauti, kaip siūlė viena gera eseistė, nes rodomos dvi linijos ­– tėvo (vaidina pats N. Michalkovas) ir dukros (vaidina jo dukra) – be to, prakeičiant laike, daugiau retrospektyviniu būdu, pasakojimas kuriamas iš kitų pasakojimų. Daugiau karas. Tradiciškai vaizduojamas karas, o kai pinigų daug, galima ir įspūdingų specialių efektų panaudoti tuo kompensuojant siužeto trūkumus. Rusų kritikai vertina šį filmą įvairiai, žiūrovai, beje, irgi, nes kai kuriuose Rusijos miestuose filmo premjeros seansai vyko pustuštėse salėse, nors netrūko ir oficialių liaupsių, netgi pašūkavimų – genealu.

Simptomiška, kad praktiškai fiasko patyrė ir „Likimo ironijos“ tęsinys, o dar kažkas pabandė iš numirusių prikelti „Tris muškietininkus“ su Bojarksiu priešakyje. Nesėkmingi bandymai, tokie herakleitiški antro karto bridimai į tą pačią kino upę, tarsi nepastebint pasikeitusio laiko ir žiūrovo. Pats N. Michalkovas guodžiasi, neva užsiauginęs savo žiūrovą, rodydamas į tuos jaunus žmones, kurie žiūrėjo jo filmą „12“. Belieka laukti, kol režisierius imsis „12“ tęsinio.

Markizo de Sado „Salo, arba 120 Sodomos dienų“

Kalbant apie italų režisieriaus Pjero Paolo Pasolini‘o kūrybą, abejingų nelieka, nes šio žmogaus kūryba, ar tai būtų eilėraščiai, ar skandalingi romanai, uždėję jam visuomenės ramybės drumstėjo etiketę, ar pagaliau filmai, buvo vertinami labai prieštaringai. Tačiau manęs šiuo atveju nedomina jo kaip rašytojo, poeto ar eseisto kūryba. Noriu trumpai pakalbėti apie jį kaip režisierių ir pristatyti skaitytojui paskutinį jo filmą. P. P. Pasolinio filmografijoje yra gausybė temų, pradedant religine tematika, kurios išraiška yra žymusis filmas „Evangelija pagal Matą“ (1964), kuris, beje, yra vienas geriausių filmų apie Kristų kino istorijoje. Skiriama svarbi vieta antikos mitams: čia ir „Medėja“ (1969) su Marija Kalas pagrindiniam vaidmenyje, „Karalius Edipas“ (1967), o kur dar literatūros klasikos ekranizacijos, pasakos bei visuomenės kritikos kupini filmai, sukurti itališkojo neorealizmo dvasia. „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975, Italija, Prancūzija) pastatytas pagal to paties pavadinimo skandalingojo XVIII a. maištininko markizo de Sado romaną.

Kas yra skaitęs de Sadą, žino, kad markizas savo kūriniuose propagavo kraštutinio individualizmo filosofiją, besiribojančią su psichopatologija. Anot markizo, žmonės turi teisę daryti tai, ką jie nori. Ta teise jis apdovanoja ne tik vyrus, bet ir moteris, nes jo kūryboje, tarkim, „Filosofija buduare“, pagrindinė veikėja ir iniciatorė yra moteris.

Bet laikas eiti prie filmo. Režisierius veiksmą iš švietėjiškos Prancūzijos perkelia į fašizmo pabaigos Italiją, kur grupė keistų personažų, vadovaujamų grafo de Blangio, Arkivyskupo, Bankininko, Magistrato ir kurtizanės Diuklo (jie visi atstovauja atitinkamus visuomenės sluoksnius), atsiveža į pilį būrį jaunų vaikinų ir merginų, kur juos sadistiškai, pagal sukurtą planą ar ritualą, beveik visus nužudo. Filmą reikia žiūrėti kaip daugiaplanį, daugiasluoksnį reiškinį, nes tiesiogiai, be bandymo giliai analizuoti jis perteikia nepaprastai slogų įspūdį. Personažų padėties beviltiškumas tiesiog kelia depresiją, bet taip ir turi būti, nes čia kritikuojama visuomenė, leidžianti kilti karams (ne be reikalo filmo fone girdėti kažkur netoli vykstančio karo garsai), įsigalėti fašizmui ir kitokiam blogiui. Režisierius tarsi sako, kad viskas aplink vyksta su daugumos, masės tyliu pritarimu. Italijos vyriausybė uždraudė rodyti filmą ir jis ekranuose pasirodė tik po to, kai buvo rastas paslaptingomis aplinkybėmis nužudytas pats režisierius (1975). Jo kūnas aptiktas dykvietėje tarp šiukšlių. Buvo kalbama, kad jį iš keršto ar pavydo nudūrė prostitucija besiverčiantis jaunuolis, nes pats režisierius irgi neslėpė esąs netradicinės seksualinės orientacijos. Niūraus, bet įspūdingo žiūrėjimo, sinefilai.