José Emilio Pacheco. Eilėraščiai
Nemyliu savo tėvynės.
Jos abstraktus blizgesys
neapčiuopiamas.
Tačiau (kad ir kaip prastai skambėtų)
Nemyliu savo tėvynės.
Jos abstraktus blizgesys
neapčiuopiamas.
Tačiau (kad ir kaip prastai skambėtų)
Kodėl rašomi eilėraščiai 2022 m.? Tikrai ne dėl to, kad pragyventum iš poezijos. Kapitalizmas yra pragaras, kuriame arba gamini pakuotę, arba tave supakuoja, o geras eilėraštis yra: pisau, pisau, pisau TAI.
Mama, tėtis ir tarnaitė pavadinimu Nataša sėdėjo prie stalo ir gėrė.
Tėtis, be abejonės, buvo užkietėjęs mėlynanosis. Net mama žvelgė į jį iš aukšto. Tačiau tai netrukdė tėčiui būti geru žmogumi. Jis itin nuoširdžiai juokėsi ir suposi ant kėdės.