Laimutė Pacevičienė. Švytinti kelionių žemė. Mintys apie keliones ir knygas apie jas
Matyt, priklausau tai rūšiai žmonių, kurie kartais pajunta neįveikiamą norą pajudėti iš įprastos gyvenamosios vietos. Kas ten žino, gal gilioje senovėje per kokią nors tautų sumaištį į mano prosenelių gyslas pateko koks klajoklio kraujo lašelis? Net nežinau, kada pirmą kartą pajutau tą potraukį. Gal tada, kai, būdama kokių trejų, užsidėjau tėtės skrybėlę, pasiėmiau pirmą pasitaikiusį pagalį ir išdrožiau geriau susipažinti su gimtuoju Panevėžiu. Laimė, kaimynė, pamačiusi gatve žingsniuojančią skrybėlę su lazda, gebėjo mane prisivilioti blynais ir taip nutraukė dar kaip reikiant neįsibėgėjusią mano kelionę.