Iki paskutinės didžiosios raidės

Liutauras Degėsys. Dvi istorijos apie vieną meilę: romanas – Vilnius: Alma Littera, 2014 – 256 p.

Šis romanas – dvyliktoji, jei neapsirinku skaičiuodama, Liutauro Degėsio knyga. Lyg filmo kadrai keičiasi miestai, po kuriuos klaidžioja du beviltiškai vieniši žmonės. Tą, konkrečios buvimo vietos nesvarbumą autorius pabrėžia palikdamas tik pirmąją miestų pavadinimų raidę. Nėra ir pagrindinių herojų vardų. Tiesiog – Moteris ir Vyras. Truputį aiškesnės jų profesijos; jis – žymus profesorius, ko gero psichologijos. Ji – elitinė prostitutė. Tai aišku – antroji, slaptoji, Moters gyvenimo pusė. Pirmoji, oficiali, irgi susijusi su mokslu. Protarpiais, netyčia brūkštelėtos antro plano detalės, tarsi pagrindinės esmės – vyriškumo ir moteriškumo išryškinimui, kai lieka tik „Tu ir Ji.“ Santykyje su Moterimi, Kito Ketvirtadienio drauge, Vyras siekia pažinti save, atrasti savo tikrąjį „aš“. „Šiandieniniai demonai – tai ne antikos dievai – jie per dieną suskaldo tave į gausybę pareigų, prievolių ir funkcijų. Tu subyri ne į dvi dalis, kaip toje paprastutėje graikų mitologijoje, bet į dešimtis, šimtus kasdieninio, buitinio karo skeveldrų. Kai reikia vakare surinkti  save į vieną – į kažką, kas galėtų sujungti šias išsibėgiojusias dvasios dalis, tau beprotiškai skauda galvą. Kaip žinoti, kuri skeveldra yra tikroji? Kaip atsirinkti, kuris iš nusilipdytųjų „aš“ yra tikrasis?“ (p. 129)

Toliau viskas klostosi kaip gana banalioje  melodramoje. Beje, autorius ne kartą visą šią istoriją palygina su filmu, skirtu N–14 auditorijai. Kaip filmuose bei dažnai gyvenime, Vyras padaro pagrindinę klaidą. Įsimyli, ir tada ima manyti, kad Moteris priklauso Jam. „Tai ir buvo standartinė klaida. Ji visuomet buvo ne Tavo. Ji buvo – savo“ (p. 135) Vyras, aiškinasi su Moterimi. Sužino, kad Jis ir vėl suklydo, mąstydamas apie slaptąją Jos gyvenimo pusę. „Iš tikrųjų tai, kas čia vyksta, yra ne visai prekyba. Tai panašu į nuomą. Tu negali nupirkti mano kūno, gali tik išsinuomoti – valandai, parai, savaitgaliui.“ (p. 144) Moteris dar pavardina, kokias kūno dalis Vyrui būtų geriausia išsinuomoti.

Paskui vėl seka pasimylėjimų scenos, kurias autorius norėtų priskirti pornografinėms, o man jos atrodo medicininės. Vienas įdomus netikėtumas: žmogaus skysčiai palyginami su kultūrų skysčiais. „Juk visos apsisaugojimo priemonės ir yra pagrįstos tuo, kad organizmų skysčiai nesusilietų. Kad jie nepatektų ant gleivinės. Kad neįvyktų pasikeitimas informacija – genetine, mikrobiologine, chemine… Kultūrų kontraceptikai – irgi nieko gero. Kai susilieja kultūrų skysčiai, atsiranda įdomių dalykų.“ (p. 140) Ateina skaudus nepriklausymo vienas kitam ir pasmerktumo amžinai vienatvei suvokimas. Toks, vos ne  hemingvėjiškas. Vyras, kaip ir koks nors E. Hemingvėjaus herojus, ar daugelis nusivylusių įsimylėjėlių, ima taip girtauti, kad kvapo, sklindančio nuo jo, nebeištveria net nuolatiniai baro lankytojai. Vyro sprendimas taip pat tradicinis – jis palieka savo mylimąją. Prieš išvykdamas iš miesto, Jis aplanko kapines, kur palaidotas Kafka.  Vyras turėjo keistą įprotį – būtinai aplankydavo vietas, kuriose tekdavo gyventi, kapines. Giliau panagrinėjus tokį keistą kultūrinį pomėgį, manau, būtų galima rasti įdomių dalykėlių. Gal autorius teisus: kapinėse susimąstome, atsiribojame nuo kasdienybės. Tačiau nesuprantama, kodėl iš žymiojo rašytojo pavardės paliktos tik trys pirmosios raidės. Vyrui skauda, tačiau jis prisiverčia išvykti ir tai gana įtaigiai perteikiama: „reikia paraginti save, kad pagaliau sėstum į taksi ir vežtum save į oro uostą… Gal kada nors parveši save atgal. Į šitą miestą. Kai jau visai neskaudės.“ (p. 156)

Taigi, autorius antroje knygos dalyje „Rytoj“ vėl grąžina Vyrą į tą patį  miestą. Neaišku, kiek laiko praėjo – dveji ar treji metai, o herojus, kaip jau yra įpratęs, blaškėsi po įvairias vietas. Vyras klydo, manydamas, kad ištrynė iš atminties viską, kas primena tą lemtingąją ketvirtadienių Moterį. Vyras, kaip ir dera melodramose, visą laiką laukė tos Vienintelės. O moters viena gyvenimo pusė pasikeitė – ji tapo kylančia sociologijos žvaigžde. O kaip ta kita, slaptoji? Čia įpinamas detektyvas. Nežinia kodėl, romane atsiranda norvegė, naujas personažas. Autorius teigia, kad Vyrui aptikus įdomų protą, jame prabyla seksualinio susijaudinimo ir patelių viliojimo požymiai, o „kvailos gražuolės, kaip pernelyg vyriškos visažinės“, Vyrui keldavo nuobodulį. Gaila, autorius detaliau nenurodo, kuo turi pasižymėti įdomusis protas – mielai pasimokyčiau. Sužinojau, deja, tiek, kad stipriųjų gėrimų degustavimas „iš tiesų atima daug laiko ir jėgų. O moterims kenkia veido odai ir gadina  figūrą.“ (p. 179) Tačiau ir vargšė norvegė susimauna, kai apgirtusi pareiškia, jog ją apkeitė gimdymo namuose.

Taigi, moterys, jums autorius pateikia dar vieną pamoką – padauginusios vyno, niekada neatskleiskite vyrui savo slaptų baimių. Tuomet staiga praregėjusį vyrą ima graužti sąžinė „nuo jautriausios vietos – nuo galvos.“ Įdomu, niekada nemaniau, kad galva – jautriausia kūno vieta, o ypač – vyro… Ta beširdė ėda Jį. Jis paliko buvusią mylimą moterį viešbutyje ir beveik dvi valandas bendravo „su žuvimi“, lašiša? Taigi, Vyras skuba į viešbutį, lifte – trumpas nesklandumas su viešbučio kortele, smagus bendravimas su linksmomis merginomis, ilgas stiklinis koridorius, na visai kaip kine, ir Vyras vėl prie Jos kambario durų. Čia Vyras kažkodėl ima mąstyti apie merginų „kabinimo“ meną, apie lytinio akto trukmę. Gal tokias mintis Jam sukėlė už durų sklindą vyriški su serbiškomis priegaidėmis balsai. Pagaliau, įvadas į detektyvinę atomazgą. O ji tokia, kokios ir galima tikėtis – Vyras gauna į dantis, bet nepasimoko. Laimė, jam neišmušė dantų, nesulaužė  šonkaulių – gal net galės konferencijoje pasirodyti. Jis dar ir dar kartą mylisi, poilsio pertraukėlių metų kalbėdamasis su Moterimi. Tie pokalbiai tokie lengvučiai, persunkti anekdotais, iš to paaiškėja, kad Vyras – lietuvis, o Moteris – ne. Ji nesupranta, kas yra Dzūkija, ir ką reiškia „lengva žemelė“. Moteris netgi išreiškia savo panieką medžiotojams ir užuojautą žvėreliams – gal autorius taip nori parodyti, kad ji jaučiasi auka sutenerių rankose? Pokalbiuose minimas JAV prezidentas Clintonas. Ir tik pirmosios pavardės raidės Cl – skaitytojau, pats suprask! Apie Cl užsimenama, kai Vyras aiškina savo sudėtingą seksualinį gyvenimą. Nors Moteris tiesiai ir nedviprasmiškai prabyla apie Vyro erekciją. Vyras kažkodėl seka ilgą ir gana nuobodžią pasaką apie imperatorių ir jo suvienodėjusius pavaldinius. Taip jie tai mylisi, tai kalbasi vos ne visą konferencijos laiką, kurioje Vyras nusprendžia bent iš padorumo pasirodyti. Paskui seka ilgas pasakojimas apie draugą graiką, bei vėl apie Vyro gebėjimą mylėtis. Veiksmas baigiasi taip, kaip ir turi baigtis detektyvas. Kol Vyras kankinasi rytiniuose konferencijos posėdžiuose, mąstydamas apie seksą, jo mylimoji dingsta. Jos kūnas,  su aiškiais smurto požymiais, bus rastas gatvėje. Autorius pateikia teiginį, „nors sakinius rašytume atvirkštine tvarka, kaip prieš veidrodį, svarbiausia baigiant – laiku sustoti, kad paskutinė raidė būtų Didžioji, ir būtent ja turėtų baigtis žmogaus gyvenimas“. Tai jau beveik patosas.

Ak, tiesa, romane įterpti du eilėraščiai ir santrumpų žodynėlis – kad smagiai suplotume katutes, atspėję, jog Cl. – Clintonas, JAV prezidentas, o He. – E. Hemingway  – rašytojas.

Klajonės po birželio sodus

Birželio sodai‘2014. Kamonada, 2014, ISSN 2029-0772, sudarytojas V. Kaziela

„Birželio sodai“ – tai tarptautinės Aukštaitijos literatūrinės vasaros poezijos šventės „…ir saulas diementas žėruos…“ (A.Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas. Šis renginys vyko Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje ir  Utenoje 2014 metų birželio 14–15 dienomis. Pašniukštinėkime, kokį birželio sodą sukūrė šventės dalyvių kūryba.

Čia randame Gintaro Bleizgio žilą senučiukę, tuštėjančios gatvės saulėlydžio fone – toks švelnus vienatvės jausmas. Stoviniuoja dirbtinai saldžios, madingos merginos – kniaukiantys jų balsai taip tikroviškai skamba, kad net koktu darosi. Gražus maldavimas Aukščiausiajam: „Dieve, išklausyk mūsų aitvarus“ (iš ciklo „Urbino eilėraščiai“, 31), nes autorius prisipažįsta: „ne iš proto rašau savo poeziją – iš kunkuliuojančių emocijų“. Gyvenimo trapumas palyginamas su blyksinčiais saliutais, skriejančiais į niekur. Virš bedugnės į tamsą žengiantis žmogus ir vilties nesuteikiantis autoriaus noras eiti ten „kur niekas nemato – nevaikšto…“. Niūrokas sodo kampelis, sakyčiau.

Viktoro Rudžiansko plotelyje pro medžių šakas galima regėti miesto vaizdą, kur „dūlančių bokštų skeletai kvėpuoja smogu“, tačiau čia, sode, kur kas gardesni kvapai: „Atsinešiu neišgertos arbatos aromatą, ištirpstantį kraujyje“. Tai kvapas, susijęs su lytėjimo pojūčiu: „Tikiu kad panašiai juvelyro rankose lydosi auksas“. Jautrus prisilietimas nepažįstamame slėnyje, kur prikritę lakštingalų lavonėlių – „lūpomis liesi jų snapelius…“ Šviesios nostalgijos kupini „Jaunavedžiai iš praeities“. Į sodą  pažvelgiama ir tarsi pro ligoninės langą („Slėpynės“) ir čia atiduodama duoklė A.Miškiniui – eilutė iš jo eilėraščio „šiandien taip elegantiškai sninga…“ Tačiau, ar svarbi ta poezija, visas tas gyvenimas, „jei pro šalį prasklendžia tulpių siuvinėtoja /įgavus tobulą kaljano formą…“?

Nacionalinės premijos laureato Vlado Braziūno kampe telpa vos ne visas pasaulis. Sklando baltas debesis, kurio papilvėje – Balkanai, Viena, Dunojus, Dzūkija, Pekinas, Šanchajus, Lenkija. Čia aliteracijomis gieda paukščiai ir čiurlena upė: „…kur kryžiasnapių žvilgsniai lyg žalius /kankorėžius suaižo mūsų veidus..“, „…žilvyčių gležni žaltyčiai stiebėsi Dievop /ir upė šniokštė tarsi balso klostės…“

Paslaptingo miesto vaizdą, kur „netikra mergaitė /Kudirkos aikštėj supasi netikrose sūpuoklėse“ regime iš Elenos Karnauskaitės sodo galo. Čia gyvenimas, pilnas iliuzijų, aštriai jaučiamas ateinantis ruduo, atnešantis nežinią: „dar tik kvepia rugsėju, kas bus kai įsigalės lapkritis…“

Ričardo Šileikos kampelis – labai realistiškas, gražiai tarmiškai skambantis – čia ir kurmiarausiai, ir arklio rūgštynės, ir sodželka „drapanam skalaut“, čia ir jautri „giedunti tava širdela un skregždi labai padabni…“. Toks giedras, kaimiškas, sodelis. Jam kontrastuoja Aivaro Veiknio plotas. Stipriai atskleidžiamas sūnaus santykis su motina. Nors ji „girta, žviegianti kaip kiaulė“, tačiau vis vien sūnaus mylima, kai jis skausmingai prašo: „Mama, sakau, tu tik laikykis; pats /jau virstu į bedugnę /gniaužiu jos užmuštą ranką“. Šviesiai nuteikia  „Giesmė, atleidžianti tėvui“: „..mes apleidom namus daug vėliau nei namai mus apleido /Bet yra dar gelmė, ir joje – atspindžių atspindys – /Tavo delnas grubus švelniai braukia man žvaigždę nuo veido; /Viskas vysta perniek; niekas niekad perniek nenuvys.“

Žmogų, godojantį godas ant Puntuko išvystame Vidmanto Elmiškio sodo kampe. Apie ką tas žmogus taip giliai mintija? Gal apie motinos gyvenimą kaip vagą nuo Elmiškio iki Debeikių kapinaičių? O gal apie J.Biliūno kūrybą? „Suliesėjusi balta katytė ir apžabalęs Brisius /viename kailyje…“ (Imk lazdą, eime kalno link). Jo vienatvė nuplaukia kaip kiškutis ant ledo lyties. Giedrai mąsto žmogus: „Taip sunku, kad lengva/žvynai ant akmens, akmuo ant krūtinės /mąstau apie dugną, o matosi debesys.“ Sodo gale slepiasi Vlado Vaitkevičiaus „gyvenimo užkampis /gyvenimo pakraštys /kuriame yra meilės /kupinas indas“. Tačiau tas gyvenimas nėra jau toks ramus, jis „kaip klastingas minų laukas“. Tarsi Justino Marcinkevičiaus patariama: „Jeigu tu dabar laimingas gyveni /padėkok ištikimybei gimto javo.“

Pašto dėžučių dantenos, betoninis miesto žarnynas – metaforų kupinas miesto vaizdas iškyla Mariaus Buroko sodo ūkanose. Ypač įstringa „sulaukėjusios spintutės pakampėse“ – vienišo, apleisto ir nereikalingo įvaizdis, galbūt daikto, o gal ir žmogaus. Iš rūko išnyra vieniša „minkštapilvė mergaitė su į sielą įaugusiais spygliais“, taip išreiškiamas artimų santykių, galbūt net meilės troškimas ir nusivylimas. Autorius klausia – „Kas yra Dievas?“, ir atsako – „Dievas yra tamsus vanduo /mano miesto upėje“. Jis ieško kelio, galbūt savo dvasinio guru: „Nenoriu nieko tik /nueinu vogčiom /pavakariais prie /upės pažiūrėti ar /srovė į švendrus /neatplukdė lopšio“ (aliuzija į Mozę).

Gražiai dalį sodo išaugino uteniškiai. Alvydas Katinas dalija nemokamus patarimus vyrams, kaip ištarti žodį „myliu“ (taip lyg „kąsnotum tylą“), kad reikia nevėluoti į pasimatymus, nemeilikauti moteriai, neatidaryti durų išeinančiai, nes grįš „su ašarų spynomis ant akių“ – juk „moters širdis ir durys varstosi į priešingas puses“. Petras Panavas ramiai prisimena gražiausią vaikystės muziką – dalgių skambėjimą. Jonas Strielkūnas pastebi: „Vaikas išbartas iš medžio krenta /Pusdienį vaikšto lyg šventas.“ Jis ramiai ir logiškai mąsto: „Eina praeina gyvenimėliai /O juk galėtų nepraeiti /Bet kuo pavirstų tada žemelė? /Diedulių rojum, šveplų bobučių.“ Pro Rūtos Mikulėnaitės – Jonuškienės medžius vėl savo veidą kišteli mirties tema: „Prijaukinta mirtis – /kaip katė – /įsėlina pro duris“, tačiau autorė teigia esanti „sulaužytų sielų slaugytoja…“, nors jos pačios sielos durys jau seniai nebevarstomos. Džiūsta vėjuose senosios obelys ir išryškėja besileidžianti saulė: „saulėlydy raudonos obelys iš rojaus sodų…“

Kitaip žvelgia į daiktus bei reiškinius sode Stepas  Eitminavičius. Jis netiki, kad žodžiai „sielvarte gimę, mirti galėtų“, stebisi, kad „po nakties, dirglios ir beviltiškos /Kai buvę judesiai beprasmiški rodės /Rytas vis vien išaušo“, ironiškai šypsosi: „Jei negali būti Mocartu /Soljeriu pajėgsi“ ir kuria sau poeziją, kuri kaip „ramus lietus paglosto ir pakelės varnalėšą“. Vytautas Kaziela apnuogina minčių gelmę: „staigiai nuslūgstantis vanduo /atidengiami dugno akmenys“. Srūva vienodai sūrūs ir svarūs savo esme ašara ir prakaito lašas: „prakaito lašas /slysta žemyn /jį vejasi /ašaros lašas“, kai žmogus suvokia, kad atmintyje pažymėtos vietos yra svarbios tik jam pačiam, ir jos „nieko nereiškia kitiems.“ Reginos Katinaitės – Lumpickienės sodo kamputyje „Baltų pramotė /Marių lopšį sūpuoja“ – bandoma ieškoti ryšio su mūsų šaknimis, juntama gelianti, neišvengiama ano pasaulio vienatvė: „šitiek vienatvės /Anapusybės vyzdžiuose /Joks Viešpats per amžių /Amžius neišsemtų.“

Egzotiškasis sodo kampas – šventės svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos. Jų kūrybą vertė Birutė Jonuškaitė, Regina Katinaitė – Lumpickienė, Jonas Liniauskas, Nana Devidzė, Lidija Giorgobiani. Apie vertimų kokybę nesiimu spręsti, tačiau žinoma, kad verčiant dažnai netenkama šio to ypatingo, o ypač, kai verčiama poezija. Taigi, tenka mąstyti apie tai kas lieka. Longin Jan Okon (Lenkija) mąsto apie laiką, kuris nepastebimai drožia mūsų ląsteles, apie „amžiną, kurčią, išmintingą tylą“. Jam  žemės rutulys yra „didžiausia pasaulio scena“ (Teatras), ir poezija – kaip „gyvasis vanduo“ (gan dažnai girdėtas palyginimas). Koszewski kūryba išsiskiria smagiomis epigramomis, kurios, mano manymu, yra visai neblogai išverstos: „Pasakysiu be euforijų /kiek istorikų, tiek istorijų.“ Tatjana Voltskaja (Rusija) tęsia seną gerą Rusijos poečių, rašančių apie meilę ir būtį tradiciją. Čia ir trikinkė, ir mėnulis: „lekia rogės – vėl vėžių sidabrą išlies, /Plyšta dangūs – dūmojas kraštai, /Ir praplaukia mėnulis, speigu vainikuotas.“ Vladimiras Niakliajevas (Baltarusija) kerta „sodus atminties“ (Bėda), juntama vienatvė, tačiau „gyvenimas – vis tik kvietimas puoton“.  Šilumos banga dvelkteli iš Gruzijos poečių Juli Chakaberijos ir Keti Gzirishvili sodo kampelio. Juli pripažįsta savo moteriškumą, ir motinišką pašaukimą: „Aš tik moteris. Aš tik mama.“ Kuri iš mūsų dabartinių poečių tai išdrįstų? Jai liūdesį išsklaido ištartas Tėvynės vardas: „o Gruzija… vos ištariu, iš kart /Išblėsta visas mano liūdesys.“ Taip ir stoja prieš akis didinga Tbilisio Motina Gruzija. Smagūs Keti Gzirishvili pamąstymai apie meilę,  saulės sušildytas dviejų dviračių vaizdas: „mes, du dviračiai /Du prieš daugelį metų išgalvoti dviračiai, /Stovim atremti į apiplyšusią sieną ir /Mylime vienas kitą.“ Pažymėta, jog čia – pažodinis Lidijos Giorgobiani vertimas, tačiau jis savotiškai žavus.

Sunku aprėpti visus didelio birželio poezijos sodo kampus ir užkampius, atskleisti visą žiedų plazdėjimą. Tačiau šitas sodas ne ryto žaros ar vidurdienio saulės nušviestas – jis paslaptingai skendi mėnesienoje, jame daug tamsių šešėlių ir dvelkia jis vienatvės aromatu.