seselė

čia taip užrasoję kaip po liūties garuoja
nekliudyk tik rankos, rankos antikūnės, kur šalia manęs, kaip ir aš jos neliečiu
kaltininkės

matau gerai iš veido – trisdešimt yra pats tas
tavo amžius
amžinasis biologinis amžius
kartą pagimdžius jau niekada nebūsi vulgari

tiek kartų tave mačiau – vizijose, skaitmenine laikmena,
aliejinėse drobėse noksta tavo akių obuoliai
obuolmušiai, ir kas tau taip, kas tau taip per akių obuolius
negi pati taip smarkiai sau norėjai
visada tu, vis į kažką aukščiau, visa skaitmeninė
manoji ikona
primadona
Belladonna
palaimingoji mergele
ten, kur dangus, akimis sieki

bizantiškoji karaliene, visa sutrūkus, lakuotos tavo akys
kalkėmis ant plytelių mozaika atsikartoji
vis kažkur aukščiau žvelgi

planetos

ir kodėl mes tokie, vyras ir moteris, kodėl šalia tavęs galvoju apie savo kūną
kodėl galvoju apie save kaip apie trūkumą, apie devyniasdešimtuosius
apie tada, kai gimiau, apie tada, kai šaudė tankai
apie savo amžių kaip apie trūkumą
kodėl mintyse sudedu, kiek man trūksta
iki dutūkstantųjų, kai, atrodė, visi žemės planetos kompiuteriai išprotės
kad jiems bus per daug apkrovos

galvoju apie amžinąją negimimo datą
apie skaičių, su mėnesiais, dienomis, vis retėjantį ciklą
šalia tavęs galvoju apie save kaip apie trūkumą
apie save kaip apie moterį, apie tave kaip apie vyrą, ir nieko daugiau
ir neatrodo tavo rankos mane šildančios, tokios ir neturi būti
nes mes deram dabar kaip vyras ir moteris

dabar aš užaugusi, aš mačiau, kaip vyras ir moteris vienas kitam ne giminė
mano mama venera, tėvas – uranas
tokie dideli, kad vienas kitą traukia, tokios didelės jų planetos

šalia vienas kito tampam nejaukūs, taip ir būna, nejaukiai, vyras ir moteris
vieną dieną taptume neblogi vyras ir moteris
dabar kažko trūksta, tik vėliau ima sopėti žaizda
trūkume, ima žiojėti žaizda, kasmetinė
skauda, taip skauda būti žaizda, atvira, kasmetine
skaičiuojant save nuo dutūkstantųjų

kojos ir rankos randa plyšius sofoje, ten amžinai užkrenta visi nereikalingi daiktai
vieną dieną taptume neblogi vyras ir moteris
ilgai ir laimingai, vyras ir moteris

narcizai

sėdim prie ežero ir gliaudom saulėgrąžas
nors kartą patys sau narcizais pabūkim
vienas kitam į batus tebežiūrim
seniai sakėm, nuo dabar draugai tik
gražūs tavo sportbačiai, tiek galiu pasakyti
tau sueina 28-eri, jau niekada nebūsi Kurt Cobain
per tą laiką išmoksti valytis batus, susirandi darbą
nuperki jai gėlę
sakiau juk, viskas po truputį

pabūkim dabar patys sau narcizais,
vis pasakoji apie ją, sakau tau,
jei jos slapyvardyje yra moon, nieko nebus, sakau, pamiršk ją
gerai žinau, pasakojai jau man, šimtą milijonų kartų
staline lempa nušviestas veidas primena kitą mėnulio pusę
perdien skaito knygas ir geria patį brangiausią mineralinį
dažnai atsisako, dar dažniau tau atsako
viena žinute
pamiršk ją, sakau tau, vieną dieną ir tu galėsi vienas su savimi pabūti
nors kartą patys sau narcizais pabūkim

kūnas

o kas belieka – gyventi, visais įmanomais būdais
pagal kalendorių – per lygiadienius, vardadienius, šiokiadienius,
dirvą, sėją, rugiapjūtę, pilnatis ir jaunatis,
kada palanku, o kada jau mažiau
pergyventi krintančius šaukštus, peilius, skubančiuosius,
gegutes, daigus, organizmo šluotą

šios dienos yra plėšomos, labai plonyčio popieriaus
trys šimtai šešiasdešimt penkios

mano dienos mano vargai
ir kūnas toks nepakeliamai sunkus

kūnas yra tiek, kiek vandens nuteka per vonios kraštus
kūnas yra eureka
tiek, kiek vonioje lieka, išmetus iš jos Archimedą
ir lygiai tiek, kiek vandens pilna vonia Archimedo

ir būtent toks kūnas, koks telpa ant lovos
nuo kojūgalio, iki pagalvės, iki rėmo
iki kėdės, ant kurios niekas neprisėda
būtent taip atrodo vidutinio ilgio kūnas

dar priklauso nuo to kūnas, kiek dantyse karūnėlių
kiek krūminių, ir koks skaičius eilėje dantų, eilėje į tavo dantų karalystę

toks, kiek pamiršta kišenėse daiktų
ir tiek, kiek suspaudęs gali išlaikyti kumštį

kūnas yra darbai ir dienos, vargai ir dienos, toks yra kūnas
rudens gėrybės, laiptine birusios lupenos, įsigėrę taukai
ypačiai gražaus stoto, kaip taurelė
purvinų nagų kūnas
šlykštus ir vulgarus kaip mušamas sviestas
šiurkštus kaip verbų sekmadienis
atšiaurus kaip eketė
nuogas

iš tolo geriausiai matosi kūnas