Vienoje Žemaitijos koplytėlėje bus filmuojamas vaizdo klipas hitui, kurio angliškas variantas turėjo pretenzijų patekti į MTV, būti platinamas YouTube, kitais socialiniais tinklais bei muzikiniais kanalais. Kažkokiai naujai muzikos grupei netikėtai sukūrus įsimintiną, pagaulią dainą, tuoj atsirado leidėjų ir prodiuserių, pasišovusių praskinti kūriniui kelią į plačiuosius klausytojų vandenis. Sulaukta pakankamai rėmėjų, tad surinktų pinigų užteko profesionaliai įrašyti dainą geroje įrašų studijoje, nusamdyti patyrusius dizainerius, režisierius bei operatorius vaizdo klipui kurti, taip pat aibei patarėjų visokiausiais klausimais.

Atlikėjai jautėsi kaip devintame danguje – juk nelauktai itin sėkmingai pradėjo muzikinę karjerą, nors pradžioje manė, jog tai bus ne daugiau nei hobis. Kad iš savo kūrybos galėtų gauti pelno ir šlovės – gal pasvajodavo, bet giliai širdyje nesitikėjo. Pernelyg mažutė ta Lietuvos rinka. Pernelyg daug nerašytų taisyklių naujokų atžvilgiu gyvuoja tarp leidėjų. O kad su angliška versija bandytų prasiveržti į kitų Europos šalių platumas – atrodė visiškas miražas. Dabar jis tapo tikrove.

Svajonės, darbai, rūpesčiai ir lūkesčiai savo keliu, tačiau neką mažiau prakaitavo kiti su projektu susiję asmenys, trokštantys padaryti ką nors įspūdinga, nes atlikėjų šlovė nešė naudą ir jiems. Suplanuotas vaizdo klipas galėjo būti įvertintas nevienareikšmiškai, vis dėlto idėja visiems patiko.

Pirmasis galvos skausmas – surasti koplytėlę, kurioje būtų leista filmuoti ne dokumentikai, o vadinamajam „popsui“. Sekėsi sunkiai. Vos išgirdę klipo scenarijų, atsakingi už šventoves klebonai, rektoriai, abatai ar presbiteriai tuoj pat griežtai atsisakydavo; kiti dar moralą išrėždavo, neva dėl šventvietės išniekinimo.

Nepaisant to, ieškotojai buvo atkaklūs ir po ilgų klajonių pagaliau surado gražią, jaukią, tačiau apleistą koplyčią Žemaitijos vidury. Ji stovėjo apsupta senų kapinaičių. Šalia ošė ramybe alsuojantis miškas. Čia vienuoliai sutiko leisti filmuoti vaizdo klipą su sąlyga, jog po darbų koplyčia bus visiškai suremontuota – remonto ji nebuvo mačiusi ilgus dešimtmečius. Taip pat nei vietovės, nei kapinių pavadinimas klipe nebus rodomas.

Vaizdo klipo kūrėjų komanda „laistė“ pasisekusį sandėrį. Leidimas gautas. Regis, ir Dievas už tai neturėtų supykti.

Galiausiai į Žemaitiją atvyko kūrybinė komanda kartu su muzikos grupe – dviem vaikinais ir mergina. Iveta – pagrindinė vokalistė, grupės balsas, skiriamasis bruožas. Nors pati grynakraujė miestietė, nespjaunanti į sveiką gyvenseną, gamtos tyrumas ją traukė. Iš pirmo žvilgsnio, jai viskas čia patiko. Beržais apaugęs takas. Nušluotos šalikelės. Siauri ornamentuoti laipteliai. Galų gale – mirusiųjų zona, nutvieksta saulės spindulių pro medžių šakas, kvepianti, mirganti ryškiaspalvėmis gėlėmis, smėlėtais keliukais, šiltu vėjuku. Tik paminklai seni, nusitrynusiais užrašais, kai kurie palinkę. Ant jų vešėjo nekaltosios, šventumą slepiančios kerpės ir samanos.

Iveta žingsniavo į koplytėlę kapinių gilumoje. Anksčiau ji nemėgo kapų; beveik jų nelankė, rasdavo priežastį išsisukti nuo šios, mamos žodžiais, šventos pareigos. Ji sau atrodė pernelyg „nešventa“, kad lankytųsi tokioje sakralioje vietoje, nors ir jokiomis ypatingomis nuodėmėmis nesusiteršusi.

Tačiau dabar Iveta džiūgavo, o jos nuomonė keitėsi. Jai čia patinka! Kaip niekada anksčiau! Ją džiugina gėlės! Ją linksmina storulės kamanės! Prisiminė, kaip kadaise norėjo turėti kailinius iš kamanių kailiukų. Paminklai atrodė tartum sumažinti dangoraižiai gėlių miesteliuose, gulintys – it miniatiūriniai aerodromai ar pakilimo takai. Iveta tyliai juokėsi arba garsiai šypsojosi iš savo šmaikščių minčių.

Tiesa, koplyčia galėtų būti ne tokia apskurusi: freskos išblukusios, praradusios spalvą, apsilaupiusios; tinkas nubyrėjęs. Vitražėliai turbūt dešimt metų neplauti. Kampuose – pelėsiai, drėgmės dėmės, galbūt vorai ir visa kita, ko žvelgdamas į aukštybes net su akiniais neįžiūrėsi. Grindys ir klauptai nuvalyti, tačiau keli dažų sluoksniai lenda vienas per kitą.

Ivetai bemintijant, komanda ėmė į vidų tempti reikiamus sakralius daiktus, bažnyčios reikmenis, kitokią krikščionišką simboliką. Operatoriai kibo derinti kameras, bandyti apšviestumą, keisti kampus.

Kol viskas buvo suruošta, Iveta pasijuto kone šių kapelių senbuve. Čia ji laisvu laiku vaikštinėja, sėdi ant žolės, net eiles rašo. Kolegos stebisi, juokiasi iš tokio jos elgesio. Jai pačiai ne mažiau nuostabu. Repetuodama jautėsi puikiai.

Ir štai išaušo pirmoji filmavimo diena. Kameros įjungtos. Apšvietimas suderintas.

Iveta klūpo priešais Jėzaus paveikslą, susitelkusi į maldą. Įeina du vyrukai. Atsiklaupia melstis kartu. Staiga pro duris įsiveržia sūkuringas vėjas, pakelia dulkes, sutaršo plaukus, sujaukia drabužius, apnuogina Ivetos petį, užpučia žvakes, išvarto žvakides, vazas, šventus paveiksliukus. Nutraukę maldą visi išeina.

Rytoj – kitas filmavimas.

Grupės kolegos, geri Ivetos draugai, užsisakė pietums picos. Vaikinai susėdo po skėčiu nuo saulės pievutėje kartu su Iveta, vienu iš operatorių bei vienu vairuotoju. Netrukus Iveta nusijuokė ir pasiėmusi savo dalį picos nužingsniavo į kapines. Tai sukėlė juoko priepuolį bendradarbiams. Ką tai reiškia? Gal įsimylėjo kokį vaiduoklį? O gal susidomėjo kapų tvarkymo menu?

Pati Iveta irgi suprato, kad elgiasi keistai. Ji kramtė gabalą picos atsirėmusi į apyšvarį paminklą. Tiesiog norėjo čia būti. Šiuo metu ši draugija patrauklesnė negu anoji, palikta už tvoros ant žolytės. Ji jiems pamojuodavo; šie jai atsakydavo.

Atėjo dar viena filmavimo diena. Scenarijus panašus: Iveta klūpo ties šventu atvaizdu, du vyrai – šalia jos. Ūmai atsilapoja bažnyčios durys, smarkus vėjas ima nešti smėlį. Negana to, smėlis pradeda byrėti iš sienų, iš po paveikslų. Jis padengia altorėlį, relikvijas, kai kurias jų nustumdamas žemyn. Besimeldžiančiųjų drabužiai tampa blyškūs, plaukuose – smiltys. Jie nenutraukia maldos. Grindys tampa it Palangos paplūdimys.

Filmavimas baigtas. Grupės nariai šiai dienai laisvi. Montuotojai ir visokie „fotošopintojai“ – ne. Dizaineriai bei režisieriai tariasi – taip maga iš gero padaryti geresnį. Iveta su protarpiais dieną leidžia kapuose aplink „darbo vietą“ – koplyčią. Grupės nariai prisijungia prie jos. Gal supras, ką ji čia randanti? Ji mielai juos priima. Jie tauškia visokius niekus, bet, Ivetos pageidavimu, būtinai kapinėse. Šiaip ar taip, rimtį išlaiko, pernelyg neįsitriukšmauja. Po to eina pas režisierių, peržiūri nufilmuotą medžiagą siūlo sprendimus, kaip turėtų atrodyti tam tikros scenos.

Trečioji diena. Grupė jau matė apdorotą praeitų dienų darbą. Liko patenkinti. Nors filmavimo metu viskas atrodo gana primityviai, o kai kurie dubliai kartojami, parengtas pirminis vaizdo variantas labai efektingas, specialistų padailintas, pagyvintas, paryškintas.

Trys herojai vėl vaidina panirusius adoracijon priešais altorių. Šįsyk jiems nutinka dar baisiau: sienomis ima tekėti vanduo. Jis varva, galop srovelėmis pilasi nuo altoriaus, teka grindimis. Liturginiai reikmenys nuplaunami, nunešami. Klūpantys tikintieji sušlampa. Galiausiai jie, baigę maldą, išeina iš koplyčios.

Filmavimo diena baigiasi. Užtat tvarkytojams triūso sočiai – kaip ir vakar iškuopti smėlį. Reikia kiek galima pradžiovinti sienas, idant neliktų tamsuojančių dėmių.

Komanda patenkinta darbų eiga bei rezultatais. Iveta jaučiasi atradusi kai ką, kas jai netgi mieliau už mėgstamą dainavimą. Kapinaitės šiomis dienomis teikia pusę pasitenkinimo. Grįžusi į miestą būtinai aplankys kitas – ir palygins. Šįvakar ji guli ant takelio, pasitiesusi pašonėje kilimėlį, su ausinuku, įsmeigusi akis į dangų. Dangun kyla tiek paminklai, tiek medžiai. Ivetai gera, nors ji pradeda jaustis besielgianti kiek kiauliškai, nuolatos palikdama savo draugus.

Atlikėjų dar laukia paskutinis epizodas. Ką tik sužinojo, kad singlas su penkiomis didžėjų pergrotomis versijomis bei acappella variantu jau sukurtas – reikės tik išplatinti įvairiose platformose. iTunes parduotuvė tam irgi pasitelkta. Ir Spotify’us.

Brėško paskutinė – ketvirtoji filmavimo diena. Trys tikintieji šį kartą klūpo kniūbsti, kaktomis kone liesdami grindis. Jie nemato, kas vyksta. Sienomis, paskui ir grindimis pradeda srūti kraujas. Atrodo kraupiai, neišplaunamai, neatitaisomai. Kryžius, skulptūros, tabernakulis, žvakės, šventi paveikslėliai nusidažo raudonai. Viskas krinta ir dūžta ant grindų plytelių. Vėliau pliumpsi it į vandenį. Galiausiai raudonas srautas nuo altoriaus nuplauna Šventąjį Raštą, monstranciją su ciborija, šie nuskęsta kraujų verpetuose. Sienos išvagotos raudonų srovių, grindys užlietos tamsiu raudoniu. Suolai, klauptai ir besimeldžiantieji mirksta kraujyje…

Valio – pabaiga! Kalnai nuversti!

Koplyčiai reikalingas pats kapitališkiausias remontas. Jis bus atliktas nedelsiant. Pinigai sumokėti, su vienuoliais atsiskaityta, dokumentai pasirašyti. O visas kūrėjų kolektyvas patrauks atgalios.

Prieš tai Iveta atsigėri ja taip pakerėjusiomis kapinaitėmis, net pasimeldžia, nors to anksčiau nedarydavo. Visada jas prisimins. Jos pakeitė požiūrį į mirusiuosius, į mirtį, galima sakyti – ir į gyvenimą. Šioje aplinkoje skaitydama žurnalą, repetuodama judesius, rydama picgalį ar klausydamasi muzikos, ji daug ką permąstė.

Po savaitės darbai galutinai pabaigti. Vaizdo klipas kiek įmanoma išdailintas – kaip saldainiukas. Profesionalų komanda šauniai padirbėjo. Ivetai atrodė, jog daugelio scenų filmuojant nebuvo. Matyt, ji nepastebėjusi, ką užfiksavo žvitrios kameros. Ar tikrai iš šalies viskas regėjosi taip pritrenkiančiai? Ar tikrai ją taip nugrimavo? Ar koplytėlė iš tiesų tokia erdvi kaip ekrane?

Rytoj premjera. Sukviesti garbiausi garsiausi svečiai, tarp jų žymusis A. Mamontovas, The Roop, kelios kitos populiarios grupės iš Lietuvos bei užsienio. Dainos vaizdo klipas bus parodytas per televizijas, įkeltas į vaizdo platformas; singlą jau galima įsigyti CD arba klausyti internetu.

Prie prabangaus stiklinio pastato rikiuojasi automobiliai. Žmonių pilna salė. Svečiai užsieniečiai seniai atvykę; jų nepaleidžia nei žurnalistai, nei bendrus verslo planus audžiantys prodiuseriai. Vaišių daugybė, šviesų gausybė.

Jau visi susirinkę. Trūksta tik Ivetos. Grupės bičiuliams neramu. Gal vėluos? Jai nebūdinga. Ji rimtai ir atsakingai žiūri į darbą. O jos čionai visi mažne labiausiai laukia. Paskambina į mobilųjį – niekas neatsiliepia.

Dėl visa ko klavišininkas sumano telefonu susisiekti su vienuoliais Žemaitijoje. Pakelia ordino abatas. Muzikantas pasiteirauja, ar neskambinusi Iveta. Vienuolis atsako, kad ne. Jie baigia pokalbį.

Abatas paprašo kito brolio, kad tas nueitų į kapines užrakinti vartelius. Jau prieblanda. Vienuolis išskuba vykdyti prašymo. Jau matyti tolumoje dunksančios remontuojamos koplyčios kontūrai, paminklų kūnai. Vienuolis prieš užrakindamas pereina kapus. Nė gyvos dvasios. Tik vėl atsidūręs anapus tvoros, ant vieno palaikio suolelio tolumoje užvysta lieknos moters ilgais palaidais plaukais siluetą.