Daniilas Charmsas(vertė Damn Pirate)

Štai aš sėdžiu ant kėdės. O kėdė stovi ant grindų. O grindys pritvirtintos prie namo. O namas stovi ant žemės. O žemė tęsiasi į visas puses, ir į kairę, ir į dešinę, ir pirmyn, ir atgal. O ar baigiasi kur nors?

Juk negali būti taip, kad niekur nesibaigia! Būtinai kažkur turi pasibaigti! O kas toliau? Vanduo? O žemė plaukioja vandeny? Taip seniau žmonės mąstė. Ir mąstė, kad ten, kur baigiasi vanduo, ten jis su dangum susilieja.

Ir iš tikrųjų, jeigu atsistosi laive atviroje jūroje, kai niekas netrukdo dairytis aplinkui, tai taip ir atrodo, kad kažkur labai toli dangus nusileidžia žemyn ir susilieja su vandeniu.

O dangus žmonėms priminė didelį tvirtą kupolą, padarytą iš ko nors skaidraus, kažką panašaus į stiklą. Bet tada dar niekas nežinojo stiklo, ir sakydavo, kad dangus padarytas iš krištolo. Ir vadino dangų tvirtuma. Ir manė žmonės, kad dangus ir tvirtuma yra patys tvirčiausi, labiausiai nekintami. Viskas gali pasikeisti, o tvirtuma – niekada. Ir iki šių dienų, kai norime apie ką nors pasakyti, kas neturėtų kisti, sakome: šitai reikia užtvirtinti.

Ir matė žmonės, kaip dangumi juda saulė ir mėnulis, o žvaigždės lieka nepajudinamos. Žmonės pradėjo atidžiau jas stebėti ir pastebėjo, kad žvaigždės danguje išdėliotos figūromis. Štai septynios žvaigždės, išdėliotos puodo su rankena forma, štai trys žvaigždės viena po kitos stovi lyg per liniuotę. Išmoko žmonės vieną žvaigždę nuo kitos skirti, ir pastebėjo, kad žvaigždės irgi juda, tačiau visos vienu metu, tarsi būtų pritvirtintos prie dangaus ir kartu su juo judėtų. Ir nusprendė žmonės, kad dangus sukasi aplink žemę.

Padalino tada žmonės visą dangų atskiromis žvaigždžių figūromis, ir kiekvieną figūrą pavadino žvaigždynu, o kiekvienam žvaigždynui suteikė atskirą vardą.

Bet štai mato žmonės, jog ne visos žvaigždės kartu su dangumi juda, bet yra ir tokių, kurios tarp kitų žvaigždžių klaidžioja. Ir pavadino žmonės tokias žvaigždes planetomis.

1931