Vasarą, kai man sukako devyneri, pirmą kartą suvokiau, koks suktas apgavikas yra laikas. Tuo metu visas abstrakčias sąvokas, kurių nesuprasdavau, paversdavau personažais, todėl jį įsivaizdavau kaip senį, tamsiai dažantį žilus plaukus, vis pasipudruojantį veidą ir nusibalinantį dantis, kad galėtų pakerėti jaunatviška šypsena. Jis puošėsi blizgučiais ir plunksnomis nusagstytais drabužiais, panašiai kaip estrados dainininkai, kurių dažnai klausydavosi mūsų kaimynė. Būdavo siaubinga, kai ji kiemo vaikus pasikviesdavo paragauti saldainių ir lyg tarp kitko įsijungdavo televizorių, o jei dar pati pradėdavo dainuoti, jausdavomės beviltiškai įstrigę neįveikiamuose spąstuose.

Tuo metu mano bendraamžiai berniukai pradėjo sparčiai augti ir stiprėti, todėl būdama vienintelė mergaitė nebegalėdavau nei jų pralenkti, nei bėgioti ar važinėti dviračiu jiems iš paskos. Svarbiausia, kilus interesų konfliktams nebegalėdavau jų primušti, todėl vis dažniau dienas leisdavau viena.

Tą prakeiktą vasarą niekšas, valdantis valandas ir minutes, apgavo mano močiutę. Ji susipainiojo ir užmiršusi viską, ko išmokė gyvenimas, pradėjo elgtis kaip vaikas. Aš nė kiek nepykau, kai tėvai, nuo šiol turėję prižiūrėti dvi mažametes, daugiau dėmesio pasirinko skirti oficialiai vyresnei. Girdėdavau, kai sutemus jie grįždavo pavargę ir vienas ant kito išliedavo visą sugertą pyktį. Mama dažnai verkdavo, tėtis trankydavo durimis, o aš, apsimetusi mieganti, tyliai ir gėdingai melsdavausi, kad močiutė greičiau numirtų.

Atšalus orams pradėjau lankyti daugybę būrelių, kad liūdesį keliančias mintis išstumtų ateityje praversianti informacija. Lapkričio vakarais miestai nėra draugiški vaikams. Betono stačiakampiai šešėliuose virsta kraupiais milžinais, o šlapias asfaltas paplūsta raudonais šviesoforų ir nuvažiuojančių mašinų žibintų šviesų atspindžiais. Batai peršlampa, o vėjas net per storiausius megztinius įsiskverbia iki jau ir taip nuvargusio kūnelio, tartum tyčiodamasis iš jo gležnumo.

Kol sulaukdavau savo autobuso, stotelėje dažniausiai nebelikdavo panašaus likimo draugų. Turbūt todėl ir atkreipiau dėmesį į tą keistą berniuką. Beveik kiekvieną vakarą jis nekrutėdamas sėdėdavo ant suoliuko visiškai nurimęs, kažkoks mįslingai patenkintas. Kai privažiuodavo koks nors autobusas, jis net nepasukdavo galvos. Stebėjau jį kelias savaites, tikėdamasi pamatyti, į kurį įsėda ir kur link važiuoja, bet niekada nespėdavau – manasis visada atvažiuodavo pirmas. Vieną vakarą sukaupusi visą savo drąsą paklausiau:

– Kokio autobuso lauki?

Jis nieko neatsakė.

– Lauki tėvų? – pabandžiau dar kartą, bet ir šįkart mano žodžiai nepramušė tylos.

Nusprendžiau, kad mano orumas svarbesnis už smalsumą ir daugiau nė žodžio jam neištarsiu, bet berniukas prabilo:

– Nieko nelaukiu. Čia toks žaidimas. – Jis pirmą kartą atgijo iš savo sąstingio.

Pagalvojau, kad jam kažkas negerai. Jau buvau nusprendusi pėsčiomis eiti iki kitos stotelės, kad nereikėtų laukti šalia, bet keistuolis kalbėjo toliau:

– Visa esmė yra kuo ilgiau išsėdėti stotelėje. Autobusai pravažiuoja, o tu juos ignoruoji.

Neatrodė, kad žaidimas būtų įdomus, bet vis tiek pasiteiravau:

– Su kuo tu žaidi?

– Vienas. Nebent nori prisijungti. Kiekvienas pravažiavęs autobusas suteikia penkis taškus. Dabar esu surinkęs šešiasdešimt penkis, bet mano rekordas – du šimtai trisdešimt penki.

Prisipažinsiu, skaičiai atrodė įspūdingai, nors ir neturėjo prasmės. Stotelėje kaip tik sustojo autobusas.

– Dabar tu turi penkis, o aš septyniasdešimt, – lyg niekur nieko suskaičiavo jis.

– Taip nesąžininga. Aš neturiu laiko sėdėti ir rinkti taškų.

– Bet tokia ir yra esmė, – lyg kokiai nesusipratėlei paaiškino. – Laimi tas, kas turi daugiausiai laiko.

Kai pagaliau įlipau į savo autobusą, buvau įsiutusi. Pagal berniuko skaičiavimą, turėjau penkiolika taškų, o jis – aštuoniasdešimt. Be to, man nuvažiuojant jis ir toliau sau sėdėjo. Visą savaitę tas akiplėša nepamiršdavo mano rezultato, nors ir apsimesdavau jo nepažįstanti. Kiekvieną kartą, prieš įlipant į autobusą, sušukdavo: „dvidešimt penki“ arba „dešimt“, arba „šįkart tik penki“. Negalėjau pakęsti, kad jis įtraukė mane į tą kvailą žaidimą neatsiklausęs. Be to, apimdavo įniršis dėl to, kad jam pralaimiu. Negalėjau nusileisti, todėl vieną vakarą nutaisiusi, mano manymu, pikčiausią kokį tik galiu balsą išreiškiau savo nepasitenkinimą:

– Tavo skaičiavimai yra nesąžiningi. Aš visada atsilieku, nes tu sėdi čia kur kas ilgiau už mane.

– O kas tau trukdo irgi sėdėti stotelėje tiek pat?

– Aš juk sakiau, kad neturiu laiko!

– O aš sakiau, laimi tas, kas ilgiausiai prasėdi stotelėje, todėl arba priimk pralaimėjimą, arba įsitrauk į žaidimą.

– Gerai, – sušvokščiau. – Tada rytoj būsiu čia visą dieną.

Tai buvo pirmas kartas, kai praleidau papildomas pamokas ir būrelius. Jaučiausi baisi nusikaltėlė. Paprastai pabėgę iš pamokų vaikai susigalvoja kokios nors įdomios veiklos – eina į kiną ar prisiperka nesveiko maisto. Aš tuo metu sėdėjau autobusų stotelėje ir virdama iš pykčio stebėjau kitoje gatvės pusėje sėdintį berniuką – toks buvo susitarimas: skirtingos pusės, tas pats tikslas.

Greitai supratau, kodėl berniukas toks ramus. Ilgai stebėdamas stotelių gyvenimą pradedi matyti tam tikrą dėsningumą – kažkokį paslaptingą šokį. Autobusai suka ratais, bobulytės, įlipusios mano pusėje, grįždavo berniuko stotelėje, nešdamos pilnus maišus prekių. Jaunos merginos, įlipdavusios jo stotelėje, manojoje išlipdavo įsikibusios į parankes vyrams, o kartais vėliau vienišos atsidurdavo berniuko stotelėje. Pasitaikydavo labai gražiais kostiumais apsirengusių suaugusiųjų, kurie juokingai trypčiodavo vietoje laukdami vėluojančio autobuso. Viskas atrodė stebuklinga, bet kartu ir nuspėjama.

Taip prasėdėjome visą dieną. Kai jau pradėjau nerimauti, nes buvo likęs tik vienas dar nepravažiavęs man tinkantis autobusas, berniukas pakilo ir kirtęs gatvę lėtai atpėdino iki manęs.

– Gerai, tu laimėjai, – išspaudė.

Norėjau atkirsti, kad ir tikėjausi laimėsianti arba pasakyti ką nors, kas dar labiau jį pažemintų, bet įtariau jį pralaimėjus tyčia. Likusį laiką sėdėjome tylėdami ir tik prieš įlipdama į autobusą neištvėriau.

– Žaidžiam ir rytoj? – paklausiau.

Jis tik nusišypsojo.

Taip slinko diena po dienos. Man nebebuvo svarbu laimėti, turėjau kitą tikslą. Kiekvieną kartą žaisdama jausdavausi, lyg mesčiau iššūkį tam niekingam estrados dainininkui, pagal kurio neskoningas dainas šokdavo aplinkiniai. Nors beveik nešnekėdavome, berniukas tapo mano artimiausiu draugu. Kai vakarais grįždavau namo, tėvų vis dar nebūdavo, bet aš jų jau nebelaukdavau – jausdavausi tokia pavargusi, kad iškart užmigdavau.

Keista, kiek daug dalykų įtvirtina savo egzistenciją tik kažkam išnykus. Pavyzdžiui, fizikoje neegzistuoja šaltis – tai tik šilumos energijos nebuvimas. Arba tyla – triukšmo nebuvimas. Kas atsiranda, kai išnyksta žmogus?

Prasidėjus žiemai mano naujasis draugas pasirodydavo vis rečiau. Miestas nebebuvo toks nejaukus – sniegas atspindėjo šviesą ir juokingai išdarkydavo betoninius pastatus. Iš pagarbos tradicijai žaisdavau ir toliau. Turbūt susumavus visus taškus jau būčiau žymiai išsiveržusi į priekį, bet kai neturi kam pasigirti, tai nebetenka prasmės. Manau, iškart atpažinau vieną vakarą stotelėje pasirodžiusią moterį. Ne dėl fizinio panašumo – iš elgesio. Ji sėdėjo nejudėdama, ignoruodama pravažiuojančius autobusus. Būtų galima pagalvoti, kad ji irgi žaidžia, tik jokio džiaugsmo jos veide nebuvo.

– Atsiprašau, kokio autobuso jūs laukiate? – prislinkusi paklausiau.

Ji liūdnai nusišypsojo.

– Nelaukiu, – atsakė. – Tu Adomo draugė, tiesa?

Taip ir nepaklausiau jo vardo, bet užtikrintai palinksėjau.

– Kada jis ateis?

– Negreitai. Jis susirgo. Prašė, kad pakviesčiau tave aplankyti ligoninėje. Kai turėsi laiko, gali nuvažiuoti 22­uoju autobusu.

Nežinau, kiek laiko sėdėjome ant to suoliuko. Daugiau nebeskaičiavau taškų – nebebuvo prasmės, vis tiek laimėtojas buvo akivaizdus ir bet koks bandymas pasipriešinti būtų atsimušęs į balintą šypseną ir nupudruotą veidą.

Iš to pavasario prisimenu tik du skirtingo dydžio karstus, besileidžiančius į žemę.