Žanras: Proza

Greta Dvareckaitė. Ofelija

Žiūriu į baltai apsirengusią naują slaugytoją. Sandra. Vyresnioji ją taip pristatė. Sandra man šypteli ir nusisukdama už ausies užsikiša plaukų sruogą. Stebiu, kaip ji prisėda prie stalo, ant kurio padėtas paskyrimų lapas. Atrodo, esu ją kažkur matęs, bet kartu jos veido bruožai nepažįstami.

Greta Kaluževičiūtė. Proksemija

Stoviu tarpduryje. O gal sėdžiu po laiptais. Veikiausiai pasislėpiau spintoje. Šiaip ar taip, darau tik metafiziškai. Mano mintys – mano protas – ne su manimi.

Dar nenumiriau, bet, sakykim, pakeliui.

Marija Vasiliauskaitė. Žaidimas

Atšalus orams pradėjau lankyti daugybę būrelių, kad liūdesį keliančias mintis išstumtų ateityje praversianti informacija. Lapkričio vakarais miestai nėra draugiški vaikams. Betono stačiakampiai šešėliuose virsta kraupiais milžinais, o šlapias asfaltas paplūsta raudonais šviesoforų ir nuvažiuojančių mašinų žibintų šviesų atspindžiais.

Marija Vasiliauskaitė. Kai spalvos užmiega ir stoja tyla

Lapkričio pradžioje mamą paguldė į ligoninę. „Nieko rimto, tik menkas negalavimas“, – iškart nuramino gydytojas. Dar pasakė, kad labai svarbu kokybiškai pailsėti ir dėl nieko nesirūpinti, o kad palengvinčiau šią užduotį, pažadėjau mamai pasirūpinti jos namais ir Džimiu.

Ugnė Juozapaitytė. Muzika ir smurtas

Muzika Nelei tiesiogiai asocijavosi su smurtu. Kartu, jos nuomone, tai buvo tobuliausia meno forma. Galima tik tikėtis, kad šie faktai nebūtų susiję. Juk tie smegenų vingiai, atsakingi už sąsajas ir keistus nukrypimus, yra ganėtinai painūs.

Simas Bendorius. Apie meilę

Aras eina mušti armėno vardu Armenas. Armenas kepa labai šlykščius kebabus kioske gretimais. Jau vien dėl to nusipelnė bendruomenės paniekos. Aukštas, storas, rankos kaip dramblio kulšys. Todėl Aras dėl visa ko paprašė eiti kartu.

Aušra Kaminskaitė. Sveikatos apsauga

Kartais susimąstau, ar darbe neprisiuostau asbesto dulkių. Man patinka stebėti, kaip statybų laukas paskęsta šviesiai pilkų dulkių gniutuluose. Tada žemė nuo dangaus ima nebesiskirti, vaizdas pavirsta į abstraktų Rytų Europos peizažą.

Virgilijus Veršulis. Varškės diena

Žinau, kad supistai blogai, žinau, kad bybis, bet ką aš galiu padaryti. Ką galiu padaryti. Gerai, negalvok apie tai. Taip, laba diena, gerai.