Ankstyvas rudens rytas (mano standartais – dar naktis). Jis sėdi priekinėje tėvo automobilio sėdynėje, apsnūdęs žvelgia į medžius, kelio vingius. Kartais pažvairuoja į pavaras perjungiančią tėvo ranką. Jaučiasi dėkingas, kad tėvas penktą ryto dėl jo sukinėja vairą ir maigo pedalus. Didžiąją dalį kelio automobilyje tyla. Jis mąsto, ar viską susidėjo: drabužiai, rankšluostis, dušo reikmenys, powerbank’as, kroviklis, elektroninė cigaretė (iš vakaro įkrauta), kelios kapsulės, pusantro buteliuko skysčio. Velnias, kur ausinukai?

Buvau nuvežęs mašiną dėl pečiuko, sakė, neapsimoka keisti. – Tai ką darysi? – Davė sandarintojo, įpili ir atseit turėtų užsiklijuot prakiurusios vietos. Dvi savaites su įjungtu turėsiu važinėt. – Geras, tikiuosi suveiks.

Taip, prieš lipdamas į autobusą parūkys.

Tikrai nereikia iki stoties? – Ne ne, viskas gerai, 2G labai patogiai nuveža, ačiū. – Iki tada. – Viso. – Jie paspaudžia rankas.

***

Stovi prie autobuso. Šonu į užrašą Lux Express. Rūko, mąsto, kad neblogas tas pinakolados skystis. O gal mąsto ne apie tai. Negerai iš karto jam primesti septyniolikmečio veiperio mąstymą, jis į tokį nepanašus. Gal geriau taip: negali patikėti, kad yra žmonių, turinčių tiek mažai sąžinės. Priversti pirkti bilietus pusės šešių autobuso maršrutui, nors dar nespėjo sugrįžti į suaugusiojo gyvenimą, mintimis palikti vasaros… Neatrodo, kad būtų laimingas.

Kraujas pulsuoja kapiliaruose, tvinkčioja pirštų galuose, galvoje maloniai lengva. Bet prieš įlipdamas dar triskart įtraukia, visgi laukia nuobodulio ir negatyvių apmąstymų pilna kelionė.

Penkiolikta vieta, penkiolikta vieta, kur penkiolikta, – eina blaškydamasis.

Ble, prie lango.

Nors ne, nesikeikė.

Mandagiai atsiprašęs prasispraudžia pro…

… pro kelius merginai, jau spėjusiai pradėti džiaugtis autobuso vienatve; ji nesitikėjo, kad pro langą matytas ir žvilgsniu sektas vaikinukas sėdės būtent šalia jos. Na, tik nedrąsiai pasvajojo.

Vieną kuprinę jis atsargiai pasideda prie kojų, kitą – ant kelių. Savo daiktais rūpinasi, juk ir cigaretę įsidėjo į dėžutę. Taip, tikrai, toje vietoje negalėjo keiktis. Jis rūpestingas, atsargus, kantrus.

Autobuse nemiega. Pirmas penkias minutes sėdi, tada išsitraukia ausinukus (aha, visgi jų nepamiršo) ir ima klausytis muzikos. Renkasi sunkiai, lėtai versdamas širdele pažymėtų albumų skiltį. Ekraną laiko taip, lyg nesigėdytų savo muzikinio skonio. David Bowie? Aplink per blanku. Marilyn Manson? Per mažai įniršio. The Cure? Gotikai nepakankamai liūdna. The Marias?.. Iggy Pop? Arctic Monkeys? Šiaurės kryptis? Ne šiandien. Linkin Park? Taip. Puikiai tinka prie teenage angst dvidešimt kažkelių metų vaikino kūne.

Neaišku, ar priežastis tikrai tokia, bet saviironija būtų geras bruožas.

Lėtai ištiesia ranką priešais įtaisyto ekrano link. Šis neveikia. Telefone vis iššokančius chat-head’us  nubraukia į apačią. Nenusiteikęs bendrauti? Gaila, reikia tikėtis, kad ne su visais. Šalia sėdinti mergina pabrėžtiniu, netgi išraiškingu mostu nusiima ausines, nors dar tik kelionės pradžia. Periferiniu žvilgsniu jis tai pastebi, tačiau turbūt nesureikšmina. Dėmesio pritraukti nepavyko.

Jam nuobodu, žiūri į priešais sėdinčio ir, regis, snaudžiančio vyriškio pakaušį. Suskaičiuotų jo plaukus, bet jų kiekis keičiasi bevažiuojant. Apie paties vaikino plaukų liniją spręsti sunku, į kairę sušukuoti plaukai uždengia smilkinio zoną (paskutinį kartą juos pasitaisė pūsdamas paskutinius garus prie autobuso). Šalia sėdinti mergina dirbtinai nusižiovauja. Pagaliau jo mintys apsistoja ties ja – garsas ir judesys pritraukia. Balti Nike air force kedai, pilki džinsai. Aukščiau žvilgsnio nepakelia arba nedrįsta, tačiau to pakanka, kad išsiduotų. Tikriausiai pradeda mąstyti apie pokalbį su ja. Mintis kvaila, tačiau įkyri, – supranta, kad neatsikratys. Apie ką dar galvoti nuobodžiaujant autobuse? Aišku, kad apie merginas. Bando prisiminti visus jos veiksmus. Man priėjus žvilgsnis buvo gan šaltas. Nepamąsto, kad mergina tiesiog nebuvo pasiruošusi, nespėjo grįžti į realybę. Tiesa, neseniai nusiėmė ausines, bet ar tai užuomina? Gal jos paprasčiausiai išsikrovė? Tiksliai, juk belaidės. Jokios užuominos nėra ir nebuvo. Ne, atrodytų kvaila ją dabar užkalbinti. Reikia daugiau ženklų.

Jis pastebi, kad mergina vis pasuka galvą į jo pusę. Tačiau ir dabar vyriškas bukumas neleidžia pagauti užuominos, turbūt mano, kad ji tenorėjo sėdėti prie lango. Siūlymas pasikeisti vietomis galėtų būti puiki pokalbio pradžia. Bet ji niekur nenuvestų, tad gerai, kad nesiūlo.

Jis vėl tyrinėja pilkų džinsų ornamentą. Akivaizdu, kad pagunda yra, tačiau reikia paskatos. Mergina išsitraukia knygą. Storą, turbūt pilną siužeto vingių romantinį romaną. Tas dar neaišku, nes skaito tik 30-ą puslapį.

Tai rizikingas žingsnis, galintis ir paskatinti pokalbį, ir atbaidyti. Jis stebi jos rankas – liesos, kaulėtos, persišviečia kraujagyslės. Pastebi ir į jį atsuktą skirtuką, ant kurio parašyta „paskutinį kartą užmigau šiame puslapyje“. Jei tai nėra gera pradžia pokalbiui, aš nebežinau, kas tai yra. Jo kaklas nustoja sukinėjęsis, žvilgsnis nutaikytas į vieną vietą. Jis pirštais be garso barbena į šlaunį, vadinasi, vaizduotėje kuria scenarijus – kova dėl užkalbinimo jame prasidėjo.

O ji vyksta su savimi. Pokalbio pagunda stato jį į nepatogią situaciją. Jei neišdrįs, liks bailio vietoje, kurs scenarijus apie tai, kas galėjo įvykti, – veikia fear of missing out. Jei pokalbis įvyks, bet nepavyks, bent keletą naktų prieš užmigdamas prisimins šią nesėkmę, keiks savo nevykėliškumą, galbūt net pavadins save gamtos klaida. Su grauduliu prisimins vaikystę, paauglystę, per kurią tapo toks, koks yra dabar. Žodžiu, nei pirmyn, nei atgal. Gero varianto nebėra.

Jame kovoja du pradai: tas sąmoningasis, vedamas perdėto self-awareness, racionalizmo kulto, nepasitikėjimo savimi. Ir romantinis, naivus, linkęs į nuotykius, lengvą flirtą bei avantiūras, įkvėptas kino filmų – Marko sėkmės su Diana Trainspotting’e. Nežinantis, kas yra nejaukumas, galintis prajuokinti merginą ir penktos ryto autobuse. Kaži, kaip jis reaguotų, jeigu ji užkalbintų pirma? Tikėtina, kad jo galva irgi sprogsta nuo overthink’inimo.

O, antrasis prade vaikino kūne, vaikino galvoje, vaikino kame visame, prasimušk, prasimušk pro ryto miglą, nuotaikos rūką, entuziazmo atoslūgį, bėgantį laiką, slenkančius plaukus, kvėpuojamą orą, besiriebaluojančią odą, pro mintis ir apmąstymus, žinojimą ir nežinojimą, pro būsimą džiaugsmą, liūdesį, pyktį, nusivylimą. Pro baimę, drovumą, pro pilkus džinsus… Prasimušk, ir kova baigsis. Prasimušk, ir…

Negaliu nepastebėti tavo skirtuko. Labai fainas. Jo žalios akys įsminga į josios. O, ačiū, man irgi patinka. – Ar dažnai jo užrašas atitinka realybę? – Kol kas ne, tik keletą kartų. – Tai gal ne tas knygas išsirenki? Nusijuokia: Ne, tik mėgstu skaityti iki vėlumos. – Norėčiau ir aš tokios prabangos. Nusišypso: Neskaitai? – Skaitau! – O, retai sutinku beskaitančių vaikinų. Jis kukliai susinepatogina: Apskritai sunku sutikti skaitančių žmonių. – Tikrai taip. – Ką skaitai? – Paulą Coelho, daug motyvacinių, savipagalbos knygų. – O, aš irgi tokias mėgstu! Beje, aš Ignas. – Vaiva. – Labai malonu susipažinti, Vaiva. – Jis šypsosi ir švelniai paspaudžia jai ranką. Gesto lengvumas ir elegancija žavi, nė dalelės dvejonės. Tikriausiai spėjimas apie jo viduje vykstančią kovą buvo klaidingas. Kur vyksti, Vaiva? – Į šunų parodą, o tu?

Ne, pala, jis pradėjo žvalgytis į kitus žmones. Tikriausiai saviniekos baimė negali būti vienintelė. Jo paraitoti džinsai, šukuosena, kvepalai. Priekaištus sau jis įveiktų, nuleistų juokais. Paaiškinimas kitas.

Baisiau jam – kitų žmonių teismas. Patirti pralaimėjimą prieš save yra niekis, tačiau kaip išsėdėti tarp žmonių, kurie savo akimis ir ausimis bus liudiję nesėkmę? Tą nejaukų bandymą užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiu ir savo mintyse paskendusiu žmogumi? Tą nesuvokimą, kur esi. Negebėjimą suprasti, kad čia ne koks baras ar klubas. Kad čia ne vieta pažintims. Ne vieta flirtui. Visi čia susirinko pasiekti savo tikslo, tą reikia daryti tyloje arba su muzika ausinukuose. Aš tikrai nebūsiu tas, kuris savo apgailėtinais bandymais atkreipia į save nepageidaujamą dėmesį. Vieną kartą paspaudžia garso mygtuką. Nuspręsta. Kova baigta. Man nereikės vengti akių kontakto išlipant. Man nereikės bijoti, kad kuris nors iš šių žmonių vyksta ten pat.

Mhmm, bet kelias dar ilgas. Gal istorija galėtų tęstis…

Jei susitvarkau su smerkiančiu vidiniu balsu, kodėl neturėčiau susitvarkyti ir su jais? Jis ištiesia ranką prie kairiosios ausinės.

Žinai, kad ir koks šaunus dalykas yra muzika, ji negali būti pilnavertis surogatas komunikacijai tarp žmonių. –  Visiškai su tavimi sutinku, todėl ir nusiėmiau ausines. – Tačiau pasiėmei knygą. – Nusijuokia: Taip, bet juk žmogų su knyga užkalbinti lengviau nei su ausinukais? – Oi, patikėk, teko vargti kaip reikiant, kol pagaliau suformulavau kažką, ką galėčiau pasakyti. – Nepersistenk, gudruoli, –žaismingai nusijuokia. Ignas. – Nusišypso, paduoda ranką ir švelniai ją palaiko. Sklandus ir apgalvotas pasisveikinimas, visai kaip pirmoji jo frazė. Labai malonu, aš Vaiva. Beje, Ignai, kur važiuoji?

Ne, ir ne taip.

Jis vėl žiūri į kedus ir džinsus. Juk turėjo būti akivaizdu nuo pat pradžių. Jis pats sau ir kiti žmonės jam tėra menka abejonė, pusmetrio kliūtis, kurią galima lengvai peršokti. Juk pati akivaizdžiausia baimė jaučiama adoracijos objektui. Nepasiseks, ir ką? Pats iš savęs pasišaipys (nes juk jau įtvirtinta, kad yra saviironiškas) ir bus ramu. Kiti žmonės greit tai pamirš, o ir šiaip, ką jie išmano. O ji? Jos atminty dar sušmėžuočiau kaip vienas tų bičų, neapskaičiavusių savo galimybių, sutrikdžiusių ramų buvimą savo azarto pertekliumi. Noru patikrinti savo sąmojus, savo žavesį. Egoistišku potraukiu pabendrauti su priešinga lytimi. Troškimu realizuoti kažkokią egzistencinę tuštumą. Siekiu pasijausti lyderiu, suvaidinti aktyvų vaidmenį. Tai ne kas kita, tik pasidavimas pirminiam instinktui, mažiausia toksiško vyriškumo apraiška, užsilikusi manyje. Turbūt panašios nesąmonės materializuojasi jo galvoje, ir sunku sugalvoti, kaip jas įveikti.Įtempk savo smegenis, galbūt pildydamas savo tuštumą užpildysi ir kito? Galbūt savo azartu į žaidimą įtrauksi linksmos lošimo partijos ieškantį žmogų? Pasuk galvą, stalas juk atviras…TAIP. Jis įsijaučia į kitą ir neatmeta šios galimybės. Bando viską pasverti. Pasveria.

– Nesiskaito?

??? Balsas nebe mintyse, o šalia.

– Ką?

– Jau penkiolika minučių neperverti puslapio. Nesiskaito? – balse negirdėti jokio žaismingumo.

– Užsimąsčiau.

– Na, gal ne toks ir įdomus romanas, jei šitaip užsimąstei. – išsitraukia kažkokią eilėraščių knygą.

– …

*po 30 minučių*

Plinkantis pusamžis vyras, prasnaudęs už jo sėdinčių jaunuolių trumpą pokalbį, nusprendė išbandyti sėdynėje įtaisytą ekraną. Šiuo metu jis atmestinai tikrina turimų filmų katalogą ir mąsto, kad ryte pasakyti dukros žodžiai…