/ji-/

visa(ta)
tėkmė laikinumo skalėj
o labiausiai panaši į jūrą

tik nuspėk eiseną
tyliai
lyg drugys išalsuodamas
paskutinę

/ten/

už rugių
eisena medžių

lyg vietoj stovim
tik dulkės slenka
į akis

/ir čia/

anapus sienų
įdubusiais pirštais
ropoja maldos

/mūsų/

žiema
tai tik vaikiškas dūkimas
slepiantis saulę nuo pusnies
kad ginkdie neištirptų
laukimas
sprogstančios obels

bet ša
kažkas meldžiasi
snaigėmis
virš upės

/kartu/

jei išskristum tai
kol paukščiai nurimtų
dviratį minčiau

/kur/

kiekviena jūra turi dešimtis uostų
akmenin nugludintais įspaudais
debesim palydinčiais vasaras
kiekviena jūra turi dešimtis uostų
altoriais siekiančiais dangų
pelenais pa mirštančiais upę
kiekviena jūra turi dešimtis uostų
akmenin nugludintais įspaudais

/šaukianti/

nesisavinti jau pasisavinto sapno tai
taip tyliai kiurksoti belaukiant šviesos
lyg dulkei stebint vakarykštį lapą
kasom į rūką nutekantį
lyg artojui mojant einantiems
dar nežinant kad stovėjimas liks vagose
pasisavintas