Kartą manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Gyvenimo tėkmė buvo kisieliška, tik vidujis aš tą kisielių taškė ir kapanojo. Tad paklausė. Ir aš atsakiau, kad nebesitaškau, kad toji tėkmė ir mano plaukmenys dabar – sinchrone. „Nesimato“. Ir tai buvo pabaiga – suvokimas, kad negali perteikti disonanso kisieliaus-taškynės
Literatūra veikia kaip musės Marakeše. Praturtina tavo sinapses patirtimis, kurių jokia kita medija nesimuliuoja taip, kaip minėtoje scenoje. Referuoju su viltimi, kad sąmoningai pasinersi į minimo teksto nuotaiką ir nesuprasi, apie kurį tekstą aš kalbu, nes su tokia nuotaika ėmiausi Grajausko knygos – ir nuotaika tapo emociniu fonu, knygos skaitymo lūkesčiais, jos interpretacijos ir vertinimo pagrindu.
Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Vėlyvą pirmadienio aušatį, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai sutraukia pagurklius – vėsta. Tiulenas Ičius jaučiasi visiška puse. Tiuleno Ičiaus žmona valo langus: braukia trisdešimt penkis kartus į kairę, į dešinę – nebraukia.