Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Vėlyvą pirmadienio aušatį, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai sutraukia pagurklius – vėsta. Tiulenas Ičius jaučiasi visiška puse. Tiuleno Ičiaus žmona valo langus: braukia trisdešimt penkis kartus į kairę, į dešinę – nebraukia.

Gal ši dabartis yra priežastis Tiuleno Ičiaus tupėjimo ant turėklo, bet tam patvirtinti reikėtų su juo pasikalbėti. Tiulenas Ičius dabar tik klauso.

Kitą vasarą, kažkurią praeityje tikriausiai, iš už anapus laiko atvežė daugybę moterų ištinusiomis kulkšnimis, pilnų skysčių. Jos krypavo vieškeliais ir garsiai rėkavo, kai turintys privilegiją ylai, bandydavo nuleisti, jei ne skysčius, tai bent šiek tiek kraujo. Tiulenui tuo metu itin sekėsi ir vargu ar pats būtų iškeitęs savo žvirblius į puslitrį ištinusių moterų sulos. Tačiau privilegijuoti ją mėgdavo. O Tiulenas Ičius mėgdavo įsiteikti savo žmonai, tad stovėdavo kelio pakraštyje ir stebėdavo, kaip vaikai su ylomis šlepsi per jau susprogusių moterų liekanas ir nuleidinėja skysčius į stiklainius. Vėliau prieidavo prie to, kuris atrodydavo mažiausias ir liesiausias. Ištiesdavo delną su virvute ir penkiais žvirbliais pririštais jos gale. Kartais vaikas griebdavo žvirblius ir palikęs stiklainį nubėgdavo. Tuomet Tiulenas jį pasiimdavo ir grįždavo namo įsiteikinėti žmonai. Dažniausiai, visgi, sulaukdavo pabaksnojimo yla per pilvą – ar nėra užsislėpusi tinstanti moteris.

Kai buvo vaikas, o galbūt vėliau, ar anksčiau, mokykloje matė filmą, kaip tampama moterimis. Patiko jame matytas metronomas, procedūros preciziškumui – didelė raudono medžio piramidė ir plonytis metalo spinduliukas. Norėjo būti apsėklintoju vien tam, kad priartėtų prie šviesos ritmo. Tuo metu nežinojo, kad metalas spindi dėl lempų. Vėliau filmų nebebuvo, kaip ir metronomų. Tačiau buvo keletas durų rankenų, žybtelinčių atspindžiais jam artėjant, kai kurias prieš panaudodamas kilpoms švelniai paglostydavo ir jausdavo save kylant. Ir tas kilimas po sijono klostėmis, prilygo skrydžiui kirų, kurie baigdavo savo dienas jo kilpose.

Šiandien Tiulenas Ičius bijojo. Ištinusi moteris stovėjo užtvėrusi kelią. Įrėmusi plaukuotas rankas į jo pečius kriokė, taškėsi seilėmis ir purtėsi pilna įtūžio. Tiulenas Ičius nemokėjo moterų kalbos. Pradėjo verkti. Ašaros paliko latakus dulkėtame veide ir kapsėjo į balą, kuri kliokė iš ištinusios moters. Moteris kriokė ir kliokė. Tiulenas stovėjo ir verkė. Ilgai.

Tiulenas Ičius išverkė viską, ką turėjo. Baimė nebeleido girdėti moters krioksmo. Viena po kitos juslės išdavė Tiuleną ir nuplaukė arba upe tekančia kairiąja ištinusios moters koja, arba dešiniąja. Daugiau dešiniąja – pastaroji buvau mažiau gauruota, tėkmė palankesnė išdavikams. Apalpo. Tiulenas. Moters pirštai, sugriebę pečius, liko graibyti oro gūsius. Galbūt moteriai pakako atnašautos aukos – Tiuleno odos gabalėlių panagėse. Galbūt moteriai pritrūko kvapo rėkti. Paspardė suglebusį Ičiaus kūną. Atsitūpusi atlenkė ausį, Tiuleno, tris kartus nusispjovė užausin ir pakilusi nupėdino į horizontą.

Šiandien Tiulenas Ičius iškeitė kelias vidutiniškai suvytas kilpas į trilitrinį stiklainį ištinusių moterų sulos iš Dominyko. Bijojo eiti vieškeliu.

Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Vėlyvą penktadienio vidurdienį, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai suka lizdą po Tiuleno Ičiaus paslėpsniais. Tiulenas Ičius jaučiasi visiška varle. Tiuleno Ičiaus žmona valo langus: braukia tris kartus į kairę, du kartus į dešinę.

Gal ši dabartis gali būti priežastis Tiuleno Ičiaus tupėjimo ant turėklo, bet tam ištirti reikėtų resursų, kuriuos dabar skiriame tinstančių moterų liekanų surinkėjams.

Tiulenas Ičius tą šiandieną dėvi filosofo bataus ir raudono intelektualo kostiumą, tačiau drąsindamas save įsivaizduoja vilkįs klasikinį, sportinį švarką. Funikulieriaus viduriai sugurgžda priimdami jo vyriškumą, trūkčiodami kyla darboviečių kalno papėde. Langus kažkas užklijavo spalvotais kvadratais, dėl to Tiuleno Ičiaus pusrytiniai gabalėliai krenta tai šen tai ten – kvadratų apmąstymas virpina pirštus ir blauzdų raumenis. Pirmą kartą būtyje Tiulenas Ičius susigėsta. Ir ta gėda – tokia gaivališka, apsupusi kūną ir užkūnį, ji tvinkčioja kaip virvute apsukta varpa. Susigėdo: ne aistros ir ne nerangumo. Susigėdo savęs paties, jaučiančio daugiau jausmų šiems kvadratams, nei.

Taip pat tvinkčiojo pėdos, kai atsigavo po ištinusios moters smurto. Manė, kad tvinkčioja. Tuomet suprato, kad tai kažkas kito. Tikriausiai kūnas. Pošiurkštis, minkštas ir drėgnas, bandė įslysti tarp nykščio ir antrojo nykščio. Vėliau – tarp antrojo ir trečiojo. Gludo nuo kulno, per linkį sustodamas ties visais penkiais nykščiais, bandydamas laimę ties kiekvienu tarpupirščiu. Tiulenas išdrįso neatsimerkti. Gulėjo ir mėgavosi. Norėjo sau prisipažinti, kad jei bent kartelį taip drėgnai ir antihigieniškai savo kūnu pajaustų žmonos kūno intervenciją, nesvarbu – drėgno spenelio, piršto, ar liežuvio – niekada daugiau nežaistų su Dominyku. Niekada. Grįžtų tuoj pat namo ir nuvalytų visus jos paviršius. Savo kvapu sutrauktų visas dulkes iš radiatoriaus gelmių. Norėjo prisipažinti, bet buvo gera. Apsimetinėti teisuoliu, reikia, kai bloga.

Prisiminimas plinta, ir Tiuleno sąmonė žongliruojanti jausenomis vis pameta kamuoliuką su kvadratais. Keičia gauruoto žvėries liežuviu tarpupirščiuose. Tiulenas prisimena nubraižytus, lanko formos nagus ir juodus gyvaplaukius.

Pradeda mąstyti apie, tačiau funikulieriaus kūnas sustoja ir viduriams dera pasišalinti.

Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Ankstyvą antradienio vakarą, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai kapoja nuo vieno iš dangų nukritusio kiro lavoną. Tiulenas Ičius jaučiasi visiškai saugiai. Tiuleno Ičiaus žmona valo baldų paviršius: braukia devynis kartus į kairę, penkis kartus į dešinę.

Gal ši dabartis nėra priežastis Tiuleno Ičiaus tupėjimo ant turėklo, bet jei tai paneigtumėm, turėtumėm rasti teiginį. Visuma, kurioje gyvena Tiulenas Ičius, nemėgsta ieškoti.

Pasaulį, kuriame žmonės verčiasi per save ir vieni kitus, nuo pasaulio, kuriame laukia prievolės, egzistencijos iškapsėjimui – skyrė pylimas. Į viršų, traukiamas mechaninės magijos, kilo funikulierius. Į apačią nebuvo nieko – laikas pylimo viršūnėje pats savaime būtį pačiam sau keisdavo į būtį prievolei apačioje. Tiulenas Ičius mėgavosi savo prievole. Stovėdavo upėje, stengdavosi kuo mažiau užuosti ir skaičiuodavo lašalus. Lašalai pasirodydavo labai retai. Tad didžiąją laiko dalį galėjo skirti kaimynų pažinimui. O laiko buvo daug – lygiai viena ir šešiasdešimt penkios šimtosios amžinybės.

Tiulenas pažinojo Dominyką. Ne dėl to, kad Dominykas buvo įdomus ar vertas pažinimo. Bet dėl to, kad atstumas, juos skyręs upėje, buvo lygiai trys centimetrai. Tiulenas Dominyką pažinojo gerai. Atrado, kad chna skritulėliai ant jo kūno tam tikromis aplinkybės virsdavo ovalais. Žinojo, kad kai leisdavo ovalus į save, būdavo gera. Nežinojo tik, kad Dominykas jį truputį mylėjo. Visumoje mylėjimas – privilegija, kurią skiria nelaimingiausiųjų ir kvėštelėjusių lemčiai.

Tiulenas Ičius tupi ant turėklo. Vėlyvą penktadienio rytą, ketvirto aukšto balkone tupi. Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Tupi, Tiulenas Ičius, čia jau ilgai: vietiniai balandžiai įpratę prie nuogo jo kūno ir atsitupia greta. Kartais išverčia pagurklius ir skleidžia garsą. Kai balandžių būna daug, garsų taip pat padaugėja. Balandžiai irgi kraipo galvas, tačiau Tiulenui Ičiui neprilygsta.

Tiulenas Ičius jaučiasi visiškai vienas.

Kažkur, už balkono durų, gyvena Tiuleno Ičiaus žmona. Iš pradžių ji vaikė balandžius. Gerdama kavą pakildavo, kartais išliedavo ant stalo ir bėgdavo vaikyti garsus skleidžiančius paukščius. Ji – pedantiška moteris ir pastebi viską, kas galėtų trikdyti jos ramovę. Tiuleno Ičiaus ji nepastebi – jų santuoka yra sėkminga: jie niekada vienu metu neužsinori į tualetą, o Tiulenas Ičius nustojo ją liesti jau pirmaisiais santuokos metais. Tiuleno Ičiaus žmona – tikrai labai pedantiška, ir nešvaros, tuo labiau savyje, nemėgsta. O Tiulenas buvo išmokytas įsiteikinėti savo partneriams. Tiuleną Ičių tokia padėtis irgi tenkino dar ir dėl to, kad po praeities jis rinko šilumines lemputes, stebėjo jas, primenančias jo motinos krūtis ir apie žmoną tomis akimirkomis negalvojo. Mintys užliedavo tik tuomet, kai keliaudavo iš egzistencijos į prievoles – ten nebuvo lempų ir niekas nepriminė motinos krūtų. Motina gimė kažkur rytuose, kur retai šviečia dangaus kūnai, o elektra dingsta kas penkioliką minučių. Žmonės ten labai šviesūs. Visai kaip Dominykas. Iš savo motinos Tiulenas Ičius paveldėjo odą. Iš tėvo – raudonų plaukų peruką.

Tiuleno Ičiaus žmona jį pamačiusi pagalvojo: tėvas mato – tokio švaraus epidermio dar nėra regėjusi, jis turi ją vesti. Tiulenas Ičius ir vedė – po praeities buvo sunku susirasti sveiką vyrą, ką jau kalbėti apie moterį.

Tiulenas Ičius po prievolių verčiasi kilpomis. Statydamas jas krūmuose, aukštųjų namų griuvėsiuose ir savo žmonos tarpupirščiuose. Dažniausiai pagauna kirų, kai pasiseka – žvirblių. Tiuleno Ičiaus žmona mėgsta žvirblius, gal net labiau, nei ištinusių moterų sulą. Bet niekada to nesakė Tiulenui. Kalbėti yra truputį nešvariau, nei nekalbėti. Kai Tiulenas parneša žvirblių, mikliai suspaudžia dar spurdančių pilvus, brūkšteli nuo stalo ištryškusius turinius ir meta puodan su visomis plunksnomis. Tiulenui toks patiekalas atrodo itin estetiškai, ir tomis retomis akimirkomis didžiuojasi savo žmona.

Dabartis nėra priežastis, dėl ko jis tupi ant turėklo.

Tiulenas Ičius nebeturėjo darbo. Dienos buvo karštos, upė išseko. Kitoje amžinybėje upė tikriausiai vėl bus taki. Tačiau šįkart turėjo grįžti namo. Funikulieriuje kvadratus pakeitė trikampiai. Dominykas nuplėšė žaliai mėlyną ir prilipino Ičiui prie veido. Tuomet prisiglaudė stipriau, nei leido funikulieriaus vidaus taisyklės. Tiulenas jautė Dominyko ovalėjimą. Norėjo galvoti apie subtilius chna atspalvius, tačiau negalėjo pamiršti juodojo žvėries liežuvio.

Apsimetė, kad taip nėra. Kad yra kitaip. Leidosi Dominyko vedamas į svečius. Leido į save srautus pažinimo juodų gyvaplaukių nusišėrusių Dominyko gūžtos kampuose. Leidosi į nuostabą pažinęs, kad išsižergusi ištinusi moteris virš kibiro, Dominyko virtuvėje, kaire akimi žvairuoja į tą pačią pusę, kaip rėkianti ištinusi moteris nuo vieškelio. Niekaip negalėjo suprasti, kaip tai yra truputį meilė. O įvykių ir objektų sąjumas juose pernelyg spaudė, sunkėjo. Suūkčiojo, nuo spaudimo, kaip pelėdžiokas pirmą kartą. Nieko nesakęs nerangiai apsisuko. Išvertė kibirą sulos. Sulojo žvėris kažkurioje patalpoje.

Grįžo namo. Stebėjo balandžius, ant turėklo, ketvirto aukšto balkone – stambius, bet be sunkio. Skriejančius milisekundę nuo turėklo į dingimą, už vielos tvorelių. Norėjo irgi. Tupi. Galvoja apie žvėries liežuvį.