Grzegorz Jędrek (g. 1988) – lenkų poetas ir slemeris. Humanitarinių mokslų daktaras, dirba Liublino katalikiškojo universiteto Literatūros teorijos ir antropologijos katedroje. Gyvena Liubline. Debiutavo 2011 metais žurnale „Akcent”, spausdinosi leidiniuose „Arterie“, „Odra“, „Wakat“. 2012 metais išleido eilėraščių rinkinį „Badland“. Du kartus buvo nominuotas Jaceko Bierezinos premijai, yra vienas iš debiutų konkurso „Połów 2011“ laureatų. Savilaidos leidinio „Rytų stotis“ bendrakūrėjas. Tinklaraščio wniedoczasie.pl apie viešuosius ryšius ir kultūros rinkodarą autorius.
Tekstus iš lenkų kalbos vertė Tomas Vyšniauskas.

Kodėl rašomi eilėraščiai 2022 m.?

Tikrai ne dėl to, kad kritikai paglostytų galvelę. Iš tikrųjų, sakau jums, pisau tuos kritikus ir jų galvas, užgrūstas teorijomis ir dotacijomis.

Tikrai ne dėl to, kad pragyventum iš poezijos. Kapitalizmas yra pragaras, kuriame arba meistrauji pakuotę, arba tave supakuoja. O geras eilėraštis yra: pisau, pisau, pisau TAI. Žmogus nori mylėti, o ne kruštis su batonu.

Tikrai ne dėl to, kad deklamuotum akademijoje kokiam išsigandusiam vaikiui. Lai šiam vaikiui eilėraštis būna pagalve, kuomet jį vėl pamirš pavyzdingi piliečiai.

Tikrai ne dėl to, kad patiktų. Eilėraščiai yra apie gyvenimą, o ne apie simpatiją. Mažyčiai druskos krisleliai, trupantys tarp pirštų.

Tikrai ne dėl to, kad pamirštum viską, ko trokšti. Niekada to nepamirši, tau to reikia ir, žmogau, aš čia su tavimi šiame eilėraštyje, ir tu neprivalai atgailauti. Esi, nes mąstai.

Eilėraščiai neskirti griauti avangardo sienom. Eilėraščiai tam, kad žmonės nestovyklautų pasienyje. Ko gi tu nesupranti iš to, kad jie tiesiog leidžia žmonėms mirti?

Smagu, kad tavo eilėraštis padeda įveikti mirties baimę. Nelabai smagu, kad tavo eilėraštis ignoruoja gyvenimą. Kiek dar bus tokių svečių, su kuriais gerai sutari, nes rašai gražius eilėraščius, o šiuos dar geriau įsimena svečiai, jau nebegalintys už save atsakyti?

Smagu, kad tavo eilėraštis – kalbos ribų išplėtimas. 2022-aisiais mums jo kaip niekad reikia, nes mūsų kalba vis dar nesiekia toliau dievo ir tėvynės. Dievo jau nebėra ir atėjo laikas gimtinei. Nežinau, ar jums pavyko tai pastebėti?

Nežinau, kam skirti 2022-ųjų eilėraščiai. Žinau, kad negaliu žiūrėti, kaip lėtai susitaikome su katastrofa, ir visiems leftistams lengviau įsivaizduoti klimato apokalipsę nei kapitalizmo baigtį.

Dabar esu čia, bandau elgtis teisingai, prisiimti atsakomybę kaip psilocibinas, neverkti, puoselėti savyje tą nykstančios rūšies vidinę šviesą (sveikinimai tiems, kurie pagavo subtilią nuorodą į „Star Trek“ epizodą).

Dabar aš stengiuosi būti dalele mąstančios ir užjaučiančios visatos.
Būti dalele, kuri perduoda signalą toliau. Priima ir atiduoda.

Dabar esu čia. Dabar yra 2022 m. sausio 13 d. Dabar turite eilėraštį.

Ukiyo-e, lo-fi hiphopas

Dabar gerai, būna malonu, tavo širdis jau seniai
yra mažoji Hashima. Tavo širdis – tai silpnai
smilkstantis angliukas, pastatas apleistas,
buvusi šventovė kažkokios
dievybės – sporofito.

Tavo širdis – tai augantis grybas,
apgaubiantis kavinę, pyragaičio šakutę,
jau susirangė ant kušetės, guolyje šuniuko,
tavo širdis – tai virusas, pasaulinė pandemija.
Ir tu vėl neturi širdies.

Mano širdis – vaikystės šventykla

Nuginkluokit mano širdį, nes ji virto bomba;
nuginkluokit mano širdį, nes plaka per stipriai:

kažko nebebuvo, kai kas jau ir baigės,
bet dabar pas mane su psilocibinu ateikit.

Negirdžiu tų sirenų, jau turiu širdy smeigę,
ji perveria tai kas atrodė suaugę.

Mano protas – tai durklas, daužau jį į sieną:
gal pavyks pagaliau atsipjauti,

bet kol kas bet kol kas aš vis dar įtūžęs.
Nuginkluokit mano širdį nes virto ji bomba!

Nuginkluokit mano širdį, nes plaka per stipriai.
Aš klydau: mano širdis jums tebuvo

tik skiepas.

Apie ką dabar galvoji?

Pirmiausia galvoju apie grumstą širdies centre. Jau kuris laikas grumstas didėja ir ritinėjasi gyslomis. Taip buvo, taip bus, niekas nekaltas. Ir grumstas galvoja už mane, ir vystosi tas grumstas.

Pamenu, Honkonge du paaugliai protestuodami bučiavosi nenusiėmę kaukių. Pamenu jų susivijusius, pilnus gyvybės kūnus. Galvoju apie policijos kulkas, galvoju, kur jos pataikys. Galvoju apie Molotovus, skėčius ir baimę.

Ir juda grumstas pamažu link pilvo. Jau akmuo, nors dar trapus, bet nenuilstamai rieda. Kaip pandemija mums iš paskos. Grumstas pilvo ertmėje, išsiveržęs iš širdies. Virtęs tuo ugnikalniu, sprogusiu sausio mėnesį, 500 kartų stipresniu už Hirosimos bombą. Ritasi per žemę banga, spindi palydovuose.

Ir neketina sustoti, vystosi toliau. Dabar tamsus kaip miškai ir didelis kaip Ukraina. Įsiskverbia į rašiklius, duodančius įsakymus, įsiskverbia į elektroninius laiškus: atsisakymus, įsakymus palikti pasaulį. Jis tarsi sušalusios rankos berniuko, tiesiog bijančio pražūti pelkėse.

Ir uždainuoja grumstas, nebylus švilpukas, kuriame kažkas sulūžo, kuriame sutrūnijo šerdis. O ši kaip Fukušima – negailestingai atvira. Nematomas, pilvo ertmėje tūnantis burbulas, lėtai tirpstantis nuo virškinimo syvų. Kol galiausiai susigeria.

O dabar tarsi žemė, kurios paviršiuje pakyla temperatūra, ir srūva kaip dainos per kažkieno ausines, nebėra grumsto, tačiau sapnai darosi per šviesūs. Viskas greita, viskas tikra. Akys, pavargusios nuo šviesos, rankos pabruktos viena po kita: smegenys, nesusikaupiančios nuo dopamino, grumstas, vėl augantis giliai manyje.

Žinau, tu bijai. Pasaulis nėra toks gražus, kaip mums buvo žadėta. Žinau, bus sunku, kai atsikelsi ryte ir vėl reikės prisiversti kvėpuoti. Žinau, kad maištas sugeria esmę ir parduoda rūbą. Žinau, sunku patikėti, kad čia ką nors keičiame. Ir visgi, per tą kosmosą vis dar rieda akmenukas.