Teigiama, kad kai kalba pabūklai, mūzos tyli. Išties, karas daug ką keičia mūsų kasdienybėje – net jeigu jis vyksta ne pas mus, o tik mūsų pašonėje. Atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą priartino karą ne tik psichologiškai, bet ir geografiškai. Nuo Vilniaus iki Kijevo, ant kurio, kaip ir ant kitų Ukrainos miestų, šiandien krenta bombos, – vos kiek mažiau nei 600 kilometrų.

Karas iškelia daug klausimų – tarp jų ir klausimą apie moralinę agresoriaus atsakomybę. Tiksliau, atsakomybę tų žmonių, kurie tyliai palaiko agresiją, – net nekalbant apie darančius tai atvirai. Kitaip sakant, aštriu diskusiniu klausimu tampa Rusijos visuomenės atsakomybė.

Agresijos nuodai paliečia viską. Rusija tampa toksiška valstybe. Prasideda visų su ja susijusių dalykų – taip pat ir kultūros sferos – atmetimas. Tačiau teigti, kad „visi iki vieno“ Rusijoje palaiko karą, būtų primityvus aklumas. Garsiausiai išreikšti savo nepritarimą geba būtent kultūros žmonės, tad šiame tekste norėčiau parodyti: kai kalba pabūklai, mūzos netyli, bet jų balsas yra persmelktas skausmo ir, žvelgiant į Rusijos kontekstą, gėdos.

1968 metais, kai Sovietų Sąjunga klastingai užpuolė tuometinę Čekoslovakiją, Maskvoje protestuoti į Raudonąją aikštę išėjo – ir akimirksniu buvo suimti – aštuoni žmonės. Nepaisant to, manoma, jog tas rizikingas ir iš esmės kupinas nevilties protestas buvo labai reikšmingas bandymas parodyti, kad ne visi SSRS gyventojai yra kraugeriški imperijos ir jos agresyvios politikos gerbėjai.

Manau, kad ir šiais sudėtingais laikais svarbu užfiksuoti tuos Rusijos meno sferos atstovus, kurie sugebėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti nepritarimą savo šalies agresijai prieš Ukrainą.

Dėmesį šiame tekste skirsiu muzikai – pirmiausia roko muzikai. Išties būtent ji, deklaruodama laisvę ir maištą prieš sistemą, prisidėjo ir prie Sovietų Sąjungos byrėjimo. Ko gero, neatsitiktinai viena iš dainų, kurios prieš porą metų skambėjo per protestus Baltarusijoje, buvo dar 1986 metais  Viktoro Cojaus ir grupės „Kino“ sukurta „[Mes laukiame] Permainų!“.

Ir šiandien Rusijoje apie karą netyli pirmiausia rokeriai. 2022 metų vasario 24 dieną, kai Maskva pradėjo atvirą agresiją prieš kaimyninę šalį, grupės DDT lyderis Jurijus Ševčiukas publikavo savo ranka rašytos improvizuotos „deklaracijos“ nuotrauką. „Deklaracijos“ turinys: „Aš, Jurijus Ševčiukas ir grupė DDT esame prieš karą! Tegyvuoja taika!“ Taip pat ir baltarusiškų šaknų turinti, bet Rusijoje išgarsėjusi grupė Bi-2 atsisakė rengti pasirodymą koncertų salėje, kurios fasadas buvo papuoštas Z raide (vienu iš agresijos simbolių, liaudyje neretai vadinamu tiesiog „naująja rusiška svastika“). Panašiai ir grupė „Splin“ dėl savo aiškios antikarinės pozicijos faktiškai neteko galimybių rengti pasirodymus Rusijoje.

Kita vertus, stipriausios žmonėms skirtos žinutės yra įvilktos į meninę formą. Įdomu tai, kad šioje sferoje Rusijoje į lyderius išsiveržė roko grupė „Nogu svelo!“, kurios dainų tekstuose bene svarbiausias akcentas visada buvo ironija ir pajuokavimai. Dabartiniai jų kūriniai neprimena ankstesniųjų. Čia pirmiausia norėtųsi paminėti dainą iškalbingu pavadinimu „Generation Z“ (https://www.youtube.com/watch?v=_HNyl-Thqik). Ironijos, bet jau kitokios, pėdsakų yra ir dainoje „Atgal, Rusija!“ (https://www.youtube.com/watch?v=3EhcakGH7po), savotiškai apžaidžiant rusų futbolo sirgalių himną „Pirmyn, Rusija!“. Tačiau labiausiai norėtųsi išskirti dainą „Ukraina!“ (https://www.youtube.com/watch?v=nSfWKA0qrok), kuri pati savaime yra stiprus antikarinis pareiškimas, o kartu ir meilės šiai nuo Rusijos agresijos kenčiančiai valstybei išraiška.

Tarp rusiškojo roko mohikanų išsiskiria ir legendinio Boriso Grebenščikovo pozicija. BG (kaip jį neretai vadina dar nuo ankstyvųjų anuometinio Leningrado roko klubo laikų) niekada nepasižymėdavo atvirais pareiškimais. Nepaisant to, kaip Grebenščikovas neseniai pasakojo viename interviu, vasario 24 dieną jis paliko Rusiją (ir gali būti, kad visiems laikams). BG su savo grupe dabar koncertuoja užsienyje (buvo ir koncertai Lietuvoje – Visagine ir Vilniuje). Kiekvieną koncertą Grebenščikovas pradeda keliomis dainomis, kurios iš esmės parodo jo požiūrį į dabartinę situaciją. Viena tų dainų – „Su mirusiais pučiant surūdijusiam vėjui“ (https://www.youtube.com/watch?v=GEm8CuO9k7g). Nors ir parašyta kiek anksčiau, ji gan neblogai atspindi katastrofos, į kurią savo veiksmais save įstumia pati Rusija, nuojauta. Be to, ir Maskvos agresija prieš Ukrainą prasidėjo ne 2022 metais, o žymiai anksčiau. Kitas ne mažiau reikšmingas dalykas – pajamas iš koncertų BG skiria Ukrainos karo medikams.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą nepriėmė ir dainininkė Zemfira. Iš esmės visą jos naująjį albumą „Ot Luki“ (aliuzija į Naująjį Testamentą, Evangeliją pagal Luką) galima pavadinti antikarine refleksija. Būtina pabrėžti, kad Zemfira išleido ir naują klipą savo senai dainai „Nešaudykite!“. Klipe panaudoti kadrai iš dabartinio Rusijos karo prieš Ukrainą (https://www.youtube.com/watch?v=4rynqvi4tS0).

Būtų neteisinga teigti, kad tik roko muzikantai priešinasi karui, jaučia skausmą dėl Ukrainos ir gėdą dėl Rusijos veiksmų. Atrodo, kad šios sferos lyderių pozicijas, bent jau Rusijos atveju, iš roko gali atimti repas. Šiame kontekste labiausiai išsiskiria atlikėjas Noize MC. Jo pastarojo meto tekstai akivaizdžiai polemizuoja su karinga Maskvos retorika. Be to, įdomus aspektas yra tas, kad minėtas atlikėjas neseniai išleido dainą „Lietaus šalis“ (https://www.youtube.com/watch?v=wyhI5C87c3U), – joje yra aiškių aliuzijų į emigraciją, o pačioje „Lietaus šalyje“ gana aiškiai atpažįstama Lietuva (dainos klipą net lydi lietuviški subtitrai). Šiame kūrinyje Noize MC polemizuoja tiek su įsivaizduojamais oponentais, smerkiančiais atlikėją už „pabėgimą“, tiek ir su įsivaizduojamais Rusijos „patriotais“, kaltinančiais muzikantą „nemeile tėvynei“.

P. S. Šis tekstas nepretenduoja plačiai ir visapusiškai apžvelgti rusų menininkų pasipriešinimo gėdingai agresijai prieš Ukrainą. Tai nėra ir bandymas apginti „geruosius rusus“ (naujas politinis konceptas, kuris, tiesą sakant, jau tapo pajuokos objektu). Kita vertus, vykstant agresyviam Rusijos karui prieš Ukrainą, vis vien svarbu užfiksuoti, kad anaiptol ne visi rusai palaiko nusikalstamus Kremliaus veiksmus. Ne tik nepalaiko, bet ir netyli.