Eliza Munė. Hipnozės seansas

– Juozai, šiandien einame pas Vidą Ališauską. Tikiuosi, nepamiršai? – sušuko Tania iš virtuvės.

– Pas ką? – sėdėdamas ant klozeto Juozas sklaidė „Keturis ratus“. 

– Pas hipnotizuotoją. Praeitą savaitę užrašiau tave seansui. – Moteris kuitėsi po spintelę, ieškodama kakavos. 

– Šita moteris negali nusiraminti, – murmėjo po nosimi vyras. – Tai pas būrėją, tai pas astrologą. Kur dar mane ji nusitemps?

– Ką sakei? 

– Nieko, brangioji, – nervingai atvertė kitą puslapį. – Taip, be abejo, galim eiti pas hipnotizuotoją, – užvertė žurnalą ir nušveitė ant grindų. – Ar pas kokį kitą šarlataną, kuris paims iš mūsų pinigus už nieką, – jau tyliau subambėjo, kad neišgirstų žmona.

Juozas įsižiūrėjo Tanią klube, kai toji, kaip reikiant padauginusi, viliojamai sukiojo jam prieš nosį į per mažą liemenuką įspraustą krūtinę. Blaivesnis Juozas veikiausiai būtų pastebėjęs, kad Tania tarškia neužsičiaupdama. Pirmo jos klausimo „Kas tu pagal horoskopą?“  neišgirdo, todėl moteris, paėmusi jo ranką, pradėjo vedžioti pirštais per delną. Žodžiai „likimas“, „meilė“, „visata“, „aura“ taip harmoningai derėjo su jos dviem ritmingai judančiais iškilumais, kad visa ši kosminė kelionė baigėsi žemiškoje Tanios lovoje. Juozas buvo taip pakerėtas moters sugebėjimų, kad ir pats įtikėjo likimu ir meile. Šiaip jis buvo skeptikas ir vengė bet kokių kalbų apie antgamtinius dalykus, bet visas sveikas protas išgaruodavo, kai tik pasirodydavo Tania. Neaukšta, šviesiaplaukė moteris visada vilkėdavo aptempiančias sukneles giliomis iškirptėmis, o jos putlios, ryškiai dažytos lūpos kurstė fantazijas. Kitas įdomus ir Juozą iš proto varantis dalykas buvo tas, kad Tania niekada nedėvėdavo kelnaičių, nes pasak jos, tai trukdytų semtis moteriškų galių iš Motinos Žemės. Tad ši sąjunga nuo pat pradžių vedė aiškia kryptimi – santuokos link. 

Apsilankymai pas būrėjas, čakrų ir auros valymas, aukštesnio sąmoningumo seminarai, individualių horoskopų sudarymai – velniai rautų, ta moteris tikėjo viskuo, kas prieštarauja sveikam protui. Net ne sveikam, o tiesiog protui. Ir visa tai Juozas kentėjo su stoiška ištverme. Tačiau kai po vieno būrimo seanso Tania įsikalė į galvą, kad Juozas turi meilužę, jo kantrybė pradėjo sekti.

– Iš kur ištraukei tokią nesąmonę? – valgydamas kotletą paklausė Juozas.

– Man pasakė Nataša. – Taniai kaupėsi ašaros. 

– Iš kur ta Nataša žino? Ir apskritai, kas ta Nataša? – įdėjęs bulvę į burną, dėbtelėjo į žmoną. 

– Nataša galbūt ir nežino, bet kortos, Juozai, kortos, jos niekada nemeluoja, – vos tramdydama ašaras paaiškino Tania. 

– O, Dieve. – Juozas užsigėrė braškių kompotu gumulą gerklėje.     

– Kaip tu galėjai? Aš tau viską atidaviau! Argi aš bloga žmona? Ko tu iš manęs negauni? – Tania verkė ir liejo susikaupusią savigailą. – Maniau, mes – padorūs žmonės. Tikėjau, kad tu geras žmogus. O tu… O tu! Kiaulė!

Juozas žiūrėjo į žmoną ir nė nenutuokė, ką daryti. Tania pasakodavo nesibaigiančias istorijas apie kosmosą, meditaciją, aukščiausiąjį protą, bet visi tie dalykai nedarė įtakos jųdviejų santykiams. Ir štai dabar, nei iš šio nei iš to, būrėja Nataša pribūrė jam romaną. Kokia nesąmonė! Juozas po darbo visada eidavo tiesiai namo, net su draugais laiko beveik neleisdavo.

– Iš kur tu paėmei šitą nesąmonę, Tanečka? Juk aš visada su tavimi. Nu, kaip aš galėjau būti su kuo nors, jeigu tu visada žinai, kur esu? Ir šiaip, juk mes visada kartu! 

– Aha. Šnekėk, šnekėk. Bandai man dantis užkalbėti? O kur tu buvai lapkričio penktą po vidurnakčio? 

– Po vidurnakčio? – Juozas nustebęs susiraukė. – Absurdas. Tanečka, mieloji, juk buvau su tavimi lovoje. Kaip ir visuomet po vidurnakčio, – vyras atsiduso ir nusišypsojo. – Netikėk tu ta būrėja. Juk mes buvome kartu, kaip gali tuo abejoti? 

– Šnekėk, šnekėk, – Tania rankove šluostėsi ašaras. – O spalio penktą po vidurnakčio? Galvoji, kad aš visai kvaila? 

– Kokią spalio penktą? Ką tu čia pliurpi? Juk buvome kartu lovoje! – Juozo kantrybė seko. Tokių nesąmonių nesitikėjo net iš Tanios.

– Juozai! – isteriškai suriko. – Baik man meluoti! Aš viską žinau! Juk tai tęsiasi jau pusę metų! Kas ji? Kas ta šeimos ardytoja? 

– Baik, neketinu klausytis kažkokios šarlatanės svaičiojimų. Ji tikriausiai tyčia meluoja, kad išpeštų iš tavęs daugiau pinigų. –  Juozas atsistojo nuo stalo ir nunešė tuščią lėkštę į kriauklę.

– Gerai! – Tania trinktelėjo per stalą maža rankute. – Gerai, mes nueisime pas būrėją ir tu viską pats išgirsi. 

Juozas nenorėjo eiti pas jokią būrėją, bet tai buvo vienintelis būdas įrodyti Taniai, kad ji klysta. Jis buvo įsitikinęs: atskleis bet kokią apgaulę. Jiedu nuėjo pas būrėją, paskui kreipėsi  į žynį, dar vėliau – į pranašą ir netgi į spiritualistą. Visi žinovai sakė tą patį – taip, jūsų vyras turi romaną. Ir Juozas niekaip negalėjo įrodyti žmonai, kad jie tiesiog sako tai, ką ji nori girdėti. Pats nesuprasdamas kodėl, leidosi žmonos tampomas po visokias įstaigas ir vietas, kur neva jis galiausiai turėsiąs prisipažinti. Kartais Juozas galvodavo, kad išties prisipažinti būtų pigiau, bet išdidumas neleido. 

Po dar vieno vizito Tania papasakojo Juozui, kaip birželio penktąją prabudo po vidurnakčio ir nerado jo lovoje. Per penkiolika minučių įnirtingų paieškų bute, įskaitant tokias vietas kaip spinta, palovis ar net tarpas už sofos, niekur negalėjo jo rasti. Mėgino prisiskambinti mobiliuoju, bet šis gulėjo prie lovos, kaip ir kiekvieną naktį. Skambino jo motinai ir draugams, bet niekas nieko nežinojo. Susijaudinusi atėjo į miegamąjį, kur rado Juozą ramiausiai parpiantį. Iš pradžių pamanė, kad prisisapnavo, nes pažadintas ir klausinėjamas vyras nieko neprisiminė. Esą jis visą laiką miegojo. Po kiek laiko Tania nutarė, kad tai būta jos pačios fantazijos ir šį įvykį užmiršo. Kol liepos penktą, po vidurnakčio, vėl neberado Juozo lovoje. Tai kartojosi kas mėnesį, ir visuomet būtent penktą dieną. Keisčiausia buvo tai, kad Juozas sugebėdavo išeiti ir vėl atsidurti lovoje nepastebėtas. Tai vedė Tanią iš proto. Ji pasitelkė visas žinias ir visus draugus norėdama išsiaiškinti, kas vyksta. Ji netgi ėmė budėti naktimis, bet nieko nepešė. Tartum ir pati prarasdavo dalį atminties ir laiko. 

Ir štai vieną dieną kortos pasakė tiesą: Juozas turi meilužę. Vyras buvo apstulbęs ir sutrikęs. Galvodamas apie tas naktis nieko neįprasta neprisiminė, išskyrus Tanios kamantinėjimus vidurnaktį. Bet juk tai Tania, ji visada buvo keista. Tačiau dabar, sėdėdamas ant klozeto, Juozas nusprendė užbaigti šią beprotybę ir paskutinį kartą suteikti galimybę Taniai suvokti, kad ji kliedi. Hipnozės seansas bus paskutinis dalykas, kurį Tania iš jo gaus. 

Vidas Ališauskas buvo augalotas vyras dailia, gerai prižiūrėta barzda, nesuprasi, mėlynomis ar pilkomis įdubusiomis akimis. Kostiumas atrodė brangus, –  nors Juozas apie tai nieko nenusimanė, – ir dailiai prigludusi medžiaga darė inteligentiško žmogaus įspūdį. Jiedviem su Tania įžengus į erdvų kabinetą, esantį gyvenamojo buto antrame aukšte, ponas Vidas pasisveikino ir tvirtai paspaudė kiekvienam ranką. Tania, apsivilkusi mėlyna prigludusia suknele, išryškinančia taliją ir iškeliančia krūtinę, šiek tiek nuraudo ir kukliai šyptelėjo kabineto savininkui. Juozas iš karto pajuto, kad turi reikalų su aukščiausios prabos šarlatanu. Ir dar ne pigiu. 

Dešimt minučių Juozas buvo priverstas klausytis Tanios sriūbavimo ir šimtą kartų girdėto pasakojimo apie nepaaiškinamus vyro dingimus vidury nakties. Po to sekė detali ataskaita, kas jau buvo nuveikta. Galiausiai Tania palietė Vido Ališausko plaštaką ir giliu, virpančiu balsu ėmė maldauti padėti, vis šluostydama akis permirkusia nosinaite. Vyras aptemptu kostiumu švelniai patapšnojo Taniai per kelį, o tai Juozui sukėlė dar didesnį nepasitikėjimą šiuo vyriškiu. 

Tvirtu rankos mostu Juozas buvo pasodintas ant patogaus, minkšto krėslo su plačiomis rankenomis. Taniai pasiūlyta kuklesnė kėdė už Vido Ališausko buvo pakankamai arti, kad ji viską girdėtų, ir pakankamai toli, kad netrukdytų. Pasistatęs šalia pilką, minkštą pufą vyras atsisėdo, rankoje laikydamas kūgio formos metalinę švytuoklę.

– Juozai, – kreipėsi vyras sodriu balsu, – norėčiau, kad atsipalaiduotumėte.

Toks prašymas Juozui atrodė bevertis. Atsipalaiduoti prieš apgaviką, kuris ką tik švelniai lietė jo žmoną, buvo neįmanoma. Situacija atrodė siurreali, netgi komiška – jis, padorus vyras, kaltinamas neištikimybe, norėdamas įtikinti žmoną savo nekaltumu, sėdi kabinete pas nepažįstamą žmogų, turėsiantį įlįsti į jo sąmonę. Absurdas. 

– Juozai? – ponas Vidas kreipėsi dar kartą. – Juozai, kaip jaučiatės? 

– Gerai, – net nesusimastęs atšovė Juozas. 

– Prašau, pažiūrėkite į mane.

Juozas pažiūrėjo ir kaipmat pasigailėjo. Vidas Ališauskas jam patiko vis mažiau, o mintis, kad tas malonumas jiems dar ir kainuos, kėlė pasibjaurėjimą. Žvilgsnis nukrypo link Tanios, kuri įsitempusi stebėjo savo vyrą. Juozas apžiūrinėjo grakščias tvirtas Tanios kojas, kurių neslėpė mini suknelė. „Dieve, kokios kojos“, – pagalvojo Juozas ir trumpam pasinėrė į saldžius prisiminimus.   

– Norėčiau pradėti hipnozės seansą. Galbūt norėtumėte ką nors pasakyti? 

Juozas nuraudo tartum ką tik tėvų prigautas paauglys, žiūrinėjantis erotinį žurnalą. 

– Ne, ne, neturiu, – sumurmėjo. 

Ir jie pradėjo. Ponas Vidas laikė siūbuojančią švytuoklę Juozui prieš akis ir raiškiai, monotoniškai kalbėjo apie tai, kas nutiks. Juozas turėsiąs pasinerti į transo būseną, kurioje jo protas atsivers, atsiblokuos prisiminimai ir jis patirs tuo metu išgyventus jausmus. Tačiau dėl to neva jaudintis nereikėtų, kadangi Vidas Ališauskas yra geriausias savo srities specialistas ir sugebės tinkamai kontroliuoti situaciją. Pajutęs grėsmę, jis nutrauks seansą. Juozas juo netikėjo, bet po akimirkos pasijuto apsnūdęs, akių vokai apsunko, o paskutinis dalykas, kurį matė prieš užsimerkdamas, buvo tvirtai suglaustos Tanios kojos. Vaizdas pradingo. 

– Grįžkime į šių metų gegužės penktos dienos vakarą, – sąmonėje skambėjo sodrus balsas. – Kaip įprasta, jūs nuėjote miegoti kartu su savo žmona Tania apie dešimtą valandą vakaro. Gal galėtumėte papasakoti, kas nutiko vėliau?

Vyriškio balsas nutilo ir Juozas pabandė apibūdinti, ką mato. 

Jis pajuto, kad guli lovoje, šiek tiek nerimauja, bet negali suprasti, dėl ko. Beužmiegančios Tanios krūtinė lėtai kilnojosi po antklode. Vaizdas ramino. Kambarys skendėjo prieblandoje, šviesa skverbėsi pro storos rudos užuolaidos plyšelį ir plona, tiesia linija tęsėsi durų link. Laikrodis rodė be penkiolikos dvylika. Juozo nerimas augo. Jis užsiklojo iki pat burnos ir pajuto, kaip iškvepiamas oras atsimuša į antklodę. Šilta oro srovelė glostė jam šnerves. Susikoncentravęs į kvėpavimą pradėjo rimti, kol užuodė keistą, tartum degančios medienos kvapą. Dėl nesuprantamų priežasčių Juozą apėmė panika, kūną suparalyžiavo, jis bandė sušukti, bet lūpos nejudėjo. Tik akys buvo gyvos, bėgiojo po kambarį apimdamos žvilgsniu tiek, kiek įmanoma nesukiojant galvos. Bejėgystės jausmas sumišo su išgąsčiu. 

Degėsių kvapas stiprėjo, Juozas vis dar negalėjo nei pajudėti, nei prabilti. Akies krašteliu pamatė pro plyšį durų apačioje besiskverbiančią ryškią šviesą. Jis buvo įsitikinęs, kad tuoj sudegs. Sudegs, o net negali sušukti. 

– Juozai? – pasigirdo balsas sąmonėje. – Ar jūs su manimi? Kur dabar esate? 

Garsus cypimas, rodės, tuoj sutraiškys kaukolę. Įkvėpęs Juozas pajuto ne orą, o degėsių kvapą, tartum jis būtų mumija, palikta degančio medžio drevėje. Pamažu grįžo regėjimas. Iš tamsos, kaip iš gilaus miego, pro akių vokus į jį skverbėsi šviesa. Atsimerkus peršėjo akis. Prieš save jis pamatė dangų, bet įsižiūrėjęs suprato, kad veikiau tai žydros spalvos skystis, judantis ant lubų. Galvoje pasigirdo nepakeliamas cypimas, ir vaizdas vėl dingo. 

– Kur dabar esate? Ar galite apibūdinti, kas vyksta aplink? – paklausė balsas iš išorės. Iš kitos dimensijos. 

Aplinkui buvo tamsu. Juozas pabandė pajudėti. Veltui. Žvilgsnis užkliuvo už šviesos ruoželio, tartum lazerio spindulio, kuris baigėsi ant jo nosies. Tuomet Juozas  pažvelgė prieš save. Iš tamsos lėtai išniro apvalus šešėlis. Pirmiausia pajuto patrakusį širdies plakimą. Akių vyzdžiai išsiplėtė iš siaubo, protas karštligiškai bandė suvokti matomą vaizdą. Suprasti pavyko tik viena – šešėlis buvo ne žmogaus. Kraupus vaizdas įsirėžė sąmonėje, keldamas pasidygėjimą, pykinimą, drebulį. Juozas netgi nebūtų sugebėjęs apibūdinti to veido. Jis jautėsi bejėgis, pažemintas, išgąsdintas. Baisiausia, kad nebekontroliavo savo kūno, proto ir sąmonės.  Kad ir kas buvo tas padaras ar dalykas, dabar jis visiškai valdė Juozą. Vyras nustojo reaguoti į aplinką. 

Po poros bandymų pratęsti hipnozę Vidas Ališauskas pasidavė ir nutraukė seansą. 

Juozas atsipeikėjo susigūžęs minkštame, plačiame krėsle įdėmiai stebimas pasilenkusios Tanios ir nepažįstamo barzdoto vyro.

– Kaip jaučiatės, Juozai? – paklausė jis.

– Juozai, Juozai, kaip tu? – sunerimusi pasilenkė Tania. 

– Kur? Kur aš? – Juozas bandė surikiuoti susimaišiusias mintis. 

– Pas Vidą Ališauską, hipnotizuotoją, – greitakalbe pabėrė žmona ir palietė jo plaštaką.

Juozas krūptelėjo ir suprato, kad nevaldomai dreba, jo kūnas išpiltas prakaito, drabužiai nemaloniai prilipę, nugara prisišliejusi prie fotelio, nuo kurio atsitraukus kūną perbėgo šiurpuliukai. Jis porą kartų greitai sumirksėjo. Vidas Ališauskas ir Tania įdėmiai jį stebėjo ir kažko laukė. Tačiau Juozas negalėjo blaiviai mąstyti. Protas pamišėliškai dorojo informaciją, o kūnas stengėsi grįžti į ramesnę būseną. Iš galvos neišėjo blausus kažkokio padaro, keliančio šiurpą, vaizdas. Ir jausmas, ir vaizdas atrodė tokie tikroviški, kad vis dar šmėkščiojo prieš akis. 

Vidas Ališauskas pasiūlė stiklinę vandens, ir Juozas drebančiomis rankomis išgėrė skystį vienu mauku. Šiek tiek atsigavęs, sumokėjęs už paslaugas, lengvai prilaikomas Tanios, patraukė link automobilio. Vairuoti teko žmonai, nes Juozas vis dar drebėjo ir prakaitavo. 

Pusę kelio sėdėjo tyloje. Tania – pasinėrusi į savo mintis, susikaupusi, Juozas – kartkartėmis papurtydamas galvą, apkabinęs save per krūtinę, kad jaustų, jog tebėra realybėje. 

– Ką manai? – galiausiai prikimusiu balsu paklausė Juozas. 

Tania sumišusi žvilgtelėjo į vyrą ir vėl nusuko akis į kelią. Nepaisydamas tokio realaus pojūčio, Juozas abejojo tuo, ką patyrė. Bet ne Tania. Tania tikrai turėjo patikėti, juk ji tiki viskuo. Galbūt tai galiausiai įtikins ją, kad jis neturi meilužės? Gal ji padės jam pamiršti tą siaubingą patirtį pas hipnotizuotoją? Nors dabar jautėsi apgailėtinai, bet jeigu tai bus Tanios pasitikėjimo kaina, galbūt buvo verta?

– Nežinau, – Tanios balsas virpėjo. – Kažkoks absurdas, – tyliai pridūrė. 

Juozas susigūžė keleivio sėdynėje. 

– Na, tai, ką girdėjau, skambėjo labai įtikinamai. Tu visas drebėjai,  nežmoniškai prakaitavai. Tavo balsas buvo toks kraupus! Atrodei tikrai išsigandęs, – ji dirstelėjo į savo vyrą. 

Juozas jautėsi kaip mušamas vaikas, negalintis apsiginti. Nejaugi Tania abejoja? Tania, kuri semiasi energijos iš Motinos Žemės! 

– Galbūt tai viską paaiškintų, bet ar teisinga apsiriboti vieninteliu seansu? Galbūt vertėtų pakartoti? – ji pažiūrėjo į Juozą. – Na, kad įsitikintume?

Vyrą apėmė labai bloga nuojauta. Grįžo drebulys. Už jokius pinigus jis negrįš atgal ir jokiais būdais nesiryš kartoti seanso. Vyras priglaudė galvą prie šalto stiklo, kuriame matė Tanios siluetą. Sukandęs dantis vis bandė suvaldyti kūną. Žmonos atvaizdas stikle sujudėjo, ir sąmonėje staiga nušvito vizija: Vidas Ališauskas švelniai apkabina Tanią per liemenį, jie ritmingai judina klubus, prabangaus kostiumo medžiaga trinasi į žmonos suknelę. Neskirdamas, ar tai realybė, ar fantazija, Juozas tyliai prašneko:    

– Tu turi kitą?

Klausimas tarsi išsprūdo iš burnos.  Išsigandęs savo paties žodžių, nukreipė žvilgsnį į Tanią. 

– Ką? – suspigo Tania, tvirčiau suspaudė vairą ir paraudo. – Juozai… Aš… – paspaudė greičio pedalą ir prikando apatinę lūpą. 

– O Viešpatie…. – Juozas suglebo kėdėje.

Jam atrodė, kad pasąmonė pati viską sudėliojo ir pateikė galutinį ir vienintelį logišką Tanios elgesio motyvą – jos pačios neištikimybę.

– Nejaugi visą tą laiką tampei mane pas visokius šarlatanus, kaltinai neištikimybe, o pati kurpei romaną? Kekšė! – sušuko, pats nustebęs dėl tokio pykčio proveržio.  

– Na, Juozuk, – Tanios akyje šmėstelėjo ašara. – Tikrai nebūčiau taip padariusi, tiesiog… Na, suprask ir mane, tu dingsti naktimis, jaučiausi tokia vieniša… 

Bet Juozas jos nebegirdėjo. Tenorėjo atidaryti duris ir iššokti į kelią, bet neturėjo tam nei valios, nei jėgų. Tačiau žmonos  išdavystė prislopino baimę, kurią patyrė hipnozės metu, todėl jautėsi šiek tiek dėkingas už tai. Būti išduotam ir išnaudotam geriau, negu būti tyrinėjamam to kraupaus padaro. Tania vis šnekėjo ir šnekėjo, atsiprašinėjo ir verkė, bet Juozas tylėjo. Tania dėl to jautėsi dar blogiau. Pradėjo jį kaltinti, priekaištauti, galiausiai šaukti ir maldauti, kad jis ką nors pasakytų. Bet jis neturėjo ką. 

Vienas virtuvėje prie stalo, ant medinės taburetės, Juozas sėdėjo sustingęs ir nejautrus. Nejučia žvilgsnis užkliuvo už sieninio kalendoriaus. Rugsėjo penktoji. Juozas krūptelėjo. Pažvelgė į laikrodį. Be penkiolikos dvylika. Atsistojęs greitai nužingsniavo į miegamąjį ir prisiminė, kad Tania prieš dešimt minučių verkdama išbėgo iš buto. 

– Tania… – viltingai ištarė Juozas, tikėdamasis stebuklo. 

Bet Tanios nebuvo. Bute degė šviesos. Šnerves pasiekė silpnas degančios medienos kvapas. Juozas sustingo. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.