Aprūdijęs golfukas liguistai sukriokė, skausmingai užsikosėjo, isteriškai sutrūkčiojo ir numirė. Mano metalinio žirgo palaikai iš inercijos dar riedėjo nuo kalniuko, o aš, mėgindamas iš eigos jį užvesti, beviltiškai minkiau tai sankabą, tai gazą.

– Nagi, pasistenk, mieloji. Mažute, dar bent trisdešimt kilometrų. Brangute, jei nuveši, pažadu, nuplausiu prabangioj automatinėj plovykloj, su vašku, tikrų superultradegalų ir naujų tepalų pripilsiu. Sintetinių! – žėriau savo mašinai pažadus. Supratęs, kad perdėjau, kaltai pasitaisiau: – Pusiau sintetinių, gerai?

Sintetinių ar pusiau, jai buvo nė motais. Ach, tos moterys! Tokios nesukalbamos! Pariedėjusi nuo kalniuko mano metalinė fėja dar kartą krenkštelėjo ir sustojo. Turbūt labiau būtų tikę sakyti „atsigulė, nuvirto, pargriuvo, išdribo“ – kaip apibūdinami nuvaryti arkliai. Nuvarė ją dar iki manęs, bet aš, durnius, vis tiek ją nusipirkau – atrodė, taip meiliai į mane žvelgia dailiomis apskritomis akutėmis, taip droviai šypsosi priekinėmis grotelėmis, o juodi nublizginti sparnai tik žvilga kaip kokio Pegaso. (Kam rūpi kažkokio ten priešistorinio arklio spalva!) Tiesiog meilė iš pirmo žvilgsnio. Ir dar palyginti nebrangi. Meilė pasibaigė po dviejų savaičių. Pasirodė, kad gavau ne svajonių žirgą, o nukriošusį kuiną. Ką padarysi – važinėjau iki sustos. Kriūkteli, trukteli, pasipurto, bet vis kažkaip veža. Ir štai – sustojo.

Išsiropštęs lauk trenkiau durelėmis, kad net valytuvai šoktelėjo, atsivėdėjęs spyriau į padangą.

– Ach, tu lupena tu, sena trešena, kriošena tu nususus. Šūdą tau, ne plovyklą, myžalų pilną baką, ne ultradyzelino! – jau net ne širdau, o niršau.

„Valdykis, įvertink aplinkybes, kontroliuok situaciją“, – skambėjo galvoje praeitą mėnesį komandos formavimo mokytojo visą dieną į galvą kalta frazė. Valdžiausi. Kelias minutes tiesiog stovėjau ir spoksojau į purviną mašinos šoną. Atrodė, jog matau, kaip ji sunkiai dvėsuoja, gaudydama paskutinį kvapą. Nedrįsau prieiti iš priešakio – bijojau sutikti priekaištingą mirštančio gyvulio žvilgsnį prieš paleidžiant gailestingąją kulką į kaktą. Ar sugebėčiau? Bjaurus jausmas. Įniršis slūgo. Juk, po teisybei, mašina nekalta, kad šeimininkas – liurbis.

Dėl tvarkos dar kartą spyriau į ratą ir nuėjau į bagažinę žibintuvėlio. Nors apie automobilius teišmaniau tiek, kad žinojau, kur reikia įkišti raktelį, kaip spaudyti pedalus bei stumdyti pavarų svirtį, ir dar degalų įpilti mokėjau, žodžiu, buvau toks paturbintas blondinės variantas, nusprendžiau žvilgtelt po kapotu. „Gal kokia žarnelė atsikabino ar koks varžtas atsikratė? Tereikia jį atgal įkišt ir patenkintas toliau birbsiu savais keliais“, – drąsinausi.

Kai kelias minutes pasikrapštęs salone pagaliau atradau užrakto rankenėlę ir atsidaręs variklio dangtį išvydau aprūdijusių, tepalais aptekusių vamzdžių ir dėžučių abrakadabrą, rankos ir nuotaika nusviro. Galėjau kad ir metus spoksoti į tuos geležies ir plastiko brūzgynus, galėjau veržliaraktį vienoje, atsuktuvą kitoje rankoje nusitvėręs ritualinius folksvagungų genties šokius aplinkui strypčioti ar nesuprantamus doičiškus užkeikimus iš autofarerhandbucho gargaliuoti, rezultatas būtų buvęs tas pats – šnipštas. Tad nubraukiau nuo skruosto gal lietaus lašą, gal ašarą, užvožiau dangtį ir atsitiesęs apsidairiau.

Tuštuma. Nė vieno žmogaus, nė vieno namo. Nė vienos mašinos! Kol važiavau, džiaugiausi – nieks pravažiuodamas nesitaško, nieks iš priešakio į akis nespigina, bet dabar būčiau sielą velniui įkeitęs, kad tik koks mersiukas, žiopeliukas, ai, tebūnie bent žigonas dailiai čiūžteltų kelkraščiu, iš jo išliptų laibakojė gražuolė… tfu, nafik dabar jos reikia! – geriau geraširdis dėdulė tepaluotu automechaniko kostiumu ir kilniaširdiškai pasisiūlytų padėti. Net autobuso stotelės akiploty nesimatė. Prisiminiau, pravažiavau gal prieš porą kilometrų, bet kas man dabar iš tos stotelės! Nebent laukčiau stebuklingojo Frajaus tramvajaus Nr. 432…

Taip įtempęs akis ir ausis prastovėjau gal penkiolika minučių. Nieko! Visai sustirau.

Timsnojo, drengė įkyrus rudens lietus, pūsčiojo žvarbokas vėjas. Jo siūruojamos kuplių eglių šakos palei kelią prietemoje atrodė kaip išstypusių laumių rankos, diriguojančios vėjo, lietaus ir vakarėjančio miško traškesių simfonijai. Stypsojau greta paskutinį kvapą išleidusio savo metalinio kuino lėkštoj dauboj kažkokiam atkampiam kaimo kely, vienoj pusėj kiek akys prietemoj užmatė plytėjo kažkokie kemsynai, kitoj pusėj – neperregimas eglynas.

Pala, pala, gal ne toks ir neperregimas. Toli tarp medžių, miško gūdumoj ar anapus neplačios medžių juostos baikščiai sumirksėjo švieselė. Sušmėžavo viltis.

„Eisiu, paprašysiu, gal padės mano užsiožiavusį golfiuką užvesti. Arba bent leis telefonu paskambinti, pagalbą pasikviesti. O gal įsiprašysiu nakvynėn. Nepaliks gi nelaimės ištikto žmogaus nakčiai miške sušalti!“ – taip save drąsindamas patraukiau į šviesą.

Tamsoje kliūdamas už kelmų ir šiekštų broviausi tiesiai per eglyną, baimindamasis, kad tik švieselė neužgestų: „Gal žmogus ėjo į tualetą, žibintuvėliu pasišviesdamas. Įlįs į būdelę ir užsidarys valandai. O aš čia tamsoje vienas kukuosiu. Arba gal šeimininkai anksti eina miegoti, ką aš žinau. Man gi teisingą kryptį net keliu važiuojant sunku išlaikyti, kur jau čia kone naktį miške!“

Būgštavau veltui. Su kiekvienu žingsniu švieselė ryškėjo, didėjo ir netrukus supratau, kad priešais – ne žibintuvėlis ar šviečiantis langas, o laužas. Ant medžių kamienų šoko liepsnų atšvaitai, kartą į dangų šovė žiežirbų spiečius – tikriausiai prie laužo sėdintis žmogus į ugnį įmetė pliauską. Laužas tai laužas. Bent nesušalsiu ir nebūsiu vienas.

Šalčio nemėgau. Todėl nečiuožinėjau, neslidinėjau, žiemą netraukiau su bičiuliais į poledines žūkles ir niekada iš pirties nešokau į eketę. „Šiltakraujai padarai mėgsta šilumą. Žmonės – šiltakraujai. Aš žmogus, todėl mėgstu šilumą“, – nesudėtingu silogizmu atremdavau bet kokius draugų ketinimus mane ištempti į šlykštų, pasalūnišką, žudikišką, stingdantį šaltį. Ir savo golfiuką, kad ir keikiau, bet mylėjau už tai, kad galima buvo į jį įsėsti, atsisukti krosnelės rankenėlę iki maksimumo ir jau po poros kilometrų bet kuriuo metų laiku mėgautis vasara. Žiemą ši mažytė mašinytė buvo šilčiausias mano namų kambarys. Kartais tik joje galėdavau sušilti amžinai ledines pėdas. Gal dėl gebėjimo sušildyti dažniausiai į ją kreipdavausi kaip į moterį.

Vis dėlto dar labiau nei šalčio nemėgau vienatvės. Ką ten nemėgau – tiesiog paniškai bijojau! Vaikystėje paleisdavau visas dūdas vos tik motina ar tėvas išeidavo iš kambario. Ne mamos ar tėčio taip labai reikėjo. Tiesiog bijojau likti vienas. Todėl, kai motinai galiausiai prisiėjo grįžti į darbą, dienomis mane patikėdavo aklai ir beveik kurčiai bobulei kaimynei. Na ir kas, kad ji manęs nematė ir negirdėjo. Svarbiausia žinojau, kad greta kažkas yra. Kai pradėjau eiti į mokyklą, dar geriau – visur pilna vaikų, mokytojų. Net kariuomenėje man savotiškai patiko, nes kareivis vienas beveik niekada nebūna. Ačiū dievui, į sargybą, kur naktį kelias valandas reikia vienam pirmyn atgal žingsniuoti palei kokio sandėlio sieną, taip nė karto ir nepakliuvau.

Kažkada maniau, kad niekad negalėsiu vairuoti mašinos, nes vairuotojai, kiek buvau pastebėjęs, dažniausiai važiuoja vieni. Tačiau mašinose yra radijas! Įsirangydavau į golfiuką, atsisukdavau šildymą, pasileisdavau radiją kuo garsiau ir pirmyn. Su tokia puikia kompanija joks kelias nebaisus. Bet vienam naktį miške?!…

Pagaliau, visas aplipęs eglių spygliais ir voratinkliais, išsikepurnėjau iš tankumyno ir sustojęs įdėmiai apsidairiau. Nedidelės apskritos laukymės vidury po vieniša dvikamiene egle liepsnojo lauželis. Prie jo, atsišliejęs į storą medžio kamieną, sėdėjo pilkas sulinkęs senis. Tyliai traškėjo ugnis, kvepėjo dūmais ir raugu. Įsižiūrėjau. Vilkėjo murziną, kažkada juodą paltą, iš po lapinės kepurės draikstėsi į dredus suveltų, o gal tiesiog nuo nešvarumų sulipusių ilgų plaukų sruogos, veidas buvo pajuodęs nuo dūmų, tik balti dantys blizgėjo kaip negro, krūtinę dengė ilga susivėlusi barzda. Žmogus, rodos, snaudė. Slystelėjau akimis žemiau ir nustėrau: senio kojos dryksojo lauže, basas jo pėdas godžiai laižė liepsnos!

„Dieve! Bomžas nusprendė sušilti, užsikūrė laužą, prisigėrė ir nejučia sukišo pėdas į laužą!“ Puoliau bėdžiaus gelbėti.

– Pone, pone, jūs kaip? Ar gyvas?

Čiupau senį už rankos norėdamas nuvilkti toliau nuo liepsnos, truktelėjau, drykst, ir nusiritau su palto rankove rankose.

Senis atgijo.

– Šūdas, – sumurmėjo nepatenkintas. – Sugadinai tokį drabužį! Šį „Harris Wharf“ paltą pirkau Londone. Dvejus metus kasdien vilkėjau, o žiūrėk, buvo kaip naujas!

Medžiaga mano rankose anaiptol neatrodė nauja, bet dabar būčiau patikėjęs net jei kas būtų pasakęs, jog bulvių maišai „Dolce&Gabana“ siūti.

– Jūsų kojos… – sulemenau.

– Mano, kieno gi dar, – nusišaipė. – O ką? Šilta. Beje, o kaip tavo? Nesušalai? Gal nori ir tu pasišildyti, – senis linktelėjo į laužą kviesdamas.

Tik tada prisiminiau, kad turiu ir savo kūną, kuris jau senokai inkštė iš šalčio. Garsiausiai, kaip ir visada, dejavo pėdos. Buvo tokios šaltos, jog atrodė, kad nuo jų aplinkui šarmoja žemė.

– Taaaip… Nea. Tai yra ačiū, – sumykiau.

Nenuleisdamas akių nuo ugnyje spirgančių pėdų, žengiau arčiau laužo, atsitūpiau ir ištiesiau virš liepsnų rankas. Ugnis nešildė.

– Čia ką, pokštas? – pašokau kaip nudegęs.

Iš prigimties buvau lėtapėdis, ir bendradarbiai, kaip kad seniau ir bendraklasiai, nepraleisdavo progos iš manęs pasišaipyti, iškrėsti man kokią šmaikščią kiaulystę. Kartais anaiptol ne nekaltą. Pavyzdžiui, paskutinis jų pokštas man kainavo paaukštinimą. Per susitikimą su naujo galimo partnerio atstovais norėjau įteikti savo vizitinę kortelę. Iškilmingai išsitraukiau iš vidinės švarko kišenės sidabrinį vizitinių kortelių dėkliuką, kuriuo taip didžiavausi, bet vos jį pradariau, iš vidaus iššoko du tarakonai ir pasileido įkalnėn mano rankove, lyg rungtyniaudami, kas pirmas pasieks finišo liniją – švarko kišenuką. Trečias, atsarginis, liko tupėti dėkliuke. Partneriai sureagavo santūriai, bet adekvačiai – sutarties nepasirašėm. Kur jau ten – garsios švaros prekių firmos atstovo kišenėje veisiasi tarakonai!

Barzdočius sėdėjo nejudėdamas ir stebeilijo į mane. Tik dabar pamačiau, kokios skaidrios ir gilios jo žalios akys. Nepanašios į bomžo. Ir anaiptol ne senio. Vyras vargu bau buvo perkopęs keturiasdešimt. Tik atrodė bene nuo pavasario nesikirpęs, nesiskutęs ir – štai iš kur šis raugo dvokas! – nesiprausęs. Ar dar ilgiau.

– Jūs kas? – paklausiau nesumodamas, ką daugiau galėčiau pasakyti.

– Kristupas Gerulaitis, – tiesiai atsakė vyras. – Girdėjai apie tokį?

Pavardė atrodė girdėta, bet galų nesujungiau, todėl tik truktelėjau pečiais.

– Na, va. Kai šiaip, tai „tautos šviesulys“, „intelektinis elitas“, „nacijos ramstis“, bet tik nulipk nuo scenos metams kitiems ir atsidursi tautos atminties šiukšlyne, – su kartėliu pakinkavo galva žmogus.

Elitas? Dabar prisiminiau. Tikrai ne kartą mačiau šį veidą. Šį, bet kitokį – jaunatvišką, šviesų, visada švariai nuskustą ir padabintą plačia šypsena. Kristupas Gerulaitis buvo lietuviško mažmenos tinklo steigėjas, per kelerius metus sugebėjęs nukonkuruoti visas užsienio kapitalo įmones ir sukūręs didžiausią verslo imperiją Baltijos šalyse. Jam priklausė dešimtys prekybos centrų, šimtai parduotuvių, restoranų, pramogų arenos, net krepšinio ir futbolo komandos. Jo veidas nenyko nuo žurnalų viršelių ir iš televizijos eterio. „Sporto rėmėjas“, „menų mecenatas“, „tautinių vertybių puoselėtojas“, „intelektualas“, „filantropas“ – tokie ir panašūs užrašai mirgėjo po jo nuotraukomis spaudoje ir medijose.

Maždaug prieš dvejus metus ponas Gerulaitis staiga dingo, tiesiog pranyko. Nei sutelktų policijos pajėgų, nei specialiųjų tarnybų, nei pulko savanorių, susigundžiusių solidžiu atlygiu už informaciją apie turtingiausio Baltijos šalių žmogaus likimą, pastangos atrasti bent kokius galus nieko nedavė. Lietuvos šviesulys dingo kaip į vandenį. „Arba kaip į betoną“, – spėjo geriau išmanantys tam tikros srities veikėjų darbo metodus. Vis dėlto rinka nežlugo, upės tebetekėjo ir apie „iškiliausią moderniosios Lietuvos asmenybę“ Lietuva netruko pamiršti.

– Negali būti! – šūktelėjau, nors jau supratau, kad tai tikrai jis. Kažkur giliai viduje pajutau man gerai žinomą kliktelėjimą – tai įsijungė mano praktiškojo Aš kalkuliatorius, bandydamas suskaičiuoti, kiek tokių golfiukų kaip manoji dvėsna galėčiau nusipirkti iš atlygio už surastą poną Gerulaitį. Po velnių, kokių golfiukų? Prabangių mersedesų ir vilą Nidoje! Be to, mano laimingas feisas, be jokių abejonių, atsirastų ant „Žmonių“ viršelio!.. Tikiuosi, pasiūlymas tebegalioja.

Mečiau neramų žvilgsnį į poną Gerulaitį, lyg prašydamas patvirtinimo, kad gausiu įsivaizduojamą atlygį. Akyse suraibuliavo sidabriniai nėriniai ir net pamiršau stebėtis, kad didžiausias Lietuvos turčius dvokiančiais kaip bomžo drabužiais sėdi vienas miške ir spirginasi kojas lauže.

Ponas Gerulaitis gręžė mane akimis. Tikriausiai godumas turi kokią žymę, kuri kaip egzemos dėmė išryškėja ant kaktos, vos tik jam pasiduodi, ar specifinį kvapą. O gal šitas žmogus geba skaityti kitų mintis?

– Tu dar gerai pagalvok, ar to iš tikro nori, – sušnabždėjo.

– Ko noriu? – nemokšiškai nudaviau nesupratęs.

Vyras nusijuokė.

– Turtų, populiarumo, šlovės. Patogios buities, tuščio ir veidmainiško garbinimo, armijos feikinių feisbuko draugų ir minios padlaižūniškų bičiulių nesibaigiančiuose pokyliuose. Iki pūslių skruostus nutrynusios apsimestinės šypsenos ir nepailstamai užduodamo klausimo: „Kaip uždirbote savo milijonus?“, iš po kurio nuodingą liežuvį slapta kaišioja pavyduoliškas priekaištas: „O kodėl juos uždirbau ne aš!“

Žiojausi atsakyti, kad aš ne toks, kad mano siekiai – kilnūs, bet prikandau liežuvį. Abu tylėjome. Manau, apie tą patį. Apie tai, ką turime ir ko esame iš tiesų reikalingi, ką gauname ir kaip tai išnaudojame, apie laisvę ko nors trokšti ir laimę nieko negeisti, apie atvirumą, nuoširdumą bei drąsą pripažinti sau, kad yra kitaip, nei norime, ir ryžtą imtis tai keisti.

O gal ir ne apie tai. Gal apie mersedesus ir vilas pajūry. Ir apie vis labiau ledėjančias kojas.

Šaltis ir kiti kūno nepatogumai – puikus realybės pojūčio daviklis. Jis mane sugrąžino į miško laukymę. Pasitryniau rankomis pečius ir pasipurčiau.

– Kodėl jūs pasitraukėte? Ar tuos dvejus metus čia ir gyvenote? Vienas pats? Bet kaip? Kaip nemirėte iš bado ir šalčio? – mečiau įtarų žvilgsnį į nešildantį laužą, kuriame tebesiilsėjo basos pono Gerulaičio pėdos.

Mano pašnekovas prisimerkęs atidžiai nužvelgė mane lyg vertindamas, ką man galima sakyti, ko ne. Kiek man duoti tiesos, kiek atseikėti melo. Įsivaizdavau, kad tokie viešumos žmonės kaip Kristupas Gerulaitis turėtų būti puikiai įvaldę kilnų pilstymo iš tuščio į kiaurą meną ir iki tobulybės nušlifavę įtaigaus makaronų klausytojams ant ausų kabinimo įgūdžius. Bet dabar jis ne ant scenos ir ne nacionalinės televizijos studijoje, o ir aš – ne jo liaupsintojas ar aklas įžymybės feisbuko puslapio sekėjas. O gal prieš mane tiesiog sėdi paprastas nuoširdus žmogus, kuriam išsipasakoti rūpi labiau, nei man išklausyti.

– Kodėl pasitraukiau? – po ilgokos tylos prabilo ponas Gerulaitis. – Nes kažkuriuo metu supratau, kad nebeturiu savęs. Pamečiau. Iššvaisčiau. Jei paprasčiau – persisotinau dėmesio. Tokie kaip aš esame pasmerkti populiarumui ir iš paskos slankiojančių pakalikų bei prašinėtojų minių valiavimui. Pinigai žmones traukia kaip šūdas muses. Ilgainiui aplinkinius imi vertinti kaip šūdmuses, kol galiausiai supranti, kad pats ir esi ta šūdo krūva. O dar blogiau, kad turi dvokti pagal darbotvarkę, kurią anaiptol ne pats susidarai. Mitas, jog mes patys tvarkome savo gyvenimus. Kitų – gal ir taip. Bet mūsų gyvenimus tvarkote jūs – minia, besaikiai garbintojai, sukuriantys stabus pagal savo įsivaizdavimą ir paskui reikalaujantys, kad tie žmonės, pagal kuriuos savo garbinamas netobulas skulptūras ir lipdėte, patys juos atitiktų, taptų tokie, kokius juos norite matyti. Niekada niekada, nei dieną, nei naktį, nepaliekate savo stabų vienų. Nuo jūsų nepasislėpsi! Sugalvojame keliones į antarktidas, kosmosus, skrydžius balionais aplink pasaulį, kad bent trumpam atgautume vienatvės laisvę. Bet net ir per slapčiausią kelionę vis tiek atsiras koks gudrus šniukštunėlis, kuris nekviestas įsiropš į tavo kelioninį krepšį, užsiglaus už tavo sklandytuvo prietaisų skydelio ar gudriai visas patenkintas įsitaisys ten, kur šviesa neužšviečia, o nutaikęs progą iškiš goželę, sumirksės nekaltom akytėm ir imsis visam pasauliui plyšauti apie tavo asmeninio gyvenimo smulkmenas. Tik sumaniausiems ir išradingiausiems iš mūsų pavyksta nuo minios pasislėpti. Pavyzdžiui, Fosetui, – mįslingai užbaigė savo prakalbą ponas Gerulaitis.

– Styvui Fosetui, prieš kelerius metus išskridusiam balionu aplink pasaulį ir pražuvusiam? – netikėdamas pasitikslinau.

– Kas sakė, kad pražuvusiam? Taip, išskrido ir dingo be jūsų žinios. Ir niekas nežino, kur jis dabar. Jam pavyko. Man irgi.

Kelias minutes stovėjau apstulbęs. Į tikrovę grąžino pelėda – suūkė tankmėje, lyg primindama, kas ir kur esame, ir vėl viskas nutilo. Buvau skaitęs ir per teliką matęs ne vienos įžymybės paverkšlenimą, kaip jam ar jai nusibodo būti dėmesio centre. Paverkšlens, iškeiks įkyrią minią, o išeis iš studijos – ir toliau mėgaujasi šlove ir piniguočiaus malonumais. Gal užsidarys kelioms dienelėms kokioj prabangioj viloj su džakuzėm ir teniso kortais, savaitėlei nusitrenks į kokią atokesnę privačią salą Seišeliuose, bet man dar neteko girdėti, kad kas iš prabangių apartamentų sostinės centre savo noru būtų persikraustęs gyventi į mišką po egle.

– Vis dėlto, kaip jūs išgyvenote visą šį laiką? Juk reikia drabužių, pastogės, šilumos! – nepatikliai paskersakiavau į laužą.

Pagavęs mano žvilgsnį ponas Gerulaitis smagiai nusikvatojo.

– Kaip matai, viską turiu. Ar bent turėjau, – Kristupas reikšmingai kryptelėjo akimis į nuplėštą palto rankovę. – Drabužiai tie patys, su kuriais išėjau iš namų, stogas virš galvos – ši eglė, o šiluma – šis laužas, nors tu jos ir nejauti. Bet jis tikrai šildo. Ir dar daugiau. Sėsk greta. Nusiauk ir kišk pėdas į laužą. Juk matau, koks sustiręs. Nebijok, nesudegsi. Aš juk nedegu.

Sudvejojau. Visa ši istorija atrodė tokia beprotiška, kad kitam papasakojus nebūčiau patikėjęs. Bet aš štai čia, stoviu priešais kadai dingusį vieną žymiausių Lietuvos žmonių, gyvą, sveiką ir, atrodo, patenkintą šiuo keistu gyvenimu. Pasilenkiau ir neryžtingai ėmiau varstytis batus. Nusiavęs vieną, prisiminiau dar vieną mįslę. Atsitiesiau su batu rankoje:

– O maistas? Medžiojate?

Ponas Kristupas spoksojo į batą mano rankoje.

– Tavo dydis, bene, keturiasdešimt penktas?

– Keturiasdešimt ketvirtas, – automatiškai pataisiau. – Tiesa, šiek tiek spaudžia. Bet kuo čia dėtas mano batų dydis?

– Ne, ne, nieko. Tiesiog seniai mačiau batus. Manieji, hmmm, labai seniai iškeliavo savo keliais.

Dar kartą pažvelgiau į jo baltas pėdas. Nepanašu, kad basomis po mišką žiemą vasarą būtų laigęs.

– Maistas… Va čia ir yra tikrasis stebuklas. Man jo nereikia. Viską, ko man reikia, duoda laužas. Visą gyvybei reikalingą energiją: šilumą, maistą, taip pat saugumą, privatumą. Šis laužas tikrai nepaprastas.

– Kaip tai maistą, saugumą, privatumą? – nesupratau. Vis dar stovėjau viena basa koja su batu rankoje.

– Nežinau, kaip tau geriau paaiškinti. Laužas – lyg savotiška norų pildymo mašina. Teisingiau, poreikių. XXI amžiaus Aladino lempa. Tik protingesnė. Kartais mes, žmonės, norime visai ne tų dalykų, kurių mums iš tiesų reikia. Iš nežinojimo ir tuštybės. Laužas atpažįsta tikruosius žmogaus poreikius ir suteikia tai, kas žmogų turėtų padaryti iš tiesų laimingą. Paaštrina pojūčius ir jusles, išnarplioja sumizgusius jausmus, praveria slapčiausių minčių labirintus ir parodo subtiliausių, genealiausių idėjų trajektorijas, atskleidžia tikrąją laisvės ir tiesos kainą. Ir, be kita ko, patenkina kūno poreikius.

Matydamas mano vienu metu ir iš nuostabos tįstantį veidą, ir vis dar nepatiklų žvilgsnį, ponas Gerulaitis plačiai nusišypsojo.

– Pavyzdžiui, žino, kada ir kiek sušildyti. Tu aukis, aukis, prisėsk ir pats išmėgink, šildykis. O tai tuoj į ožio ragą sustirsi. Žiū, dar ir lietus įsismarkavo. Sušlapęs, sušalęs – tarsi iš namų išvarytas.

Pastačiau batą šonan ir ėmiau varstytis kitą. Vienaip ar kitaip reikia sušilti, nes taip galima ir plaučių uždegimą susigauti. O juk poryt darbe laukia svarbus susirinkimas!

Išsiavęs pastačiau antrą batą greta pirmojo, ant batų tvarkingai padėjau kojines – kad šapelių neprikristų – ir nedrąsiai pritipenau prie laužo. Kaip lipdamas į karštą vonią pirštų galais patikrinau liepsną. Nieko, vėl nepajutau jokios šilumos.

– Taip nepajusi. Duok liepsnai save apčiupinėti, ištirti, sužinoti, ko iš tiesų tau reikia. Ir ji kaip kokia išmanioji vonia nustatys tau tinkamą temperatūrą.

Pasiryžau. Nestovėsiu gi kaip iki glaudžių išsirengęs ant ežero kranto per naktį svarstydamas, maudytis ar ne. Kad jau daviausi įkalbamas, tebūnie, pabandysiu!

Atsisėdau ant minkštų samanų nugara į antrąjį eglės kamieną ir lėtut lėtutėliai sukišau kojas į laužą. Pradžioje nieko nevyko. Laužas nei degino, nei šildė. Bet po kelių minučių pajutau, lyg apie pėdas plaktųsi šimtai mažų peteliškių, aksominiais sparneliais glostydamos odą ir vėduodamos į kojas vasaros šilumą. Šiluma nutekėjo per kojas aukštyn, pasklido po visą kūną, atpalaidavo raumenis. Akyse nušvito, išvydau aplinkui plytintį mišką. Jis anaiptol nebuvo tamsus ir niūrus. Raminamai lingavo sunkios eglių šakos, štai ant vienos prie pat kamieno tupi pelėda, tikriausia ta pati, kuri ūkavo prieš kelias minutes, štai tarp eglių kamienų šmėstelėjo balta stirnos uodegėlė, o ana va ten bene lapė tykina. Mačiau net voratinklius, kurių plonutės gijos driekėsi nuo šakos prie šakos, nuo krūmo prie krūmo, nuo vienos žolės prie kitos, viską aplinkui tarsi sujungdamos į vieną bendrą tinklą. Ausyse suskambo lig tol negirdėti garsai: štai kėkštas gliaudo kankorėžį, ten kamienais trinasi dvi paauglės drebulės, virpėdamos dar nenubirusiais lapeliais, tolumoje po šerno kojomis trekštelėjo sausa šakelė. O kvapai! Dvelkė šviežiais sakais, sodria samanų žalesa, skalsia grybiena ir drėgme.

Palaimingai atsidusau.

– Gal laužas tikrai žino, ko mums reikia iš tiesų! Tik kaip? Kaip tai veikia? – nė nepastebėjau, kad dėstau mintis balsu.

– Simbiozės principu, – atsiliepė pono Kristupo balsas iš šono. – Laužas duoda, ko reikia tau, o…

– O ko reikia jam? – pertraukiau neramiu balsu ir atsimerkiau.

– O jam reikia kūrentojo, ugnies sergėtojo. Ir žmogaus, kuriuo galėtų rūpintis.

Mano pašnekovas sėdėjo ant samanų už poros metrų ir matavosi mano batus. Mūvėjo mano kojines.

– Ką jūs darote? – riktelėjau pasipiktinęs ir šokausi atsiimti batų. Bet tik sumakalavau rankomis ir įsibedžiau nosimi į samanas – kojos tvirtai įstrigo lauže.

– Aunuosi, – ramiai atsakė ponas Gerulaitis. – Matai, mano batus nukniaukė, ėėė… pasiskolino, – pasitaisė, – ankstesnis ugnies sergėtojas. Prieš dvejus metus. Jam tada reikėjo labiau. O dabar reikia man. Negi turiu basas per mišką klampoti! O tau batų juk nebereikia – laužas neduos kojoms sušalti. Be to, nepanašu, kad artimiausiu metu kur nors eitum.

Ponas Gerulaitis smagiai nusikvatojo. Taip skamba nuoširdaus, laisvo ir laimingo žmogaus juokas.

Aš jaučiausi priešingai. Pradžioj kūną užvaldžiusi palaima ir protą apsėmusi euforija išsisklaidė akimirksniu. Nepadėjo ir laužo peteliškių kerai. Norėjosi žliumbti, muštis, rėkti.

– Gelbėkit! – subliūvau kaip skerdžiamas. – Plėšia!

– Nevadinčiau dviejų nukleiptų batų pasiskolinimo plėšimu. O daugiau man iš tavęs nieko nereikia. Galiu tau net savo „Harris Wharf“ rankovę palikti, jei nori. Tik jos tau neprireiks. Kaip ir nieko kito. Tu čia būsi viskuo aprūpintas ir laimingas.

Mano smegenys veikė ypatingo pavojaus režimu, desperatiškai ieškodamos išeities, priešindamosi kūną vis labiau siaučiančiam glebumui ir abejingumui.

– Aš paniškai bijau vienumos, – suinkščiau skandinti nešamo šunyčio balsu. – Prašau, nepalikit manęs vieno!

– Patikėk, jaunuoli, čia tu niekada nebūsi vienas, – metė per petį nusisukdamas ponas Gerulaitis ir netvirtu žingsniu nukioglino per mišką kelio link. Girdėjau, kaip brovėsi per tankumyną kliuvinėdamas už kelmų ir šiekštų, kaip kelis kartus pargriuvo, riebiai nusikeikė, kėlėsi ir vėl ėjo. Girdėjau po manųjų batų padais sugurgždant šalikelės žvirgždą. Girgžtelėjo surūdijusios golfiuko durys, sucypė starteris, užsivedė variklis. – Išdavikas!

Tik tada, kai padangų aidą sugėrė kelio asfaltas, kai aplinkui užsivėrė miško siena ir mano jusles užklojo laukinės nakties šlamesiai, galutinai suvokiau, kad tai, kas man nutiko, nėra eilinis įmantrus bendradarbių pokštas. Tapau laužo kaliniu. O gal savanoriu atsiskyrėliu? Argi ne to visada slapčia troškau – spjauti į barzdą visiems ir atskirai kiekvienam, kas iš manęs pageidavo, ko negalėjau duoti, kas mane vertė daryti, ko nenorėjau, kas kliudė man gyventi savo norų ir troškimų gyvenimą?! Tame pasaulyje jaučiausi vienišas. Ir štai čia, vienas miške, vienišas nesijaučiau. Žvėreliai, medžiai, žolynai, net šakose ūžaujantis vėjas ir iš žemų debesų dyžiantis lietus – jaučiau, kad jie visi dabar mano draugai, artimieji. O svarbiausia – turėjau laužą. Atrodė, kad laužas su manimi bendrauja – skaito mintis ir reaguoja į nuotaikas, prižiūri kūną ir lepina sielą. Jo liepsnų liežuviai kaip ištikimi šunes išlaižė mano negyjančias žaizdas: nuolatinius barnius su laiptinės kaimynais – tai dėl ne ten pastatyto dviračio, tai dėl per garsios muzikos, tai apskritai dėl to, kad nepatinku, nuolatinį bėgimą darbe bailiai dirsčiojant į viršininką – ar ne per mažai dirbu?, nerimą dėl niekaip nesusiklostančių artimų santykių, o man juk jau tuoj trisdešimt! Net batai netrynė, nes jų tiesiog neturėjau. Ir kam man jie? Kokie tušti dabar atrodė ano gyvenimo rūpesčiai. Nesijaudinau dėl nesėkmių, nes jų nebuvo – juk dabar nieko nesiekiau. Nesibaiminau dėl ateities, nes jos negalėjau planuoti – ateitis tiesiog ateidavo ir tapdavo dabartimi, o paskui – ir praeitimi. Bet nesivarginau išsaugoti ir jos, nes žinojau, kad kiekviena ateinanti diena bus panaši į ankstesniąją ir kartu savita, bet nė kiek ne prastesnė už vakarykštę.

Turėjau viską, ko reikia. Dienomis mėgavausi įstabiais vaizdais ir klausiausi subtilios miško muzikos: čia augo kuo įvairiausi augalai, krovė pumpurus, skleidė lapelius, mezgė vaisius ir sėklas, rudenį jas bėrė žemėn, kad pavasarį iš jų atgimtų. Prabėgdavo visokiausių žvėrių: voverių, kiškių, lapių, stirnų, briedžių, kartą net lokys prašleivojo. Nuo ankstyvo pavasario iki pat pirmojo sniego ore dūzgė debesys įvairiausių vabzdžių: musės, uodai, sparvos, mašalai, žeme bėginėjo skruzdės, ropojo boružės, šliaužiojo kirminai. Kiekvienas medis, krūmas, žolynas buvo atskiras didžiulis pasaulis su visu būriu gyventojų, kurie draugavo, pykosi, poravosi, kartais net surydavo vienas kitą. O jau kvapai! Tai, kas kažkada atrodė beformis žalesos ir puvėsių kvapas, dabar dalijosi, skleidėsi, šakojosi į šimtus kuo įvairiausių aromatų: salstelėjęs barkūno, glebiai kutenantis viržių, iki sąmonės gelmių įsismelkiantis žemuogių, rūgštelėjęs bruknių ir malonia gaiva apgobiantis eglių per lietų. Žiemą akimis leisdavausi į begalines keliones po žalią ir baltą ramybės pasaulį, turėjau užtektinai laiko įsižiūrėti į kiekvieną sniego kruopelę, gėrėtis stulbinamai įvairia snaigių simetrija. Kas vakarą nepaklysdamas ateidavo saldžių svajų metas: mintimis galėjau keliauti į bet kurį kraštą, mėgautis nuostabiausiais egzotiškais peizažais, bendrauti su bet kokiais žmonėmis, vaikščioti po prabangiausias parodas ir gėrėtis įstabiausias šedevrais. Vakaro svajos sklandžiai pereidavo į sapnus ir mano kelionės įsivaizduojamais pasauliais trukdavo iki pat saulėtekio.

Tik rytas būdavo kitoks – aušra atnešdavo nerimo. Pirmieji saulės spinduliai paglostydavo veidą ir aš pajusdavau kitokią šilumą, tikrą. Saulė iš mano sielos gelmių lyg iš užakusio šulinio iškeldavo ankstesnio gyvenimo prisiminimus, išlaisvindavo ilgesį, žadino ano, galbūt tikresnio, gyvenimo viltį. Kodėl aš čia? – klausiamai žvelgdavau į laužą, beaistrėmis liepsnomis vangiai laižantį man basas kojas. Mėgindavau stotis, bandydavau ištrūkt. Bergždžiai. Bejėgiškai surikdavau ir raudodamas griūdavau veidu į samanas. Norėdavau mirti.

Bet šis nerimas trukdavo tik kelias minutes – saulė pasislėpdavo už atvašių eglių šakų, ir mane vėl apgaubdavo rūpestinga laužo šiluma ir iliuzinė pilnatvės palaima.

Taip praėjo dveji metai. Vieną darganotą pavakarę sugurgždėjo šalikelės žvirgždas – toje pačioje lomoje sustojo automobilis. Spėjau, ne surūdijęs golfukas, o prabangus mersedesas. Vairuotojas išlipo, trinktelėjo durelės. Po kojomis sutreškėjo sausos šakelės – per eglyną manęsp brovėsi žmogus. Nusišypsojau – na, štai, vėl turėsiu batus.