Kriso Harė. Eilėraščiai
Puota
vis tiek jis – žvaigždžiakaktis
tas arklys,
piktai suprunkštęs, kai siekei paglostyti
jo aukštą kaktą su menama žyme, –
jog ypatingas jis,
o ne,
neprisileis
papurto vėjyje įsišaknijusius karčius
sugirgžda ienos, įrėminusios
laukinę jo krūtinę
vartus visam uždaro į žalio vyno
pievas,
upių sąžėlynus iki papilvės
gramzdinančias saldžiai
miglas naktų
prie šono – šonas po androgenišku
dangum – tirpstanti
mūsų kaimenė
pasitraukdamas, pasitarnauji jai
rankose neužlaikydamas to,
kuris žmogaus vežimą traukia,
nulenkęs šnopuojantį snukį, kartą
ir visam
jis iškvepia troškulį tų rankų –
pats stebisi, – kaip ilgos jos
ir godžios
vėluojančioje puotoje
geriasi žvaigždė į pievas, – tokia
maža ta pakelės balutė, – varge,
kol tave radau…
o dugnas neužgęsta – grimzta
jau?
______________
o gal „MIGLOJ“…
Ženklas
ką pasakysi balta plunksna,
besileidžianti ant balto lapo
kad buvai narsus balandis,
o rytą tuščią ir neprirašytą,
akmeniu kritai po mano langu
spiritus sanctus midum girdžius,
užkišt tave už Platelio beretės, ar
pakylėjus liautis…
kol juodas varnas baltą akmenį
kapoja, o akmuo tas plunksnų
debesim atvirsta –
aš nežinau kodėl, balandi,
kilogramas akmenų sveria tiek pat,
kiek kilogramas plunksnų, –
bet tu kaukis
kaukis
Gimtadienis
o kas toliau?
toliau – pavasaris,
kai laikas pravėdint bites
pakelt sunkius dangčius ir pūsti dūminės
dumples
į ten,
į tolimas kertes, kur miega motinėlė,
užkutenta mirusių sparnais
balta palaidinuke iki balandžio jauno savo
ir ta pačia – po jo
mane nukautą rengia jos pirštų spiečiai,
atskirdami dūmo šilkais
nuo gyvųjų,
karščiuojančias dumples guldo žolėn
ne mano rankos
nugarą rasotą kelia
perais gyvais akis užlipdo
atsegioja vaškines sagas –
galiu tik jaust…
į mane neša medų tuščiais kibirais
save valgau šaukštais
gal ir saldu,
tik vietų neužčiuopiu, –
kur…
Mirtis
užmigo vėjas ant atlasinės pagalvėlės,
nesujudėjo plaukas nesnigo pleiskanom –
juoda nepriekaištingai šventiška tyla
nuščiuvę vienaplaukiai vyrai vėjų gaudytojai,
sumišę moterys jų išsiverkiančios
į pagalves – visi aplinkui mirę
iš tavo ilgesio dygsniuoto geležies siūle
prisirišimų pirštai įsiūti į stuburą po
klostėmis suglostyta neperkalbama jų:
paleisk…
godžiai apsiveji vijokliniais ažūrais kaklą
akimirką užsimiršti įkvėpt
iš pravertos burnos šalpusniai skleidžiasi
lėtai po vieną rauna juos nežemiška
ranka ir tave užkala
šalpusnių vinimis
o tie po atlasiniu debesim
kartojantys, kad mirsi vienas
tebemeluoja tau
sunertų pirštų tinklelyje
kiauram…
Moteris
kūdikis su bilietu ant riešo,
gyvo bagažo pažymėti rodmenys
ir užrašytas nusileidimo laikas
per sprindį išslystantis iš rūbų
vaikas su įgimta yda tekėti
vandeniu, akmenį atverti, užželt žole
kuria apauga jaunas tavo kūnas
ir krauna pumpurus pasiutę drignės,
o ilgaamžės rožės sprogdamos per
siūles, sutrikdo –
įsikandęs lūpon nemirtingumu rausta
bučinys
akis melagio turi veidrodis ir
maudulys,
neklausdamas, ar gali tiek, širdį
pasiėmęs ritinėja grindimis, krykštauja
lyg vaikas, tavo statiškame kūne ieškantis
pirmapradžio oro gurkšnio,
kodėl gegutės kimsta,
kodėl užgula ausis vandenys
nutekantys į plyšius
po kojomis susigeri
pakraščiuose išsausėjusi žolė…
apėjusi valdas, pasirašai alkūnės linkyje,
kad neturi pretenzijų, – susivaldei, kad
pirštai nesilanksto ir jau ant plaštakos
padėtas vienintelis bilietas laimėjęs
skrydį, kurį gali įrodyti,
įsipjaudama riešą…
net neskauda, kada jauti mane
kaip žaizdą nuima pakilimo takas,
aukštėjantis ir
lengvėjantis sulig kiekviena kibirkštim atsiejantis
nuo trinties
bagažo
rankinuko
slystančio
nuo sparno