Puota

vis tiek jis – žvaigždžiakaktis
tas arklys,
piktai suprunkštęs, kai siekei paglostyti
jo aukštą kaktą su menama žyme, –
jog ypatingas jis,

o ne,
neprisileis

papurto vėjyje įsišaknijusius karčius
sugirgžda ienos, įrėminusios
laukinę jo krūtinę
vartus visam uždaro į žalio vyno
pievas,
upių sąžėlynus iki papilvės
gramzdinančias saldžiai
miglas naktų

prie šono – šonas po androgenišku
dangum – tirpstanti
mūsų kaimenė
pasitraukdamas, pasitarnauji jai

rankose neužlaikydamas to,
kuris žmogaus vežimą traukia,

nulenkęs šnopuojantį snukį, kartą
ir visam
jis iškvepia troškulį  tų rankų –
pats stebisi, – kaip ilgos jos
ir godžios

vėluojančioje puotoje

geriasi žvaigždė į pievas, – tokia
maža ta pakelės balutė, – varge,
kol tave radau…

o dugnas neužgęsta – grimzta
jau?
______________

o gal „MIGLOJ“… 

Ženklas

ką pasakysi balta plunksna,
besileidžianti ant balto lapo

kad buvai narsus balandis,
o rytą tuščią ir neprirašytą,
akmeniu kritai po mano langu

spiritus sanctus midum girdžius,
užkišt tave už Platelio beretės, ar
pakylėjus liautis…

kol juodas varnas baltą akmenį
kapoja, o akmuo tas plunksnų
debesim atvirsta –

aš nežinau kodėl, balandi,
kilogramas akmenų sveria tiek pat,
kiek kilogramas plunksnų, –

bet tu kaukis
kaukis

Gimtadienis

o kas toliau?
toliau – pavasaris,
kai laikas pravėdint bites
pakelt sunkius dangčius ir pūsti dūminės
dumples

į ten,

į tolimas kertes, kur miega motinėlė,
užkutenta mirusių sparnais
balta palaidinuke  iki balandžio jauno savo
ir ta pačia – po jo

mane nukautą rengia jos pirštų spiečiai,
atskirdami dūmo šilkais
nuo gyvųjų,

karščiuojančias dumples guldo žolėn
ne mano rankos
nugarą rasotą kelia

perais gyvais akis užlipdo
atsegioja vaškines sagas –
galiu tik jaust…

į mane neša medų tuščiais kibirais
save valgau  šaukštais

gal ir saldu,
tik vietų neužčiuopiu, –
kur…

Mirtis

užmigo vėjas ant  atlasinės pagalvėlės,
nesujudėjo plaukas nesnigo pleiskanom –
juoda nepriekaištingai šventiška tyla

nuščiuvę vienaplaukiai vyrai vėjų gaudytojai,
sumišę moterys jų išsiverkiančios
į pagalves – visi aplinkui mirę
iš tavo ilgesio dygsniuoto geležies siūle

prisirišimų pirštai įsiūti į stuburą po
klostėmis suglostyta neperkalbama jų:
paleisk…

godžiai apsiveji vijokliniais ažūrais kaklą
akimirką užsimiršti įkvėpt

iš pravertos burnos šalpusniai skleidžiasi
lėtai po vieną rauna juos nežemiška
ranka ir tave užkala
šalpusnių vinimis

o tie po atlasiniu debesim
kartojantys, kad mirsi vienas
tebemeluoja tau
sunertų pirštų tinklelyje
kiauram…

Moteris

kūdikis su bilietu ant riešo,
gyvo bagažo pažymėti rodmenys
ir užrašytas nusileidimo laikas

per sprindį išslystantis iš rūbų
vaikas su įgimta yda tekėti
vandeniu, akmenį atverti, užželt žole

kuria apauga jaunas tavo kūnas
ir krauna pumpurus pasiutę drignės,
o ilgaamžės rožės sprogdamos per
siūles, sutrikdo –
įsikandęs lūpon nemirtingumu rausta
bučinys

akis melagio turi veidrodis ir
maudulys,
neklausdamas, ar gali tiek, širdį
pasiėmęs ritinėja grindimis, krykštauja
lyg vaikas, tavo statiškame kūne ieškantis
pirmapradžio oro gurkšnio,

kodėl gegutės kimsta,
kodėl užgula ausis vandenys
nutekantys į plyšius

po kojomis susigeri
pakraščiuose išsausėjusi žolė…
apėjusi valdas, pasirašai alkūnės linkyje,
kad neturi pretenzijų, – susivaldei, kad
pirštai nesilanksto ir jau ant plaštakos
padėtas vienintelis bilietas laimėjęs
skrydį, kurį gali įrodyti,
įsipjaudama riešą…

net neskauda, kada jauti mane
kaip žaizdą nuima pakilimo takas,
aukštėjantis ir
lengvėjantis sulig kiekviena kibirkštim atsiejantis
nuo trinties
bagažo
rankinuko
slystančio

nuo sparno