Šlamant javams sunku atskirti garsus. Neatsargus žmogaus žingsnis ar lietaus lašas, ištiškęs ant varnalėšos lapo, verčia įtempti šešėlius gaudantį regėjimą ir aštrina klausą. Nors kartais besidaužanti širdis juos nustelbia.

***

Trumpą draugystę sutvirtinęs nėštumas rūpesčių nepridarė. Atvirkščiai, Monika jautėsi netikėtai šoktelėjusi per kelis laimės laiptelius į viršų. Oras svaigino, dūzgiančios bitės žadino vidinę šilumą , aplink plytėjo javų laukas ir bekraštė ramybė. Pagaliau atėjęs atpildas už kasdienę įtampą ir vargus.

Augis sunešė jos daiktus į naująjį namą, kuriame jie gyvens, ir nusivedė tolėliau, kad parodytų likusius senus pastatus. Naudojamas garažas, sandėlis ir žali sodo medžiai. Už senojo namo – didžiulis maumedis.

– Skaičiau, kad jie ir tūkstančio gali sulaukti, – prigludo prie Augio Monika.

– Taip. Nors ir jų gyvenimas kaip plaukas. Žiūrėk, koks kelmas liko, – jis mostelėjo ranka.

– Gaila. Toks didelis. Tiek metų augo dviese.

– Mama pamatė, kad sužalotas, reikėjo nupjauti.

***

Pro atvirus langus iki paryčių skambėjo poros balsai, įkvėpti minčių apie ateitį. Augio įtemptas darbas, sunkiai nuspėjamas grafikas… o čia – pakankamai vietos kaimo turizmui vystyti. Abu norėjo, kad toliau gyvenimas bėgtų ramesne vaga.

Po stiprios rytinės kavos vyras išskubėjo į darbą. Dangaus varovas rinko debesis ir ruošėsi laistyti žemę. Sėdėdama terasoje Monika prisiminė, kaip Augis juokėsi iš jos žodžių, kad norisi verkti, dainuoti ir melstis vienu metu, nors kam melstis, ji nežino, nebent pačiam Augiui.

Moteris jautė nenugalimą norą dalytis laime su visu savo pasauliu, kurio buvo likę tiek nedaug. Ji džiaugėsi atsikračiusi naudos ieškančių kolegų ir įkyrių kaimynų, o keli likę draugai gyveno užsienyje. Paėmusi mobilųjį jau matė save pasakojančią apie plazdančius jausmus, bet, dar draugei nepakėlus ragelio, nusprendė vėl apeiti sodybą. Visgi dabar ji šių namų šeimininkė.

Naujame kieme testovėjo namas ir buvo suversta krūva šakų, kurios dalis jau pavirto malkomis. Todėl ji patraukė senųjų pastatų link. Vogčiomis apsidairiusi įsmuko į namo vidų. Čia šviesa seniai nebekovojo su sunkiai kabančiomis dulkėtomis užuolaidomis ir nevalytais langais. Įpratus akims moteris smalsiai apsidairė, pasijutusi kaip vaikams įrengtame siaubo kambaryje. Ant lentynų – aptirpusios žvakės, stikliniuose induose užpiltos rupūžės. Ant vinių sukabintos įvairios išsikvėpusios žolelės ir vištų kojos. Stalo viduryje durklas kraujo spalvos rankena ir knyga ranka užrašytu pavadinimu.   „Šešėliai“. Šalia – keturios pasiūtos lėlės ir prie trijų adatomis prisegti plaukai:   banguoti kaštoniniai, linksmai gelsvi ir juodi, kaip Monikos. Medinė spinta pradarytomis durimis priminė nasrus pražiojusią prieštvaninę pabaisą. Ją atidarant vyriai geliamai prakalbo. Spintos lentynose – dėžutės, knygos, albumai ir užrašai. Monika pravėrė vieną dėžutę ir cyptelėjusi instinktyviai stumtelėjo ją į vietą, pamačiusi amžinam poilsiui sudėtus vorus. Knygos – „Okultizmas“, „Parapsichologija“, „Raganų kultas“ – savo grėsminga nuotaika derėjo prie paslaptingo interjero.

Monika ištiesė ranką norėdama paimti albumą. Augis vengė temų apie vaikystę, tad jai buvo smalsu. Vienoje nuotraukoje gal trimetis berniukas, apkabinęs moterį ilgu sijonu. Stovi šioje pačioje patalpoje, prie lovos. Ant sienos paveikslas, tas pats kabo ir dabar, –   panašus į vilką padaras kaukią į blyškų mėnulį. Kitoje nuotraukoje jie įsitaisę hamake. Aplink apniukę, žemai nulinkusios medžio šakos saugo nuo tuoj prapliupsiančio lietaus.

Monika staigiai išsitiesė, išgirdusi kieme automobilio durelių trinktelėjimą. Žvilgtelėjus pro durų tarpą pamatė, kad Augis stato automobilį į garažą. Dvi nuotraukos nuplasnojo po lova. Moteris greitai padėjusi albumą į vietą, priklaupė, po to atsigulė prie lovos ir pasislinkusi gilyn pasiekė fotografijas. Įsikišusi į užpakalinę džinsų kišenę, nuleido megztuką – na, štai. Jokių įkalčių.

Kylantis vėjas gerkliniu balsu užkalbino langų rėmus. Moteris stovėjo viduryje kambario nesuprasdama, ko bijo. Ar tas nerimas tik dėl slapukavimo? Akies krašteliu kliudė pažeme šmėkštelėjusį   šešėlį, bet staiga atsisukusi ji nieko nepamatė ir kreivai šyptelėjo pagalvojusi, kad tik juodo katino čia betrūksta. Dar kartą apsidairius žvilgsnis slystelėjo prie tvarkingai užklotos lovos ir grindų, kur ji siekė nuotraukų. O, siaube! Ji pamatė jos kūno nubrauktą plotą, aiškiai šviečiantį tolygioje dulkių paklotėje. Bet dar labiau ją išgąsdino basų pėdų pėdsakai, vedantys nuo lovos prie žvakių lentynos. Dabar ji pasijuto stebima, o atsiradęs nežemiškas siaubas užspaudė gerklę ir vertė širdį blaškytis it paukštį griaučių narve.

Monikai išbėgus durys užsitrenkė kaip kulka. Greitai apsidairiusi pamatė, kad vyro prie garažo jau nėra. Prakiuro dangus, ir ji tekina pasileido namo. Augis jau buvo viduje ir pasiėmęs rakčiukus vėl ėjo lauko durų link.

– Galvojau, šiandien jau nereikės niekur važiuoti, ir va, – truktelėjo pečiais, – vėl paskambino ir iškvietė. O tu kur buvai?

– Po maumedžiu sėdėjau, ant to kelmo, knygą skaičiau. Tik lietus užklupo, tai parlėkiau, nei negirdėjau, kaip grįžai, – moteris bėrė greitakalbe ir nusukusi žvilgsnį apkabino vyrą. Vidus tirtėjo nuo minties, kad grįžo tuščiomis rankomis, tai kam reikėjo meluoti apie kažkokią knygą? Bet dar didesnę baimę sukėlė vyro ranka, nuslydusi ant džinsų kišenės.

Augis suėmė Monika už pečių ir įdėmiai pažiūrėjęs į akis pabučiavo į kaktą.

– Jeigu grįšiu vėlai, prigulsiu mamos namelyje, kad tavęs nepažadinčiau. Būk gera mergaitė. – Ir pasiuntęs oro bučinį uždarė duris.

***

Monika sekė akimis automobilį, kol šis išnyko. Vidus rimo, bet susigūžusios mintys tupėjo senosios patalpos viduje. Visas pasaulis jaučia greitėjantį virsmą, o tame name dar dvelkia inkvizicijos laužais. Ji netikėjo įvairiais paistalais apie tamsiąsias jėgas ar demonus. Kalnai perskaitytų mokslinių darbų jai seniai įrodė, kad pelkių pabaisos ar pilies vaiduokliai neegzistuoja. Taip, namas įrengtas keistai, bet gal Augis norėjo naudoti jį kaip sodybos eksponatą? Tuomet kodėl vakar jo neparodė? Visgi juk ir taip per vieną dieną visko buvo labai daug.

Moteris bandė galvoti apie ką nors kita, bet šiurpios mintys nejučia vis sugrįždavo. Smilkiniuose vis sudundėdavo velniškas ritmas, prisiminus šaltą mirties alsavimą, išsviedusį ją iš patalpos. Ir tos pėdos… Šviežios basų kojų pėdos. O gal tai tik siaubo apimtų smegenų ir šešėlių žaidimas? Grįžti patalpon visiškai nesinorėjo, nors Monika suprato, kad likusias kišenėje nuotraukas reikėtų padėti į vietą. Jas traukiant iš kišenės suskambo mobilusis. Italijoje gyvenanti draugė linksmai tarškėjo ir kvietė į svečius. Monika jos klausėsi, bet negirdėjo, nes žiūrėdama į nuotraukas žinojo, ką mato. Augis labai trumpai užsiminė apie kelis tragiškus įvykius, nutikusius jo gyvenime. O ji apie tai neklausinėjo suprasdama, kad nieko tie klausimai nepakeis, tik skaudins. Noro plepėti nebuvo ir sumelavusi apie trūkinėjantį ryšį, nenuleisdama akių nuo nuotraukų, paprašė draugės perskambinti vakare.

Vienoje nuotraukoje Augis su ryškia blondine stilinga šukuosena. Ji laukėsi ir žuvo nusiridenusi nuo laiptų, vedančių į gilų rūsį. Tuo metu vyro namuose nebuvo, o grįžo jis, deja, jau per vėlai. Kitoje – išskirtinių bruožų gražuolė. Augis bučiuoja jos kaštonines garbanas. Ji dingo iš jo gyvenimo. Patyliukais pabėgo. Paliko Augį net nepaaiškinusi, kodėl.

Senojo namo baimė tolo skaitydama juodo pavydo litaniją žiūrint į tų moterų grožį. Nedidukas kankorėžių lauželis lauko kepsninėje šnabždėjo sudeginti jas ir jau aštrino gelsvai oranžinius kaitros liežuvius. Taip niekas nepamatys, niekas nesužinos, ir ji daugiau neis į tą namą.

Pirmąją įmetė rudaplaukės nuotrauką, o šviesiaplaukės prispaudė akmenuku. Kurį laiką ramiai žiūrėjo į besiriečiantį ir juoduojantį fotopopierių, kol apstulbusi besilydančioje karščio bangoje pamatė ryškėjantį paveikslą: daili rudaplaukė suklupusi prie Augio kojų. Suapvalėjusią figūrą dengia palaidi naktiniai. Jis smarkiai ją paspiria nuo savęs ir pirštu rodo į darželį, tarp dviejų didelių maumedžių. Moteris ima kastuvą, baikščiai pakelia akis ir su viltimi apsidairo. Po to pradeda kasti. Slogus kastuvo mosavimas susipina su maldavimais ir ašaromis. Su kiekviena žemės sauja moters akyse viltis blėsta, ji nepastebi, kad jos kaštoniniai, dabar išdrikę, plaukai virsta į žilus stagarus. Bejausmėmis akimis Augis įdėmiai stebi šį pokytį. Po kurio laiko nusprendžia, kad gylio užteks, ir liepia jai nusisukti.

Ji stovi ant duobės krašto ir gręžiasi dar kartą pažvelgti Augiui į akis,   pajunta veriamą smūgį ir tik tuomet išgirsta garsą. Besisukdama susverdėja ir griūva į duobę.

Jos žvilgsnis seka kyburiuojančius purius debesis. Paskutiniai jėgų likučiai įsikibę į sąmonę, kuri vis dar veikia, dėdama įvykių eigą į atminties kartotekas. Ji dar žino, kur yra ir prisimena, kas įvyko. Tik kaitriai liepsnoja kairioji kaklo pusė ir iki žaizdų nutrinti delnai. Ji norėtų paliesti veidą, bet nedrįsta, bijo pamatyti kraują, o gal ką nors blogiau. Suspaustos gerklos surištos į mazgą neleidžia pasakyti to, ką norėtų. Pulsuojantis skausmas žadina agoniją, ir tamsa pakeičia šviesą. Su šiuo pasauliu siejančios stygos viena po kitos trūkinėja.

Liūdnai nusvirusios maumedžio šakos linguoja į pabaigos taktą. Skausmas dingsta. Moteris stebi Augį iš šalies, kaip jis apžiūri kulkos sužeistą maumedį ir ima kastuvą. Kotas dar šiltas nuo jos rankų. Trumpam stabtelėjęs išsitraukia mobilų ir surandą adresatą „Kęstas, mediena“.

Dykinėjančius debesis keičia išbalusiai pilnačiai patarnaujančios žvaigždės. Nušvinta šalta ryto saulė, ir pjaunamo maumedžio kankorėžis ridenasi kuo toliau nuo šios vietos.

Rudaplaukės veidas tampa ryškus, ji žiūri tiesiai Monikai į sielą. Monika nenuleidžia akių ir aiškiai supranta jai siunčiamą žinutę. Besileidžiantis kirvis. Staigi aklina tamsa. Moters akys maldauja bėgti. Vaizdas nyksta ir ištirpsta žarijų kaitroje.

Monikos vidus susitraukia į juodą it pipiras degėsį.

***

Moteris stebėjo artėjantį automobilį ir matė, kaip iš garažo jos vyras įeina į seną namą.

Pagaliau grįžo į savo tikruosius namus, kuriuose jautėsi saugus ir galėjo būti savimi. Klestelėjo ant lovos ir pažiūrėjo į pilnatį paveiksle. Ji tokia pat kaip lauke.

– Galėtum skirti daugiau dėmesio savo motinai! Pats puikiai žinai, mano berniuk, kad be manęs tu – niekas, – kartais per dažnai skambantis galvoje mamos balsas erzino.

– Mama, nėra taip blogai. Aš puikiai tvarkausi. Aš dirbu, aplinka blizga. Dar… Dar… Aš norėjau… – balsas sutrūkčiojo.

– Žinau, ką nori pasakyti! Nei negalvok apie jokias turizmo sodybas! Vėl nauja šliundra su savo kvailais išmislais!

Augis kiekvieną kartą įsitikindavo, kad nieko nuo mamos nenuslėpsi. Ji žino viską, kiekvieną jo mintį ir nė karto nėra suklydusi. Bet juk tai ne taip blogai, nes ji visada apsaugo nuo nemalonumų.

– Aš vienintelė, kuri tavimi rūpinasi! Galvoji, nesuprantu, kam tau reikia tų šliundrų?!

– Mama, mamyt, mes juk su tavimi susitarėm. Juk mes susitarėm, taip?

Nebuvo lengva susitarti su motina, bet ji tapo nuolaidesnė nuo tada, kai nepajudinamai apsigyveno vyro galvoje. Ji nuolat jį prižiūrėjo, o moteris šalia tapo vienintelis suderėtas dalykas, bet su sąlyga, kad Augis nekurs šeimos. Suprantama, kad motina žinojo, kokius nešvarius dalykėlius sūnų vertė daryti tos purvinos šliundros, bet per pilnatį negalėdavo suvaldyti pavydo. Todėl Augis savo kvailai šliundrai pasakydavo, kad turi daug darbo, ir eidavo miegoti pas mamą. Juk tik motinos dėka jie visa tai turi. Kitados ji padėdavo kasdien atvykstančioms ponioms sužinoti apie meilės reikalus ir patardavo ponams dėl verslo reikalų. Slapti atsakymai ir norai kainavo daug. Užtat ir pastatyti namai, supirkti didžiuliai žemių plotai aplink sodybą.

Augis žinojo, kad geriau jos klausyti ir vykdyti tai kas liepiama, nes jeigu prieštarausi, bus tik blogiau, bausmės skaudžios, gali būti net mirtinos. O geram berniukui mama likdavo švelni, vakarais niūniuodavo lopšines ir glostydavo galvą, kurioje jau senokai slėpėsi nuo kito pasaulio.

Pradžioje jis priešinosi mamos paliepimams žudyti, bet, pirmą kartą pamėginęs ir pajutęs svaiginamą palaimą ir absoliutų susitaikymą, atsispirti jau nebegalėjo. Dabar Augis buvo tikras, kad mama vienintelė linki jam paties geriausio ir jį saugo.

***

Augiui žingsniuojant į naujojo namo kiemą Monika gulėjo javų lauke, netoli paruoštos pjauti medienos krūvos. Beliko tik sulaukti tamsos, kad įgyvendintų pabėgimo planą. Kiek ji išties pažįsta šį žmogų? Kiek apskritai galima pažinti žmogaus vidų? Ką ji žino apie jo praeitį, jeigu ir apie dabartį tiek mažai tegali pasakyti? Smakro virpėjimas ir šokinėjanti smilkinyje kraujagyslė išdavė įtampą, nors pačioje slapčiausioje širdies kertelėje ji kabinosi už silpno abejonių voratinklio.

Bet vyrui artėjant link namo durų ir pastebėjus paspaustą akmenėliu nuotrauką abejonės išsisklaidė, nes jis pasuko rastų krūvos link ir priėjęs prie kaladės tvirtai suėmė kirvio kotą. Monika pastebėjo įdėmų žvėries žvilgsnį ir išplėstas šnerves. Įėjęs į namus ilgai neužtruko ir apsidairęs pasuko link senojo namo. Viskas. Ramu. Monika lengviau atsikvėpė. Kai tik jis nutols, ji šliauš, o pradėjus temti pasileis tekina.

Iš javų lauko suskambo žadėtas draugės skambutis, sudraskęs harmonija alsuojančius gamtos garsus. Mamos paliepimus vykdantis berniukas sustojo, galvoje girdėdamas viliojantį balsą. „Ji tik žaidžia slėpynių, surask ją…“