Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius: eilėraščiai.  – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m. – 112 p.

Literatūra veikia kaip musės Marakeše. Praturtina tavo sinapses patirtimis, kurių jokia kita medija nesimuliuoja taip, kaip minėtoje scenoje. Referuoju su viltimi, kad sąmoningai pasinersi į minimo teksto nuotaiką ir nesuprasi, apie kurį tekstą aš kalbu, nes su tokia nuotaika ėmiausi Grajausko knygos – ir nuotaika tapo emociniu fonu, knygos skaitymo lūkesčiais, jos interpretacijos ir vertinimo pagrindu.
Kai skaičiau, beveik skaičiau, Grajauską. Kai skaičiau Grajausko reiškinius. Ant stalo gulėjo aptraiškyti granatai; jų sulčių skritulėliai džiūvo ant akrilinės klijuotės su apelsinų puselių piešinėliais, o viename jų įmirko knygos kampas. Knygos iš bibliotekos. Oras buvo nepastovus ir varginantis, moterys gretimame balkone reikliai spėliojo, ar jau neskusti kojų, ar dar temptis ant šlaunų bridžius, o aš ėjau į biblioteką. Ėjau ir jaudinausi, kad Atosai insultas. Ir nesvarbu, jog gražios moterys, noriu tuo tikėti, retai miršta nuo insulto. Bet štai aš jaudinausi, ir lietuviška poezija turėjo papildyti atmosferą mūsų baime, insulto baime. Arba bent jau pirštais tepamo guašo tekstūra nuteplioti buitį.
Grįžau. Ir rodžiau Atosai knygą: „Lyg nevartyta, keli šimtai tūkstančių žmonių aplink ir nevartyta“. Bet Atosos vangumas priverčia mane numesti knygą taip, kad ji kampu pasiekia granato sulčių skritulėlį. Skaitymo preliudiją tęsiau klausydamas jos: „Anksčiau pameni? Lapukai būdavo. Įrašydavo, kas kada ėmė“. Ir aš pamenu. Istorija mažo lapelio pavidalu kažką reikšdavo, gal generuodavo išankstinę nuostatą, tačiau jo generuojamos reikšmės faktas jau savaime įsuka to lapelio būties prasmę. Tad pamenu. Prasmingus dalykus pamenu.
Ir nuo šios akimirkos aš knygą perskaitęs. Bet vis dar nežinantis, ką apie ją manau.
Rodau Atosai vieną „[…] / margarita margarita / ir kodėl / kiekvieną / rytą“[1]. Skundžiuosi. Be literatūrinės (sudėtinės) reikšmės atrodo man šis tekstas. Noriu pasakyti apie jį ką nors gero, bet negaliu (kol kas). Tarsi piktinuos, bet infantiliai piktinuosi. Knygos butaforiškumu, tarsi tekstai be reikšmių, kartojuos, tik pasinaudojama statistiniu simboliu dėl paties vaizdinio buvimo, kartais dar skambesio. Piktinuos ir trinu, ir trinu sušiktas granatų dėmes nuo dabar pigios ir bjaurios klijuotės. „Fig znajiet, gal čia tipo ir aliuzija. Nusitašęs meistras, dvi margaritos suplaktos“, – mane protina Atosa. Su vyno taure. Atosa geria vyną, ne margaritas, jei jau insultas, tai geriau mirt nusigėrus. Atosa bando priminti, kad „senis, žino tą dainą seną“. O aš rodau į pretenzingą autoriaus fotografiją ant knygos nugarėlės. Aš „vaikas dar“, nes toji daina, toji „sena daina“, man nereiškia tiek, kiek Atosai, bijančiai insulto.
Tad vis dar be žinojimo, ką manau. Vis dar bandąs atrasti.
Abejoju. Abejoju, gal neatpažinimas tos dainos ir neleidžia man suprasti teksto taip, kad jis taptų vertingas. Gal dėl to aš knygą perskaičiau taip ir ne kitaip. Gal visa poezija joje tokia – man neprieinamos reikšmės [visgi], kurias būtų pamačius Atosa, jei ne insultas. Bet ne tiek, kad neprašytų daugiau. Ir aš duodu. Duodu Grajausko daugiau. Duosiu, kiek tik jos alkis reikalaus: „O tu, mieloji mano, išsiverk / ir teks kentėti tyliai / […] tad pasakyk dabar: / tuščiai išeiti / į tuščias / ir į gatves // tad pasakyk dabar:  / kaip išgyvent tave man / be tavęs“[2], „ir tūkstančius kelionių / aukštyn žemyn suėjęs / puritonu jis tapo:  // jis tapo / skarabėjum“[3]. Ir Atosa kažką pajautė. Pajautė, kad pirmasis jai patiko mažiau nei antrasis. Pajautė, kad reikia paklausti, ar autorius turi ką nors bendro su kitu autoriumi – Grajausku, pajautė, kad „bet vat – rašo žmogus“, ir kad pati galėtų taip rašyti, tik nepublikuotų, savikritika neleistų. Bet ar savikritika išvis įmanoma, kai kalbame apie PK leidinius? Ir tai, kad ji pasinėrė į kontempliacijas, kad kažkaip patiria tuos tekstus, jau šis tas. Tai jau ne insultas (ir jį vis primenu tikslingai).
Ir aš pajaučiau, ne tik Atosa. Pajaučiau, kaip maišomos percituojamos banalybės tekstuose, maišomos su kitais tekstais, kuriuose vulgariai referuojama į intelektualinius simbolius. Simbolius, jau tapusius tokiomis klišėmis, kad referacijos į juos tampa nebeskoningomis. Kad tokie metodai tarsi turi implikuoti autoriaus išsilavinimą ar intelektualumą (tebūna čia ta sąvoka, kuri tau priimtinesnė, nepaisant netapačios semantikos). Visi šie faktoriai kartu atspindi arba intenciją, intenciją nepoetinę, arba paprasčiausią nebrandą (ir tuo grindžiu tą netaktišką „vaikas dar“ remarką, kuria remiantis derėtų giljotinuoti visus eidžistus), literatūrinę nebrandą, ne kokią kitokią. Ir vėl grįžtu prie referencijų, grįžtu ir dar kartą pasipiktinu, štai tūlas skaitytojas, skaitęs Bulgakovą (nes kas gi neskaitė), mato „margaritą“ ir pastarasis „margaritą“ stimuliuoja. Ir tos stimuliacijos tiek, kad galėtų manyti, jog autoriaus toks tikslas, tai – išmonė, literatūrinis metodas. Intelektualinis skaitytojo erekcijos smaukymas. Bet tada, štai tada, skaitytojas, aš, tas skaitytojas, atsiverčia kitą puslapį. Ir viskas griūna. Visa iliuzija, jog tai sąmoningi metodai – ji griūna. Kai perskaitau „[…] / bijo mergos antikristų / kad iš kelio neišklystų // vai, dūda, ir vėl dūda / eisva mes į mišką gūdų // pyko senis ant bobutės / kad išmokė jį nebūti // […]“[4], viskas atrodo pernelyg kakofoniška, bet nepakankamai, kad galima būtų teigti sinkopę. Kaip apelsinų puselės ant akrilinės klijuotės.
Tad man, jau tiek pasenusiam, kad knygos vertingos tik, jei jose yra bent muselė monoteistinio dievo (nes būti dievu daugialypėje terpėje sunkiau nei vakuume), trūksta. Ir tą tuštumą greitai užpildo susiraukšlėję, ochros spalvos kiaušiai, atsitiktinėje pornografijoje kabantys atsitiktiniam aktoriui po sėdmenimis. Žvelgiu, kaip jis marmaliuoja erotinės maldos žodžius, jaučiu apvaizdišką euforiją scenos groteskiškumo ir naiviai juokiuosi supratęs, kad žvelgiu į tai, kas puikiai veiktų kaip Grajausko knygos alegorija.
Ir tokią akimirką. Tokią akimirką manyje yra žinojimas, žinojimas, ką manau apie šią knygą; tas žinojimas manyje atbudęs. Ir manau galintis juo dalintis. Ji tiek daugialypė, kad tampa monotoniška. Tuščias indas, banaliai bibliškai tuščias. Kurį pripildo skaitytojas. Gali pripildyti popartine interpretacija. Gali pykti, kad ėjai tuos šešis šimtus metrų iki bibliotekos, dėl tokio [atsitiktinis neigiamas būdvardis]. Gali, kaip Atosa, būti žmogumi, kuris naiviai myli kultūrą – taip myli, kad randa knygoje postpostmodernizmą, perskaito joje semantinės hierarchijos niveliaciją. Gali rednekiškai manyti, kad Grajauskas išleistas, nes Grajauskas. Arba bertašiūtiškai kaltinti milenijiškom konstrukcijom. O gali prisiminti, kad ir Jasponoytės knyga tiek pat monotoniška ir kad gal tai lietuviškos literatūros natūralus identitetas – nuobodulio (pagal Narušytę) atavistika lipa, net jei metodai kiti.
Tiek jautęs, tiek nedaug, bet stipriai jautęs galiu pagaliau suformuluoti ir kur knyga nugulė vertybiniame (literatūros kaip kultūrinio proceso) kontekste. Taigi tai simbolis, transhumanizmo klišės simbolis – informacijos gausos problemos perteika: esant prieigai prie tokios gausybės kultūrinių kontekstų, kokią štai turi autorius, natūraliai atbunka gebėjimas tą gausą filtruoti ir atsirinkti, galiausiai kontekstai aukojami – dėl simbolių gausos nyksta simbolių potencija. Tai neturi moralinio fono, tai nėra nei blogai, nei gerai, nei vertinga, nei ne, tai tik besikeičiančios visuomenės struktūros, nauji egzistenciniai metodai. Ir tokiame kontekste gimsta naujos literatūros kryptys (insert: Rupi Kaur aliuzija). Grajausko reiškiniai yra tarpinis variantas, tarp naujosios kartos literatūros ir senosios tradicijos (informacijos srautų lėtumas ir mažta kompensuojam gausa), ergo – vienijantis skirtingų literatūrinių mokyklų skaitytojus (jei ne teigiamai patirčiai, tai bent jau kritikai).
Grajauskas sukūrė produktą – knyga yra skirta ir gali būti vartojama. Net jei kaip padėkliukas kavai – karščio reiškiniai laminuoto viršelio nesugadins. Taigi, išties jį patyriau, tą produktą, kaip muses Marakeše. Nuasmenintą ir be elementų, kuriuos gali vadint autoriniais (ir vien dėl to rekomenduoju jį perskaityti – kad pamatytum, kaip atrodo beveidis tekstas). Ir būtent tuo validų. Tad ir insultas – jis buvo. Skausmingas, leidžiantis suvokti, kad esi įkalintas pusiau neįgaliame kūne, kurio link nudūzgė (ar musės dūzgia?) tuzinas. Tas neįgalumas, kurį patiria žmogus, atsidūręs ant kartų slenksčio, kai turi užleisti namus kitam, – kontrolės praradimas. Patiriu knygą, suvokiu jos vietą ir kokybinę paskirtį. Ir truputį, tik truputį, pasiilgstu Marakešo, daugiau nei
stovinčio
vandens
ribuliavimas

[1] Michailas Bulgakovas „Meistras ir Margarita“, p. 69.

[2] „Apie blogesnius laikus, arba Sezamai užsiverk“, p. 58.

[3] „Apie šūdvabalį vardu Sizifas“, p. 49.

[4] „Čiastuškė“, p. 44.