Arvydas Valickas. Eilėraščiai

bolero

per žingsnį atsilikęs
stebiu jus,
mano vaikystės žmonės,
pareinančius.
nešinus
žvangančiais dalgiais.
kas vakarą
voratinklių
pievomis
iš grėsmingai žėruojančio
horizonto žaizdro
stebiu

 

 

apie debesis ir vabalus /kvailokas iš reikalo/

Kad nesninga šiandien,
tai gal
vasara?
O gal tik atrodo? Gal
nuo slenksčio pasistiebęs
brūkšt
nosim per debesį
kaip didelis?
ir nematai,
kad
už horizonto linijos
jau nueina gyvenimas
mažas toks, neišvaizdus.
Sakytum – vabalas.

 

 

agrochemija

Kas tam vabalui,
sėdi ir graužia,
kiaušinius pasidėjęs ant lapo.
Jo liemenė dryža ištaigingai,
peteliškės betrūksta
šelmiui.
Ir vaikučiai jo dailūs
rubuiliai –
na, uogelės tiesiog ir stačiai,
apsiverkti gali iš to
grožio beribio,
ar pasiūlyt „Citro“
ir traškučių.

Kyla noras
konvencijų paisyti,
ir kovoti už taiką,
pasmerkt terorizmą.
Dar kažkas
lyg pakyla,
lyg leidžiasi:
„Debesėlis, braliuk,
iš malūnsparnio
stimburio
viršum bulbių laukų
prasiperdė ir
truputį smirda.“

 

 

apie senutes / katės /

Tik vaizdas languose –
prie stiklų prilipdytos senučių akys,
sakytum,
katės laka gyvenimą.

 

 

apie meilę atvirai

Defile
su mažais kastuvėliais
rankytėse,
promenados patamsiais,
trikampiai /meilės/
remiasi
Mandragoros šaknimis
į smegenis
ir pasiunta staiga
/akimirksniu/
mejozės procesas
/Crossing ower/,
o gametos
nesuvaldomos
tik ir spurda
po juosmeniu,
tapti zigotomis panūdusios
/durnės/.
Štai tada
kiekvienas /poetas/
brenda rugienom,
atolais, pašlaitėmis,
į menulį dūsauja
šunes apkvaitę
pro atvirą langą
klauso lakštingalų
muzikos
isteriško spygavimo
/mergaičių/,
drėkstančiomis akimis
ir klynu.
Brendimo tarpsnių fiziologija.
Bet poetas
/kvailelis/ nežino,
o ir protingų knygų
neskaito,
kad seneliai su senutėmis parke –
tie patys įsimylėjusieji
ir vaikeliai po liepomis
brendantys.
Ir atsidūsėjimai
krenta žalvarniais,
krenta.

 

 

W dzień końca świata /variacijos/

W dzień końca świata
Pszczoła krąży nad kwiatem nasturcji
Czesław Miłosz

Kaulėtų  pirštų galiukais
šaltą damų alkūnių vašką
galantiški kavalieriai liečia.
Stručio plunksnų vėduoklės
ir vėtrungių šokiai
tarp žvaigždynų
kur negimusių vaikelių akys geltonos
ant  debesų  baltaplaukių.
O vaikeliams tiems virš galvų
žaižaruoja dangus
it didžiulis sueižėjęs riešuto kevalas.
O vaikeliams tiems iš akių –
žiežirbos,
ant baltų šilkinių kaklajuosčių
ir standžiai iškrakmolytų apykaklių.
O sniegynų gyvulėliai
spiegia
iš vaikelių tų
ausų kiaurymių.
Laša žodžiai lyg pienas nuo lūpų
ant baltų šilkinių kaklajuosčių
ir kyla iš šnervių debesys.
O ir vaikelių tų kaulėti pirštai
spragsi ir traška
plonyčiai tokie ir trapūs
po mano kojomis.

 

 

Jau seniai nerašiau apie smertį

Įsilipsiu į debesį murziną,
lazda pasispirsiu juodalksnio
ir nulėksiu, kaip bimbalo angelas
liepų ir eglių viršūnėmis
šniokšdamas.

Šik-šik-šikšnosparniai,
būtinosios tarnybos šauktiniai,
nepagaus manęs savo radarais
ir jaučiai – šešėliai Jupiterio
nepagaus, nes
Jiems – negalima.
Ir matysiu, kaip voverės–
lapės neūžaugos,
žaidžia kamuoliu:
pasičiupusios ežį
spardo.
Ir matysiu dar:
laumžirgius, riešutus,
ūmėdes, vieškelį, ežerą,
kandeliabrus matysiu bažnyčiose
ir, tikiuosi, save pamatysiu
tokį gražų  tarp spragsinčių
žvakių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *