Popojevskis. Neišsiųstas pranešimas ministerijai

1.

Jis tebuvo tarpininkas tarp manęs ir kitų, jis niekuo nenusikalto, jis nieko nepadarė, jis niekuo neprisidėjo. Tarpininkas ateidavo pas mane kiekvieną rytą. Jis pasėdėdavo dešimt minučių, perpasakodavo viską, ko man reikėdavo, ir išeidavo lygiai pusė devynių. Aš turėdavau jam paduoti mažą baltą paketą, o kas buvo jo viduje, ir pats nežinojau. Ankstesnis tarpininkas – Tarpininkas nr. 1 – ateidavo septintą, paduodavo man tą paketą ir tučtuojau išeidavo, liepdavęs jį perduoti Tarpininkui nr. 2. Jis visuomet vienodai mandagiai padėkodavo už paketą, juokingai žemai nusilenkdavo ir išeidavo, juk jums gerai žinoma, kokie tarpininkai yra užsiėmę. Jie turėjo dirbti fiureriui, o juk tai labai sunki ir alinanti tarnyba. Kad galėtum patekti į fiurerio sektorių, turėjai praeiti visas jo sugalvotas užduotis. Fiureriui dirbo tik geri, nusipelnę tarpininkai. Viena iš užduočių, kurią turėjo įvykdyti visi tarpininkai, norintys dirbti fiureriui, buvo „šuniuko boni“ užduotis. Tarpininkas turėdavo atsiklaupti ant dviejų kojų prieš fiurerį, laižyti jo aulinius batus, loti, šlapintis pakėlus koją, kitaip tariant, turėdavo būti naudingais nacijos šunimis, o ne šiaip kokiais nusususiais kiemsargiais.

Aš niekad negalėjau tapti tarpininku, nes esu pernelyg ištižęs, kad galėčiau taip elgtis šalia visų ministerijos narių: šlapintis, loti, cypti, graužti kaulą. Be to, „šuniuko boni“ užduotimi buvo išbandomas visiškas atsidavimas fiureriui. Aš, deja, tokiu milžinišku atsidavimu pasigirti negalėjau.

Taigi, aš dirbdavau su Tarpininku nr. 2 – vienu labiausiai nusipelniusių savo profesijoje. Jo užduotis buvo ištardyti patarėjus, ateiti pas mane ir viską man perpasakoti. Patarėjai buvo anokie patarėjai, mes juos ironiškai taip praminėme. Jie užėmė žemiausią vietą tarnyboje, todėl juos reikėjo nuolat stebėti. Žinoma, jie ne tokie kvaili, kad atskleistų savo planus kiekvienam pareigūnui, tad mes privalėjome surasti tarpininkus, kurie apsimestų jų draugais ir viską jiems papasakotų. Tikriausiai Tarpininkas nr. 2 man jų pasakojimus tik perpasakodavo, o vos papasakojęs, užmiršdavo. Juk jeigu būtų klausęsis jų atidžiai, būtų išprotėjęs, sumaišytų visų patarėjų realybes, bežaisdamas jomis taptų tik patarėju.

Baigus viską perpasakoti, jo veido išraiška kaip mat pasikeisdavo – įtempti veido raumenys atslėgdavo ir jis, maloniai padėkojęs, išeidavo. Atrodydavo lyg ką tik atlikęs išpažintį. Aš negaliu pasakyti, kiek patarėjų jis matydavo per dieną, galiu tik spėlioti: dešimt, dvylika, trylika, kiekvieną dieną, dešimtimis metų iš eilės, tie patys juokingi patarėjai. Tarpininkas nr. 2 buvo oficialus silpnapročių patarėjų tėvas, didysis konsulas, šturmuojantis gatves, apsisiautęs romėniška toga ir jėzaus kristaus sandalais.

Patarėjų pasakojimai būdavo nerišlūs ir sunkiai suprantami. Nesu tikras, ar pats Tarpininkas nr. 2 suprato, ką jam nori pasakyti.

„Aš negalėdavau vaikščioti, tad pradėdavau dainuoti, aš negalėdavau dainuoti, tad pradėdavau vaikščioti, mano tarpininke, archetipinis išganyme, turiu tau prisipažinti, nors mums ir uždrausta kalbėtis, kad kartais abejoju visomis nacijos idėjomis, kartais daužau galvą į fiurerio bustą, deginu visus propagandinius laikraščius; šlykštus fiurerio snukis, tarpininke, vemti nuo jo noris. Aš nesuprantu, kas man daros. Aš visko bijau. Bijau išeit į gatvę, bijau visų žmonių, bijau jų besivaipančių snukių, bijau kėdės ant kurios sėdžiu, bijau butelio, bijau šunelio boni, bijau fiurerio kareivių, nors pats turiu jiems vadovauti, bijau tavęs, bijau pomirtinio gyvenimo, nors juo netikiu, bijau visokių dievų, bijau krikščioniško dievo, bijau islamiško dievo, bijau jehovos liudytojų, teroristų, budistų, psichiatrų, bijau savęs, patarėjų, bijau durų, sienų, bijau miegoti, kad nesapnuočiau fiurerio, bijau skaityti, bijau…“

Štai tokio pobūdžio nesąmones Tarpininkas nr. 2 man turėdavo perpasakoti. Svarbiausias jo tikslas buvo priversti juos kalbėti. Aš turėdavau užregistruoti jų pasakojimus ir įvertinti jų slaptų ketinimų grėsmę. Iki šiol nesuprantu, kaip Tarpininkas nr. 2 pajėgdavo jų visų išklausyti, ramiai išsėdėti, nesijuokti, nekrizenti jiems baigus kalbėti. Jis turėjo apsimesti susidomėjusiu, maloniu klausytoju, kad jie viską laikui bėgant išsipasakotų. Tarpininkui uždrausta su bet kuo kalbėti apie save, nebent tai būtų susiję su darbu. Tai kaipgi jie galėdavo būti tokie atviri žmogui, apie kurį visiškai nieko nežinojo?

Juk jis negalėjo jų pasakojimų priimti rimtai, visa tai jam turėjo būti pirmiausia tarnyba, o po to – ciniškas juokas. Net nežinau, ar jis man viską tiksliai perpasakodavo, ar tik nepaversdavo jų tauškalų kone romano siužetu, juk tai nykioje jo tarnyboje galėjo būti viena iš nedaugelio pramogų.

Jeigu jis ką nors panašaus rezgė, tuomet niekas to nesugebėjo išaiškinti. Jeigu ne – nebeatskiriu fantazijų ir, galimas daiktas, pradedu kraustytis iš proto. Bet jeigu teisingas pirmas variantas, nenuneigiant, kad tikrai galiu kraustytis iš proto, tuomet Tarpininkas nr. 2 slapčia perėjo į patarėjų pusę ir iškraipo parodymus.

Galbūt Tarpininkas nr. 2 ir mano tarpininko-išdaviko fantazija neturi nieko bendra?

Tarpininkas nr. 2 mane beveik apsėdo. Man neliko nieko kita, kaip priversti jį kalbėti tokiu būdu, kaip jis priverčia kalbėti patarėjus. Taip labai norėjau juo tapti kaip ir troškau mirti, norėjau kvėpuoti jo plaučiais, kramtyti jo dantimis, atsiduoti tuo pačiu senu, sudrėkusių pelėsių kvapu, kalbėti tom pačiom lakoniškom frazėm, vaikščioti ta pačia spartietiška, išdresiruota eisena.

Turėjau jį priversti kalbėti.

2.

Tarpininke nr. 2, nustok mane persekioti, negaliu nieko tau pasiūlyti. Galiu nebent tave išmokyti priimti realybę besąlygiškai, autentiškai, galiu tave išmokyti vabzdžių, juodų kvadratų ir raudonų šešėlių stebėjimo, galiu tave išmokyti savo galimos psichinės ligos, garsios tylos spiegimo, kriauklių šniokštimo. Tarpininke, pinnninke, arpinnninke, tarpinninnnke, tarpininkauk su manimi, aš noriu tavo tarpininkavimo taip, kaip maldininkų patelės po apvaisinimo nori nukąsti patinėliams galvas, tarrrrpininke, kartais aš vaikštau po savo kabinetą, kartodamas „pinnninke“, kas yra tas „pinnninke“? Tarpininke, aš jau nieko nebegirdžiu, mašinų ir tankų ūžesys galvoje užgožia man tavo balsą, pradedu nieko nebegirdėti. Nebegirdėti, iki kol visa tai išnyra. Iki kol jie išnyra (ar girdi kaip jie niršta), ir tu išnyri, ir viskas, kas su mumis buvo susiję, viskas, kur mes gyvenome, kuo mes maitinomės, viskas: šūdai ir musės. Ministerijos, ministerijos ir misterijos.

Tarpininke nr. 2, tarpininkuokis su manimi taip betarpiškai, kaip tik tu sugebi. Nes juk ką mes daugiau be šito tarpininkavimo dar turime? Turim ministerijas, kuriose niekas nevyksta, turim pareigūnus, kurie niekada neišeina iš kabinetų, turim sistemą, kurioje niekas neveikia, turim fiurerį, kurio net nesame matę, turim amžiną beformį vyksmą, turim krūvą galvą spaudžiančių garsų, nuo kurių norisi vemti, dar turim kabinetus su keturiomis sienomis, su kuriomis kartais pradedu kalbėtis, turime dvi kėdes su keturiom kojom ir dvi kojas su dešimčia pirštų. Bet ką su jais veikti?

„Pajudinus kojos pirštą, atsiveria amžinybė“,  pasakytum tu. Visi archajiški amžiai, Lasko urvai, kruvina Venera, renesansas, barokas, caravaggio, gesualdo.

Tarpininke nr. 2, tu esi, tavęs nėra.

3.

Laukiau kito tarpininko vizito. Ketinau jam pasakyti, jog žinau atitinkamų dalykų apie jį ir, jeigu tuos dalykus perduočiau ministerijai, jam grėstų kalėjimas ar net mirties bausmė. Visa tai buvo melas, kadangi apie jį man nieko nepavyko sužinoti. Patarėjai man patvirtino, kad egzistuoja toks žmogus, kad jis ateina pas juos sutartu laiku, tačiau nieko daugiau man pasakyti negalėjo, nes tai griežtai uždrausta. Galėjai pagalvoti, kad tarpininkas yra mitinė būtybė arba gyvas lavonas, vis dar neišregistruotas iš patarėjų knygų.

Vienas du trys, vienas du trys, valso ritmu stenėk, moterie, nekaltoji ifigenija. Vilko iltys. Mus kartais kažkas stebi, mus kartais seka mažos, primityvios tarnybėlės, seka elastiškais žingsniais, vienas du trys, vienas du trys, „o mano motina žuvis“.

Šėtono tango. O toji psichotinė moteris, nebendrauk gi su tais psichotiniais žmonėmis, liaukis juos tyrinėjęs, tie buki psichotiniai žmonės su žuvies akimis ir žiaunomis, negalima.

Idi ego idi ego midi pedi kaki maki saki paki.

X būsiu aš, Y bus Tarpininkas nr. 2. Spręskim lygtis.

Pi ženklas ant kaktos. Chromosomos, Tarpininke nr. 2, mūsų chromosomos mirusios.

Kaip ten jie visi? Ar gimsta? Ar miršta? Ar tinkamai dauginasi? Ar tinkamas kiekis miršta? Ar tinkamas kiekis gydomas?

Maras.

Kas su mumis daros, kas su jumis daros, kas su jumis visais daros?

Kalinys proustas sėdi ant auksinio klozeto, prarastas laikas, netyčia atrastas laikas.

Laikas – tik įsielektrinęs vyksmas, Tarpininke nr. 2, veltui jo ieškai. Vos man parašius paskutinę raidę, tu jau tapsi praeitimi.

– Nesustabdomas liejimasis ir yra beprotybė. Jam reikia naujos kalbos, naujų ikikalbinės sferos žodžių, futuristinių naujadarų, nes šis liejimasis negali būti perteiktas žodžių nuotrupom, – sako man Tarpininkas nr. 2.

– Jaučiu savo sąnariuose keistą girgždesį, visi aplinkiniai garsai: šuns lojimas, pareigūnų žingsniai, kaimynų spiegimas, skamba šimtus kartų garsiau, nei įprasta žmogaus ausims. Kartais prabundu vidury nakties ir laukiu, kada tu pas mane ateisi, Tarpininke nr. 2, ir, man rodos, jog tai tu mane melagingai įskųsi, o tada jie ateis manęs pasiimti, – sakau aš.

– Širdies plakimas padažnėjęs, girdžiu tavo kvėpavimą, prakaituotos, gleivėtos rankos, galiu skaičiuoti tikus tavo akyse ir žvėries blakstienas, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Nakties tyloj, Tarpininke nr. 2, prasideda visos tos beprotybės, gal pats savo kailiu esi jų patyręs. Naktį lieki vienas pats su savimi ir išoriniais daiktais: lova, purvina antklode, besiformuojančiu kūno kokonu, pereinančiu į didelį, plaukuotą neapibrėžtos rūšies vabzdį, – naktį išnyra visos tos vizijos, – sakau aš.

– Kas? – klausia Tarpininkas nr. 2

– Dore iliustracijų damos, barzdotas goja su nėriniuota suknele, Romos imperija, kaligula ir nesibaigiančios jo orgijos, juodas, smalos fontanais trykštantis pragaras, aprašytas krikščionių misionierių Afrikoj, hamsuno, nusmurgusio rašytojo, „Badas ir Panas“, veidrodžių atspindžiai ir pirmas uždrausto vaisiaus skonis. Poemos buldogas loja.

– Dar? – klausia Tarpininkas nr. 2.

– Sena moteris ryškiai juodai padažytomis lūpomis ir raudona aksomine suknele, išryškinančia solidžias formas, kalba apie baroką, gracingai pakelia ranką, iššiepia auksinius dantis, galiausiai nusimeta tą raudonos spalvos skudurą, jokios erotikos, vien pasišlykštėjimas. „Cerrrrrberi“, sušunka ji, „Cerrrberi tu Cerrrberi“. Ir dingsta.

– Dar? – klausia Tarpininkas nr. 2.

– Vyras su juodu cilindru ant galvos apsiverčia aukštyn kojom. Jo kūnas susitraukia ir iš kostiumo rankovės išlipa nykštukas: „Aš esu pradžia, tiesa ir gyvenimas“, – cypia jis. „Logic hell!“ dainuoja vitgenšteinas.

„Logikos problemos tik kalbinės, jos slidžios.“

Nykštukas atsiliepia: „nėra jokių problemų“. Ir iškiša mažą, violetinį liežuvėlį, o ant jo oranžinė tabletė. „Nėra jokių problemų.“

– Dar? – klausia Tarpininkas nr. 2.

– Aš netelpu savo odoje. Pavargau nuo šito nesibaigiančio liejimosi. Tapau permatomu. Nėra kūno, tik lavonas, paraudusiom akim.

– A, b, c, genezės pradžia, a, b, c, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Surinksiu visus numirėlius, šokančius lavonus galvoje, ir apgyvendinsiu juos tavo šonkauliuose. Tu būsi šventas lavonų globėjas, amžiną atilsį duok viešpatie, – sakau aš.

– Drebančios rankos yra degenerato rankos. O tu esi prastas pareigūnas, nes nieko nedirbi, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Nes nemoku nieko dirbti, – sakau aš.

– Tik sėdėti ir sklaidyti dokumentus. O tai nėra darbas. Pamiršti realybę, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Ir vėl tas mažas nykštukas, – sakau aš.

Sfinkso nagais įsikabinęs į kaukolę, sakai: adaptaciniai žaidimai, šachmatų ėjimai, šachas ir matas, Tarpininke nr. 2, tu pralošei. Šitaip nežaidžiama.

Jis atėjo lygiai aštuntą kaip ir visuomet. Šaltai pasisveikinęs, paprašė manęs leidimo įeiti vidun. Pakviečiau jį prisėsti. Mes ir vėl kalbėjomės, visai ne taip, kaip aš buvau suplanavęs.

– O tu, – sakau aš.

– O aš, – atsako Tarpininkas nr. 2.

– O tu, – sakau aš.

– O aš, – atsako Tarpininkas nr. 2.

– Nesimuistyk kėdėje, nemandagu, – sakau aš.

– Įsivaizduokim, jog ši kėdė elektrinė, o aš – charlie manson. Tuomet galiu joje muistytis, – atsakė Tarpininkas nr. 2.

– Vis tiek, nesimuistyk elektros kėdėje, nemandagu, – sakau aš.

– Trečiosios divizijos aplankymas mane išgąsdino, – atsakė Tarpininkas nr. 2.

– Žiūriu į tave ir matau didelę raudoną akį, – sakau aš, nebežinodamas, ką sakyti.

– Kliedi, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Ir? – sakau aš.

– Jie nesikalba su manimi. Aš nulis savo tarnyboje, – sako Tarpininkas nr. 2.

Jis jau norėjo eiti, bet aš jį sustabdžiau. Paklausė, kuo dar galėtų būti naudingas.

– Man dar reikia su tavim pasikalbėti.

– Turiu daug darbo, – atsako Tarpininkas nr. 2.

– Jie nepagaus tavęs, jei aš tavęs neapskųsiu, – sakau aš.

– Negali murkdytis savo destrukcijoj, nebent ketini ir toliau visą gyvenimą sėdėti kabinete, – atsako Tarpininkas nr. 2.

– Man yra žinoma tavo dienotvarkė. Šiandien aš paskutinis tavo klausytojas, – sakau aš.

– Tu jau nebe klausytojas, o patarėjas, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Nesi toks paklusnus, kokiu dediesi. Jei pasakyčiau ministerijai, tau gali blogai baigtis, – sakau aš.

– Man blogai baigsis ir be tavo įsikišimo, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Kodėl? Juk pavyzdingai lankaisi visose institucijose. Gerai atlieki savo tarnybą. Jie susekė tave? – klausiu aš.

– Negaliu sakyti. Nebegaliu lankytis jų institucijose. Jie nuolat mane seka. Bet aš – nekaltas. Gali mane skųsti, jei nori. Nežinau, už ką. Bet aš vis tiek netapsiu tavo patarėju, – sako Tarpininkas nr. 2.

– Tavo tarnyba kažką reiškia tik man. Kitiems ji bevertė. Neskųsiu tavęs, jei suteiksi man informacijos apie save. Aš noriu tapti tavimi.

– Niekam nesuteikiu informacijos apie save, aš ne patarėjas, – atsakė Tarpininkas nr. 2 ir išėjo.

Išeidamas neužtrenkė durų.

Maniau, jog Tarpininkas nr. 2 nebesirodys. Galbūt jis išsigąs ir pats jiems prisipažins savo nebūtus išsišokimus, galbūt pasikars, o gal net pražils per naktį. Tačiau Tarpininką nr. 2 buvo daug sunkiau išgąsdinti, negu maniau. Lygiai aštuntą vėl sulaukiau durų skambučio. Jis stovėjo ramus kaip niekad. Paprašė leidimo įeiti. Rodos, vakarykščio pokalbio nebūta.

– Pompėjos žlugimą išduoda susirūpinęs pareigūno veidas.

Turėjau išsiaiškinti, ar jam bent ką nors reiškė tas pokalbis, ar jis iš tiesų visai neišsigando. Negi jis nepagalvojo, kad šis mūsų pokalbis jam jau gali būti paskutinis? Man tereikia paskambinti ministerijai ir prišnekėti visokių nesąmonių apie jį. Ir viskas. Jie nė nesiaiškintų, ar mano parodymai teisingi.

– Tarpininke nr. 2, ką tu galvoji, kai nesi sekamas?

– Nežinau, – atsako Tarpininkas nr. 2.

– Amnezija staiga užpuolė? Juk bijai, kad įskųsiu?

– Nežinau, – kartoja Tarpininkas nr. 2.

– Kodėl užsiimi šituo nuobodžiu ir gana kvailoku darbu?

– Man nėra svarbu, ką daryti. Svarbu kažką daryti. Tuomet ministerija tave laiko naudingu, – sako Tarpininkas nr. 2.

– O jeigu aš dabar liepčiau mane nušauti? Tau irgi būtų nesvarbu? Domintų tik procesas?

– Neprotinga man tave nušauti. Jie išsiaiškintų.

– O jeigu neišsiaiškintų? Juk buvo keletas atvejų.

– Tada nuolat gyvenčiau baimėj, kad tuojau išsiaiškins. Irgi neprotinga, – atsako Tarpininkas nr. 2.

– Gali ir iš proto išeiti, ar ne?

– Tikrai galima. Tik aš dar neišėjau visiškai. Bet nedaug trūksta.

– O tai ką jūs ketinat daryti, kad jau kraustotės iš proto? Gydytis?

– Nieko, kaip ir visuomet, – sako Tarpininkas nr. 2.

– O aš tavim dėtas kažką daryčiau.

– Vis tiek rezultatas bus tas pats, – atsako Tarpininkas nr. 2.

Jis mane prajuokino tokiu absurdišku atsakymu, garbės žodis, pradėjau kvatotis. Jis bukai, nieko nesuprasdamas, spoksojo į mane. Galiausiai po kelių sekundžių irgi pradėjo isteriškai juoktis. Vis dar besijuokdamas iš spintelės išsitraukiau tėvo dovanotą ginklą.

– O tu žinai, kad aš dabar tave imsiu ir nušausiu, nes dabar man linksma?

Tarpininkas nr. 2 ėmė dar labiau juoktis, jis jau kone verkė iš juoko.

– Nušauk, nieko tau nebus.

Mes abu kvatojom kaip maži vaikai. Visiškai nebesupratau, kas vyksta, nei ką darau ar kalbu.

– O tu žinai, Tarpininke nr. 2, kad aš vis apie tave nieko nežinau. Absoliučiai nieko. Tik tiek, kiek tu apie mane?

Mes abu vienu metu nukritom nuo kėdžių raitydamiesi iš juoko.

– Aš irgi apie tave nieko nežinau, bet galvojau, kad bent tu kažką žinai! – sako Tarpininkas nr. 2.

– O aš nieko nežinau! Tiek laiko iššvaisčiau bandydamas išsiaiškinti ir vis tiek nieko!

– Tai tu melavai? – klausia Tarpininkas nr. 2.

– Taip.

– Tai ką visa tai reiškia?

Tarpininkas nr. 2 vėl atsisėdo ant kėdės. Surimtėjo.

– Kad aš tave nušausiu.

Jis šyptelėjo.

– Na, ką tu čia dabar išsidirbinėji? – paklausė Tarpininkas nr. 2.

Apsimečiau neišgirdęs ir iššoviau lygiai keturis kartus. Dukart nepataikiau, nes iš išgąsčio užsimerkiau ir peršoviau ne jį, o savo puikią, antikvarinę kėdę. Tarpininkas nr. 2 susmuko prie mano kojų. Jo švarko kišenėje radau užrašų knygelę. Atverčiau ją. Pirmame puslapyje buvo įrašas „nueiti pas patarėją šeštą, nepamiršti“, po to sekė „prisiminti nunešti juodą paketą antram patarėjui“, „rytoj neiti pas septintą patarėją“, „eiti pas visus patarėjus aštuntą dieną, kitaip galiu negauti premijos“. Tokių beprasmiškų įrašų seka – visoje kone šimto puslapių knygelėje. Net nusižiovavau iš nuobodulio. Iškrausčiau kitas jo kišenes. Namų raktas, pasas, trys patarėjų pagyrimo raštai. Daugiau nieko. Darkart perskaičiau visą jo užrašų knygelę – ieškojau anagramų, paraštėse paslėptų pastabų, bet nieko nebuvo, vien analogiški priminimai.

Susmukau ant savo peršautos kėdės. Nebežinojau, ką daryti. Tarpininkas nr. 2 buvo visai ne Tarpininkas nr. 2, o paprasčiausias idiotas. O gal ne? Bet ką aš dabar galiu sužinoti, jeigu pats jį nušoviau? Gal jis neužsirašinėdavo nieko, nes bijojo daiktinių įrodymų? O gal jis iš vis neegzistavo? Kam aš išvis jį nušoviau, nieko nebesuprantu. Ar buvau planavęs? Ne, niekas negalvojo jo nušauti, taipgi per daug paprasta. Nežinojau, ką daryti, buvau visiškai sutrikęs. Žiūrėjau į Tarpininko nr. 2 kūną ir nežinojau, ką su juo daryti. Įvynioti į kilimą? Juokinga mintis. Nežinau, ką man su savim ir juo daryti, nieko nežinau.

Nusprendžiau parašyti šį pranešimą ministerijai, kai Tarpininko nr. 2 pasigedo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.