Stoviu tarpduryje. O gal sėdžiu po laiptais. Veikiausiai pasislėpiau spintoje. Šiaip ar taip, darau tik metafiziškai. Mano mintys – mano protas – ne su manimi.

Dar nenumiriau, bet, sakykim, pakeliui.

Proksemija–nuo–paties–savęs, peržengiant savo paties ribas, diena po dienos.

Kai nutolstu nuo savo protiškos esybės, maudausi su savo anapusiniais sielos broliais ir seserimis didžiuosiuose neuronų telkiniuose. Mažieji–didieji–anapusiniai–metafiziniai vaikai, besikapstantys mano kolektyvinėje pilkojoje materijoje, tuomet šnabždu sau, veik įpūsdamas sau kraujo atgal į minkštuosius audinius, kurie net vibruoja nuo netikėto gyvybės pliūpsnio. Cerebrinė Roma, – pagalvoju. Niekas nepatikėtų, – patvirtinu kažkam kitam.

Ir visgi.

Šeimyninė smegenų tomografija.
Aš ir visi mano broliai ir seserys.
Mano smegenų osciliacijos kaip sveikos proksemijos įrodymas.
Proksemija kaip erdvės ir diapazono pagarba vienas kitam.
Virpesiai, sukurti tyliai kuždančių, toli nuo vienas kito esančių vaikų.
Nuogi, ramūs, kažkur tvenkinyje, kai manęs čia nei fiziškai, nei metafiziškai nėra.
Ir visgi.

Ir visgi, aš bent jau turiu save, o tai jau šis tas.

Tikiu, kad kažkas rašė, jog beprotybė yra tarpinė būsena tarp nenuilstamo gyvybiškumo, išties – gyvybiškumo pertekliaus, ir mirties.

Perėjimas. Stotelė. Nebūtis būtyje. Pakeliui anapus.

Sakykim, ne mirtin, o anapus, – paguodžiu save, o gal tik vieną iš trisdešimties savo egzistencinių įsitikinimų.

Nesakau, kad kas nors kitas yra fiziškai tikresnis nei aš. Galiu atsekti kiekvienos būties pėdsaką, kilmę, atsiradimą. Pagal kaukolės įdubimus. Venų iškilimus. Pirštų ilgį. Odos likučius, dūlančius tarp tų pačių pirštų it dykumos trupinius, laukiančius, kada koks vaikas – neabejotinai, aš, visame savo gyvybiškumo pertekliuje – juos užpūs ir sugalvos norą.

Visi mano norai yra egzistenciniai įsitikinimai.
Visi mano norai yra slapčia įtvirtinti saugūs prieraišumai.
Visi mano norai yra rizikingai, bet ilgainiui saugiai įveikti raidos etapai.
Kai skaitai apie šiuos mano norus, taip ir noriu tave patraukti už apykaklės ir – arti bučinio ar agresijos, sunku pasakyti – aršiai pakamantinėti: Kur tu buvai, kai aš dar fiziškai egzistavau šiame pasaulyje?
Kodėl neparodei man kelio?
Kas už tai atsakingas?
Kodėl nebuvai čia nuo pat pradžių?

Sakykim, tai ne tavo kaltė. Sakykim, kad mano godžiai beauganti proksemija–nuo–paties–savęs yra predestinacijos padarinys. Lemtoji meta ir fiziškumo atskirtis. Mano merdėjanti cerebrinė Roma. Broliai
ir sesės nesibaigiančiuose, amžiais besidriekiančiuose neuronų telkiniuose.

Ir tu su jais?

Klausimas, kuris akimirkai sunaikina mūsų proksemiją, kuomet jaučiu savo veidą, jo rubino raudonį, tekstūrą ir prakaitą tarp ilgų pirštų, neabejotinai priklausančių man, naikinančių taip ilgai brandintus
dykumos trupinius. Mauzoliejus mano cerebrinei Romai.

Griūva.

Suteptos ašarų liaukos. Žiūrėk – kažkuris iš beplaukiojančių brolių net įstrigo. Jei tu su jais, mane tai žavi. Koks tobulas išdavikas, gyvenantis manyje, tarp daugybės mano mažųjų aš; palaikantis man pačiam nebeišjaučiamą mano paties fiziškumą prieš mano – paties? – valią.

Jei ne, atsidūstu. Visada viską reikia daryti pačiam. Pačiam ateiti anapus pas tave. Pačiam būti pakeliui į tavo paties nebūtį, kur gyvena amžinasis laukimas. Kai amžinai laukiu nebe aš, o pats esu amžinai laukiamas.

Šlapias sapnas.
Labiausiai prisirpęs noras.
Amžinai laukiamas.

Net brolis nuskendo ašaros latake.

Kiekviena tyla kiekvieno klausimo fone užsipildo egzistenciniu įsitikinimu.

Sakykim, ne predestinacija, o amor fati.

Kai skaitai apie mano egzistencinius savi–įtikinimus savo aidinčiame tylos fone, taip ir noriu patraukti tave už plaukų ir pareikalauti iš visos savo menstruojančios proksemiškai–susikompromitavusios širdies: Atiduok man savo empatiją.

Ne suteik, o atiduok.
Suteikti yra toks silpnas žodis.
Noriu išplėšti ją iš tavęs.
Perimti.
Pasiskandinti tavo sensorikoje.
Ir pasakyti ačiū mane ryjančiai – šįkart – empatijos osciliacijai.

Erdvė tarp manęs, mažųjų aš ir tavęs tįsta, diapazonas komiškai susispaudžia, o atstumas perveria mane savo grasinančia amžinybe.

Sakykim, ne proksemija, o bendravimas per atstumą.

Ar tu bendravai su manim per atstumą?

Klausiu, aišku, ne aš. Kur jau aš tokio dalyko paklausiu.
Be fizinės materijos.
Be veido.
Be rankų.
Su sugriuvusiu cerebro mauzoliejumi.
Aš tesu materija.
Pilka materija, egzistuojanti dėka kitų fiziškumo.
O iki pilkosios materijos buvo tik fizinė manoji.

Prisimenu, kai dar turėjau – jaučiau – savo paties fizinę materiją įnirtingo savęs–formavimosi metu. Buvau ne daugiau nei energijos šukė, desperatiškai ieškanti ir bandanti suprasti būties pasaulyje taisykles. Kažkokiame vilties šaltinyje šias taisykles ir atradau; kažkoks neva anti­proksemiškas Dievas man pažadėjo suteikti vis po naują fiziškumo aspektą vardan suartėjimo su kažkuo. Kita energijos šuke. Jokio pilkumo. Jokio atstumo.

Jokio atstumo? – paklausiau su naujai įgyta burna.
Jokio atstumo. Jokios erdvės. Jokio diapazono, – pažadėjo kažkas.

Sakykim, ne noras gyventi, o trancendentalizmas.
Sakykim, ne psichologinė raida, o premedituota lobotomija.
Sakykim, ne taisyklės, o būdas pabendrauti su tavimi. Per atstumą.

Iškart visus šiuos dalykus ir pasakiau savo naujai įgyta burna. Man dar nebuvo nė vienerių, tad galima pagalvoti, kad taip įvyko dėl karšto jaunatviškumo, pasąmonės ar kitų dalykų; žodžiai tarsi išsiliejo į orą, kas nors pasakytų, bet galiu patikinti, kad viskas buvo su ketinimu.

Mano fizinė materija apsibrėžė vaiskiomis lūpomis ir sodrumo kupina intencija.
Manęs niekada neribojo mano amžius.

Tačiau iškart išmokau, kad neva anti­proksemiškas Dievas yra išties labai proksemiškas. Kai sakai gašlybes, pasirodo, gali sudrumsti aplink esančių materijų asmeninę erdvę. Peržengi asmeninį atstumą. Sužinojęs tai, apsižvalgiau aplink ieškodamas tavęs – primenu, aš šiuo metu viso labo energijos šukė, skrodžianti tamsiu pasaulio gaubtu savo lūpomis, tikėdamasi, jog ji galbūt sudrumstė tavo asmeninę erdvę – bet nieko neradau. Net tavo asmeniškumo neradau.

Tąkart patyriau pirmąją smegenų osciliaciją.
Anti­proksemiškas–bet–išties–labai–proksemiškas Dievas niekuo negalėjo padėti, tik tarstelėjo: eterinis aliejus, ir brūkštelėjo žemiškai kvepiančia substancija per mano materiją.
Dirva. Medžiai. Samanos. Energijos šukei nepažįstamos būtys.

Sakykim, ne pasipriešinimas gydymui, o tavo materijos patyrimas per jos stoką.

Akimirkai atsiskleidžiu visai nebe savo vaiskių lūpų ir brandžios intencijos fizinėje materijoje, o nesibaigiančioje anti­proksemiškoje pilkumoje – ir, visgi, dar vis turintis šiek tiek savęs: ir kur tu buvai?

Grįžtant į tamsos gaubtą, būtent šioje akimirkoje iš šukės pamažu
tapau būsimu mauzoliejumi.
Manyje augo neuronų telkiniai.
Atsirado dykumos ir jų trupiniai.
Gimė kelios seserys ir broliai.

O ką? Tavo stoką kažkaip juk reikia užpildyti.

Visgi–labai–proksemiškam Dievui tai dar labiau nepatiko, kadangi toks žingsnis prieštaravo universaliems psichikos raidos dėsniams. Šiuo metu, – piktu tonu ir akomponuojančiai grėsmingu žvilgsniu, – turėtum mokytis, kaip socialiai tinkamai pateikti dalykus iš–vidaus–į–išorę, o ne uždaryti vidinius–dalykus–viduje, ar apskritai, dar blogiau – kažkokiam mauzoliejuj, – mokė jis.

Tavo vidus miršta jam dar negimus, – pridūrė verdiktą.

Sakykim, ne infantili neurozė, o cerebrinė Roma.

Taip, aišku, ir pasakiau. Dabar man jau sukako treji ir, kaip ir visi šio amžiaus vaikai, aš tapau itin iškalbus.

Čia išmokau antrąją proksemijos pamoką – socialinį atstumą. Būti per toli ar per arti kažko – kad ir Dievo – yra proksemiška nuodėmė.
Tik trejų antrąkart nusidėjau.

Eterinis aliejus. Dargi ir briliantinė žaluma.
Dirva. Medžiai. Samanos. Viskas vėl iš naujo. Viskas išlieka taip pat.
Visos materijos čia, išskyrus tavąją.

Ir kur tu buvai?

Dabar man jau šešeri. O gal šimtas. Sunku pasakyti, kai prieini paskutinį raidos lieptą.
Keista, nes šioje psichikos stadijoje Dievas rodėsi vis mažiau proksemiškas.
Pasiilgdavau jo įspėjimų ir ditirambų. Kartais net paprašydavau patarimo, bet nieko nebeišgirsdavau.

Aš aukštas, brandus ir didelis mauzoliejus, talpinantis vyno raudonumo neuronų telkinius. Juose maudėsi mano mažieji aš, tūkstančiai seserų ir brolių, kartkartėmis pasišokinėdami nuo vieno ar kito minkštojo audinio.
Didžiulė dykuma ir besiplaikstantys jos trupiniai, tirpstantys sūriame prakaite. Šimtametis, šimtąkart juos užpučiantis aš. Ir mažieji mano aš.
Dirva. Medžiai. Samanos. Mano neprisijaukintos materijos mano pilkojoje materijoje.
Cerebrinė Roma. Be tavęs. Be tavo asmeninės erdvės. Be mano asmeniškumo tavo socialinėje erdvėje.
Be jokios proksemijos.

Sakykim, ne proksemija, o atokumas.

Tavęs nėra, o aš su tavimi bendrauju per atokumą.

Kaskart neradus tavęs, mano vidus miršta jam dar negimus.

Regresas, – štai ir pasirodo mano mistiškas–proksemijos–pozicijos– atžvilgiu–neidentifikuojamas–Dievas. Nykuma, – piktai priduria jis.

Pasirodo, šioje stadijoje privalus gyvybiškumo pliūpsnis, jaudulio sąmyšis, kuris gali atsirasti tik tuomet, kai atrandi kitą sau artimą energijos šukę. Eros, – piktai burba toliau, – o ne mirtis. O aš, pasirodo, užuot prasmingai ištiesęs visas savo jau išsivysčiusias – primenu, man šioje stadijoje mažiausiai šešeri, galbūt šimtas – grakščias galūnes, tik mojavau jomis ore, kartais vis užgaudamas kitas aplink mane esančias šukes.

Smegenų osciliacijos.
Galbūt virpesiai.
Užtat kokios mano rankos.
Akys.
Lūpos.

Visi mažieji aš džiaugiasi ir ploja. Broliai ir seserys pakerėti, retsykiais nustojantys plaukioti mano pilkojoje meta­materijoje, kad pasigėrėtų manąja fizine.

Aš savo būties viršūnėje.
Tu mano proksemiškoje nebūtyje.
Anapus.

Jei atvirai, – tiesiai šviesiai taip ir pasakiau, – aš net ir nepastebėjau kitų aplink save.

Net gašlioje proksemijoje kitiems alsuoju atokumu.

Tavo stokoje susikūriau erdvę, išplėčiau diapozoną ir padauginau atstumą su anapiliu. Sukūriau proksemiją–nuo–paties–savęs.

Ir čia išmokau trečiąją, paskutinę proksemijos pamoką – viešosios erdvės. Kai mano aštrūs, nenugludinti kampai ir karmiškai peraugusios galūnės kirto kitoms materijoms – mano paties? – erdvėje, aš, pasirodo, tiems kitiems kėliau agoniją. Lėtą, apskaičiuotą, nenuilstančią agoniją.

Sakykim, ne atokumas, o mano paties materijos ekscesas.
Sakykim, ne materijos ekscesas, o piktybinis narcisizmas.
Sakykim, ne piktybinis narcisizmas, o regreso sukelta autoerotika.

Mano karkasas mano paties glėbyje.
Proksemija–paties–savyje.

Nepriimtinas fizinis kontaktas, – pyko ant manęs – ar tai – proksemiškai–neproksemiškas–Dievas?
Nebeįžiūriu. Nebegirdžiu.
Vienintelis įmanomas mano kontaktas, – skubiai paskutinįkart ištariau savo estetiška ir, visgi repulsyvia burna, kurią išsyk iš manęs ir atėmė kartu su visu kitu mano gašliai išsišokančiu fiziškumu.

Paskutinis mano regimas vaizdas – akivaizdžiai visas mano erdves pažeidžiantis artimas ir neapskaičiuojamai įširdęs – ir–vis–tik–labai– proksemiškas –Dievas.

Gydysimės, – maksimaliai rūsčiai.

Nesąžininga, – pagalvojau jau savo metafizinėje būtyje.

Maža, trapi, pilka, fiziškumu apiplėšta energijos šukė prieš visagalį Dievą.

Maža mano materija su mažaisiais mano aš prieš astronomiškai augančią neišmatuojamą pažadą man suteikusią būtį.

Dar neprasidėjus gydymui jau atsisakau jo.

Mano mintys – mano protas – ne su manimi.

Eterinis aliejus.
Briliantinė žaluma.
Eterinis aliejus.
Briliantinė žaluma.
Eterinis aliejus.
Briliantinė žaluma.

Sakykim, ne nepavykęs gydymas, o viso labo nepavykusi malda.

Jei vis dar turėčiau burną, paskutinįkart tamsos gaubto aidesyje ilgesingai užduočiau: ir kur tu buvai?

Kai skaitai apie šią piktybiškai pilką it pelėsis materiją, pamažu apgaubiančią mano cerebrą tarsi apleistą kaktusą – o apleistas aš buvau nuo pat savo atsiradimo, kurį tu irgi praleidai taip man mirštant dar negimus – taip ir noriu išlaižyti dykumų trupinius, susikaupusius tavo sūriuose delnuose, ir pasiduodančiai pareikalauti: įsivaikink mane.

Tiesiog būti vienas kito erdvėje yra per mažai.
Jokio atstumo.
Jokios erdvės.
Jokio diapazono.
Iš–vidaus–į–išorę.
Iš–mauzoliejaus–į–amžiną–laukimą.
Buvimą amžinai laukiamo.

Dar nenumiriau, bet, sakykim, pakeliui anapus.

Mirti esant šešerių – ar šimto? – tavo proksemijoje gal ir ne taip blogai.
Dirva.
Medžiai.
Samanos.

Telkiniai.
Dykumos.
Audiniai.

Anapilis.
Atokumas.
Proksemija.

Viskas turi savo pabaigą.

Viskas keičiasi.
Visos
materijos
miršta,

išskyrus
tavąją
manojoje.