I. Aras

Aras eina mušti armėno vardu Armenas. Armenas kepa labai šlykščius kebabus kioske gretimais. Jau vien dėl to nusipelnė bendruomenės paniekos. Aukštas, storas, rankos kaip dramblio kulšys. Todėl Aras dėl visa ko paprašė eiti kartu. Dviese mušti armėną daug patogiau. Ir gruziną patogiau dviese. Tik kazacho mušti reikia eiti bent jau penkiese, nes kazachas būna gerokai daugybinis, mažiausiai penkiagubas, o jei priskaičiuotume visus jo draugus, tai turi būti bent vienas prieš vieną; kazachas garbingo mušimo nesupranta.

Iš tiesų mušti armėną vardu Armenas turės tik Aras, nes toks kodeksas, toks paprotys. Armenas negražiai pavadino Aro dukrą. Ar buvo priežastis, ar nebuvo, ar ji tikrai tokia, ar ne, nesvarbu. Aras turi atlikti Armeno mušimo aktą – dėl garbės. Ar iš meilės. Ar dėl statuso. Ar dar dėl ko nors. Aras nenori mušti Armeno, tas gal buvo ir ne toks neteisus, paleisdamas žodį žvirbliu iš auksu dekoruotos burnos. Aiškiai matau, kad Aras pats truputį pirsnoja – labai jau didelis armėnas, pripratęs mosuoti peiliais, bet ką į kebabą sujaustys. Bet nori nenori – reikia. Tą supranta visas turgus.

Aras muša armėną vardu Armenas. Aš tik laikau Armeną už rankų, užlaužęs jas už nugaros, paties Armeno labui, nes jeigu jis priešinsis, jį mušti turėsiu ir aš, toks kodeksas, toks paprotys. Ir todėl Armenui nieko gero nešviečia. Jis tai supranta ir, jaučiu, yra man dėkingas. Armenas bando apsimesti nokautuotu, stengiasi parkristi ant asfalto, nes gulinčio nemuša, toks paprotys, bet aš ir visas tai stebintis turgus mato, kad tai apsimetinėjimas, todėl neveikia, ir man tenka po kiekvieno smūgio vis pakelti Armeną ant kojų, o Aras jį toliau muša. Armenas jau apsišlapino, lūpos jau kaip pripūstos botokso, regis, lūžo raktikaulis, netrukus turėtų apsišikti ir tada mušimo ritualas būtų baigtas, bet jis vis bando griūti ant asfalto ir neišsijungia.

Džonis, už tvoros prekiaujantis kožūchėmis nuo automobilio, o iš tiesų valiuta, užlipa tvora iki viršaus. Sako, Arai, nu kiek galima, ar tu visai nemoki mušti kaip reikia? Mušti iš meilės artimui? Tu per daug garbingas, kam tie kumščiai, žiūrėk, sako, suvyniodamas plytą į laikraštį ir paleisdamas ją Armenui į nosį. Sutreška kaulas. Armenas jau iš tikrųjų krenta ant asfalto be sąmonės ir galų gale atsipalaidavęs apsišika. Džonis išvynioja plytą iš laikraščio, numeta Armenui po kojom, popierių padega, išsitraukia cigaretę, užsirūko.

Su Aru einame link savo kioskų. Ten lenkų kontrabandininkų eilė jau laukia, kada galės nusipirkti kelias dėžes irgi kontrabandinių cigarečių.

II. Šri Šri Radža

Šri Šri Radža Šiknapudra eina į darbą. Jam tereikia pereiti du kambarius. Šri Šri Radža nenešioja drabužių, nes taip visaapimanti kosmoso energija geriau prasiskverbia iki jo esmės ir palaiko senstantį jo kūną. Be to, pigiau ašramui. Šri Šri Radžos darbas sunkus. Jis dirba Šri Šri Radža Šiknapudra ir turi dvylika valandų sėdėti lotoso poza, kol ašramo lankytojos ir reti lankytojai artės link savęs pažinimo ir kitų sielos atrasčių.

Šri Šri Radža Šiknapudra nekreipia dėmesio į savo įspūdingą lingamą, jis skirtas tik lankytojų žvilgsniams, kad padidintų transcendentinę koncentraciją, kol ašramo mokytojos ir mokytojai skaito jiems paskaitas ir demonstruoja įvairias sielovadines praktikas. Šri Šri Radža šypsosi, nušvinta ir levituoja.

Šri Šri Radža leidžia mokinėms atsisveikinant bučiuoti kairės kojos nykštį, o mokiniams – dešinės. Ir po paskaitos jos dalijasi įspūdžiais. Žinai, jis į mane pažiūrėjo du kartus, pirmą smerkiamai, antrą palankiai; jo kūnas kvepia lotosu ir ožio sūriu, o man – prakaitu ir levandomis, o aš jaučiau migdolų sviestą ant lūpų, tu žinai… Ir viskas, ką jos sako, yra tiesa. Jei tik galėtų, jei būtų leista, jos ir jie bučiuotų įspūdingąjį lingamą, tačiau tam reikia ilgų metų praktikos, kad galėtų suvaldyti visaapimančios kosminės energijos pliūpsnį. Geriau kojos pirštas. Saugiau. Nes kitaip dar gali praregėti. O kam to reikia?

Šri Šri Radža Šiknapudra eina iš darbo. Jam tereikia pereiti du kambarius. Tada baltaplaukiai mėlynakiai raumeningi kastratai paims jį į savo glėbį, atjungs nušvitimo bateriją ir pastatys krautis, nupraus liesą Šri Šri Radžos kūną actu, įtrins lingamą stangrinančiu kremu, pavers ant šono ir į išangę įstatys maistingosios košelės klizmą. Visi žino, kad jo kūnui pakanka kosminės energijos, tačiau kam rizikuoti? Tada kastratai įdės Šri Šri Radžą Šiknapudrą dvylikai valandų į raižyto medžio spintą, tokią didelę, kad joje jis galėtų netgi levituoti, jei tik turėtų bateriją. Uždarys duris. Šri Šri Radža Šiknapudra nemiegos. Jis tamsoje galvos apie meilę.

III. Gošia

Gošia, pražilusi, lengvai tuktelėjusi slaugytoja, laisvą minutę, kurių beveik nebūna, skaito. Ji visada po ranka turi knygą. Jei tai ne filosofija, tada dokumentika. Jokios grožinės literatūros. Stebėjausi pirmas savaites. Vėliau nebe. Ir dabar, kai jau atbudėjome beveik visą parą ir tuoj keisis pamaina, man kažkaip vidujai miela ir net graudu matyti, kaip Gošia atsiverčia Makiavelio „Valdovą“. Penkios minutės po to, kai vieną diedą vos spėjome nutempti iš stebėjimo iki reanimacijos. Užsimerkiu. Atsiremiu į sieną. Snaudžiu. Šventos ramybės akimirkos.

– Vajėzau! – pasigirsta iš koridoriaus.

– Vajėėėzauuu!

– Geltonas, – sako Gošia. Suprask, skubus.

– O negalim palaukti? – klausiu. – Juk kelios minutės.

– Geltonas, – sako Gošia. – Tu ką, visai neturi atjautos? – Šypsosi kaip pasakų bobutė.

– Mano mama, – sako persikvėpinusi leopardinė moteris lakuotais nagais, plaukais ir viskuo kitkuo. – Mano mama serga, jai bloga, skauda, ji nesišlapina jau trečia para! Tik nepykite, ji labai rėkia. Ji visada rėkia, kiek iš vaikystės atsimenu. Aš tai ne.

– Vajėėėzauuu! – pritaria jai lovoje gulinti pacientė, kelių šimtų kilogramų mėsos gabalas, dvokiantis iššutusia šikna, aprengtas gal devyniolikto amžiaus purvinais skarmalais.

Gošia atsiverčia ligos istoriją. – Na ką, jaunuoli, – sako man. – Trys kraujai, šlapimo kateteris, furozemidas – du į raumenis.

Tradicinis reikalas. Trys kraujai ir bla bla.

– Ponia, koks jūsų vardas? Aš jums paimsiu kraują iš venos, suleisiu vaistus ir pastatysiu šlapimo kateterį. Prašau, paruoškite ranką, nusimaukite kelnes ir praskėskite kojas.

– Aš Stasė. Vajėzau! Skauda! Vajėzau! Prievartauja! – žviegia besipriešinantis mėsos gabalas, kol imu kraują iš venos, maunu purvinas kelnes, skečiu kojas ir atsargiai kišu kateterį.

– Ką jūs darote! Žvėrys! – kvykia leopardinė moteris. Gošia su bobutės šypsena veide paima ją už rankos ir mandagiai išmeta pro duris.

Šlapimas bėga į maišą. Kraujai subėgo į mėgintuvėlius. Myžalus varantys suleisti į kumpį, užpakalis dezinfekuotas, rudadryžiai trauzai pakeisti pampersu. Išpūtusi akis Stasė pūkščia iš palengvėjimo ir kas kelis pūkštelėjimus nusiperdžia. Leopardinė moteris koridoriuje klykia: „Žvėrys! Žvėrys!“ Padėjėja išveža Stasę į tomografą.

– Apie ką mes kalbėjome? – klausia Gošia.

– Apie meilę žmonijai? – sakau.

– Vajėzau, – sako Gošia. Šypsosi.

IV. Pranas

Vėlyvą vasarą ir ankstyvą rudenį Pranas ir Antanas mėgsta leisti šeštadienio vakarus kartu prie židinio. Jie papsi viržio šaknies pypkes, prikimštas kvapnaus tabako, gurkšnoja gerą konjaką iš plačių, aukštų taurių ir kalbasi apie gyvenimą bei įvairias jo apraiškas.

Pranas iš anksto, dar žiemą, prisigamina lapuočių medžių malkų. Jos kaitresnės, mažiau dūmija, ilgiau palaiko oro ir pokalbio šilumą.

Antanas labiau už malkas mėgsta konjaką. Nė kiek ne blogiau šildantį, nuteikiantį filosofiškai, atveriantį vartus į pasaulio sanklodos prieškambarius.

Antanas sako. Pranai. Įsivaizduok, kaip jaučiasi medis. Tu jį kerti. Geni šakas. Supjaustai į kalades. Trenki kirviu tiesiai per šerdį. Kartą, kitą. Ir jis malka. Vien tam, kad mes patenkintume savo šilumos ir komforto poreikį. Įsivaizduok, jei medis būtum tu. Ar nesuvirpa tau kairysis prieširdis? Ar dešinysis skilvelis?

O Pranas sako. Tu teisus. Negalime tų mano skaldytų strampų vadinti malkomis. Tai žeidžia medžio esmę. Vadinkime juos Šildančia mediena. Ir viskas pasikeis. Ir nebebus betikslių kirčių medžiui, tik utilitari mus šildanti mediena. Graži kaip putpelės giesmė, pilna prasmės ir tolerancijos.

Tu nuostabus, sako Antanas. Vadinkim taip, ir viskas pasikeis, ir drebulės kančia išnyks, kaip alksnio dūmas vėjyje išnyksta. Dabar mes jau geri ir gamtamyliai, gal net šiek tiek žalieji. Įpilk „Martelli“ man į taurę ir įmesk dar glėbį Šildančios medienos į mūsų sielos židinį.

Ir Pranas įmeta į ugnį malką, kuri jau nebe malka, o šis bei tas gal net transcendentiškai daugiau.

V. Debesys

Labas rytas.

Šiaip, rytas iš tiesų visai labas. Spalio pradžia, klevų lapai ir visa kita. Rūkas. Noriu išgerti. Nors labiau noriu negerti. Bet išgėrus būtų paprasčiau norėti negerti. Įsivaizduok. Prisipili pilną stiklinę degtinės. Makteli nekvėpuodamas. Paskui iškvepi ir pajunti, kaip Jėzus baltomis kojinytėmis trepena nuo skrandžio link smegenų. Bet negalima. Einu į darbą, o ten turėsiu prasipūsti, tai neišeina. Greitai šalvens ir klevų lapai bus dar gražesni, apvesti baltu markeriu palei kraštelius. Trumpalaikiai. Tipo, man lomkės, kad negaliu išgerti? Nifiga. Atvirkščiai, čia toks mazochistinis kaifas. Endorfininis.

Kažko šiandien nenoriu į darbą. Tuo labiau visai parai. Verčiau pasitrainiočiau po miestą nuo Krasnūchės iki Antakalnio ir atgal, užsukčiau pas bomžus paupy prie Vingio parko. Pasėdėtume. Bet ne. Taigi, išgerti galėsiu net ne rytoj, o tik poryt. Nes kai grįšiu, parduotuvės nedirbs. Ir norėsiu miego. O namie alkoholis kažkodėl neužsilaiko. Nu ir pochuj. Galiu ir negerti. Pastaruosius metus kasdien, kai nebudžiu, geriu, bet galiu juk ir negerti. Nepiskit proto.

Smirda. Amžinai čia, prie kampo, smirda. Vienoje gatvės pusėje kažkokių jogų centras, jie smilkalus degina. Dvokia per kilometrą – šlykščiau nebūna. Ypač iš ryto, kai be pachmielo juslės įsitempusios ir įaudrintos. Kaip tos jų mergos iš viso gali šitokią smarvę iškęsti – mistika. Va, eina jau po vieną po dvi į rytines, suprask, paskaitas. Kostiumėliai, sijonukai, pėdkelnytės, krepšiukai su rankšluostukais. Gal visai ir norėčiau pas kai kurias po antklode palįsti, tik kad jos, kaip matyti iš respektabilaus požiūrio į save, daugiausia visokios top menedžerės, fig ten kur palįsi, ne ta kasta ir ne jogas aš. Nebuvau, kaip jos vadina, ašrame, gal todėl ir nesuprantu, kokio bybio ten eiti. Nu, jeigu joms gerai, tai kas aš toks, kad teisčiau? Bet dėl bendros tvarkos reikėtų kada pas kaimynus užsukti ir duoti kam nors, pavyzdžiui, smilkalų degintojui, į snukį. Profilaktiškai. Arba gauti. Profilaktiškai.

Kitoje gatvės pusėje tiesiog į namų sienas įsigėręs žolės kvapas. Ten gyvena, tipo, hipsteris. Va, kurjeris pristatė kažkokių krapų šmapų, salierų, avokadų ir kitokios fignios. Nuo vakar maišai prie durų stovi. Debilas visiškas, ir draugeliai jo debilai. Prisineša gitarų ir brązgina Klaptono stiliumi, dainuoja gaidiškais balsais per naktį visokią tuftą. Bet nepiktybiniai. Pisa žolę nesustodami, šūdą mala. Ne mano reikalas, aišku. Galėčiau užeiti, pas jį visada yra bent jau padoraus vyno, įsiversčiau stakaną – rytas nušvistų, bet tada, aišku, iki darbo nenueisiu. Nes įpisiu antrą ir sėdėsiu kaip apuokas, klausysiu jo kliedesių apie pasaulio pabaigą ir gamtosaugą. Jam dabar ant to smegenys pasisukusios. Prieš mėnesį kovojo už šunų teisę loti. Nu ble. Bet yra, kaip yra.

Už kampo pro atvirą langą merga persisvėrusi. Rėkia: „Justai, aš tave myliu!“ Papais mosuoja. Šešta ryto, jei ką, sukos. Nei tu jį myli, nei jis tave. Pažįstu jį kokius dvidešimt metų. Kontrabandininkas, bandiuganas iš senųjų, vietinis, gyvenime be bablos nieko nemylėjo, todėl ir gyvas, ir apsirūpinęs užtektinai. Gyrėsi neseniai, kad kažką iš Pikaso piešinių nusipirko. Parodyti nusivedė. Ką aš žinau, neskiriu Pikaso nuo Matiso. O ją gal kokius metus pažįstu. Galvoja, kad surado auksinį tėtuką. Tik žiūrėk, kad jis tavęs neužkastų kur nors pakrūmėje, kai nusibosi. Viską jis supranta, ir kad čia ne apie meilę, ir kad bablos vis tiek neduos, ir kad dulkiniesi su barmenu iš vieno pabo Savičiaus gatvėje. Pochuj jam, pasipiso ir gerai. Galėtum ir nerėkt šeštą ryto, nes kultūringų šeimininkų vedžiojami šunys net apie apgintą teisę loti pamiršta, krūpčioja, neprašika ir normaliai neapsiuosto, tik žiūri kančios kupinom akim, kokia čia žopa pro langą kriokia.

Atvažiavau, pagaliau. Viešasis transportas – kaip viešieji namai. Išlipi ir nesuvoki: ar užpistas esi, ar užsipisęs. Ir noriu išgerti. Žiauriai.

Lena, slaugytoja, jauna, bet patyrusi ir pakankamai nukreizėjusi, kad čia dirbtų, apsimovusi iš po valdiškos „pižamos“ kelnių kyšančias baltas kojines su užrašu „… tavo mamą“, dezinfekuoja ir blizgina stalviršius instrumentams. Jaučiu, jei nutūptų musė, tai jai šakės – nepaeis nė vieno žingsnio visom šešiom kojom, paslys ir jobins galva į stalą. Ir dar pataps sterili.

– Labas, Lena, – sakau. – O kur Gošia? Dar neatvažiavo?

Lena blizgina stalviršius ir nieko nesako. Minutę. Antrą.

Šiandien aš vietoj jos. Mirė Gošia. Vakar. Širdis.

Rūkau prie durų į prijomniką. Greitūškininkai pro šalį vežioja visokius mėsgalius. Tipo, negalima čia rūkyti. Pochuj. Norėčiau išgerti. Danguje kamuoliniai debesys juodais pilvais ir sunkaus rudeninio lietaus šuorai.