Trijų veiksmų pjesė 

Veikėjai

AKVILĖ

KAROLIS

DOVILĖ

TOMA

GINEKOLOGĖ

PADAVĖJA

MAMA

SENELIS

SENELĖ

Pirmas veiksmas

Pirma scena

Akvilė sėdi ant lovos. Tamsu

AKVILĖ. Ar žinote tą laiką, kai praeina paauglystinis neigimas ir pradedi aiškiai matyti, ne tik kur tėvai traumavo, kur pripumpavo, kur apleido, ką perdavė, ką įbruko, ko išmokė, pamokė, ką praleido, bet ir kur temperamentas, batų dydis, žandikaulis, ausys, ploni plaukai ir žvilgsnio maniera? Kur keista vaikystės obsesija – Egiptas, pomėgis naktim griežti dantim ir dar visi kiti abstraktūs dalykai, kurių negaliu perteikti žodžiais, kurie nežinia kokiu būdu, neaišku kaip, gal kūdikystėje, gal venomis, arterijomis ar krauju dar pilve, o gal genuose tiesiog užkoduoti? Aš dabar esu tame laike.

Akvilė atsigula

AKVILĖ. Ar žinote tą laiką, kai esi bare su draugu ar drauge, arba – mano atveju – kolega, ir po ilgos, išvarginusios dienos alus ryjasi lengviau nei vanduo ir, regis, kuo toliau, tuo labiau troškina; ir aptarinėjamos temos tiesiog nu taip veža, įžvalgos, argumentai, diskusijos ir aplodismentai – už nuostabų bajerį? O po to norisi nebesėdėt, judėt, suktis ir šokinėt, po truputį raganėt, galim imti dar alaus per pusę, o gal ko nors rimčiau, blemba, gal davai jau lėčiau, ar matei mano švarkelį, gal turi žiebtuvėlį, o dieve, aš tave kažkur mačiau? Mano mėgstamiausia daina, dabar aš einu į tualetą, aš tavęs ieškojau, ieškojau, mano taksas jau čia. Aš dabar esu tame laike. Ir šitas, regis, ateina iš tėvų. Neturiu jėgų nusiplauti makiažo, negaliu nusimauti pėdkelnių. Ir man gėda, taip nešvaru. Mano mama taip darė. Ji visad išgerdavo per daug, tuomet krisdavo ant sofos, užsikeldavo kojas ir sakydavo, atleisk mažute, bet mama jau nebegali, ją pasaulis taip privertė. Mažute, tu nepyk, mama jaučiasi labai kalta, kad lovytės nepaklos, kad vėl neapkamšys, bet mažute, nepyk ant mamos. Ji labai stengiasi, bet pasaulis toks purvinas ir savo purvu dažnai apdrebia, mama nebeatlaiko. Tokių dalykų negalima daryti, kaip mama daro, bet gal Dievulis atleis mamytei ir supras ją, kad jai iš tiesų taip sunku, mažute, nepyk. Jėzus Kristus atleidžia net priešams. Ir tada ji atsijungdavo. Aš jaučiuosi tokia purvina. Tikiuosi, Jėzus Kristus man atleis. Aš ne tik neturiu jėgų nusiplauti makiažo ir nusimauti pėdkelnių. Beveik visą laiką taksi lūžinėjau. Net nežiūrėjau, ar mane veža ten, kur reikia. Užėjusi namo užkliuvau už prie durų pastatyto šiukšlių maišo. Išverčiau. Surinkau. Aš šiandien taip nusidėjau. Kai guliu va šitaip lovoj ir man vertaliotai, nepykina, ne, na gal būtų geriau išsivemti, aš pradedu galvoti, kokia šlykšti esu, ir apie pragarą. Mama vis eidavo išpažinties, bet nemanau, kad pasisakė gerianti. Gėda prieš kunigą, o Dievas ir taip viską žino. Ir net nebuvusi išpažinties kelis mėnesius, ji vis vien priimdavo Eucharistiją. Gūžtelėdavo pečiais ir pasakydavo, Dievas vis tiek mus visus myli.

Užeina Karolis. Uždega šviesą

KAROLIS. Nemiegi?

AKVILĖ. Ne. Aš tavęs laukiau.

KAROLIS. Seniai grįžai?

AKVILĖ. Jau ilgokai laukiu.

KAROLIS. Taigi tarėmės būt kiek norim.

AKVILĖ. Man mieliau su tavim.

KAROLIS. Ir man su tavim miela.

AKVILĖ. Tai neateisi pas mane?

KAROLIS. Ne, aš dar susisuksiu.

AKVILĖ. Aš juk negaliu užmigt be tavęs. Apie tai negali pagalvot?

KAROLIS. Taigi aš nežinojau, kad tu jau namie.

AKVILĖ. Dar pūsi?

KAROLIS. Joo, atsisėsiu, papiešiu, taip fainai pakalbėjom, idėjų tiek naujų atėjo…

AKVILĖ. Tau tikrai reikia dabar pūst?

KAROLIS. Ką turi omenyje?

AKVILĖ. Tau ką, penkių alaus neužteko?

KAROLIS. Gal tu penkis išlakei. Aš tik vieną išgėriau. Kas tau yra?

AKVILĖ. Nu nieko man nėra. Esam pora, jaučiuosi, lyg būčiau viena. Tau čia fainai taip?

KAROLIS. Tai ateik…

AKVILĖ. Tu girdi mane?

KAROLIS. Ką?

AKVILĖ. Man belekaip skauda galvą nuo tavęs.

KAROLIS. Saulyte, kas nutiko?

AKVILĖ. Kas, kas nutiko? Tu negirdėjai visko, ką tau sakiau?

KAROLIS. Girdėjau…

AKVILĖ. Tai ką aš sakiau? Ką sakiau?

KAROLIS. Kad galvą skauda… Kad penkis alaus išgėrei…

AKVILĖ. Aš jaučiuosi vieniša! Nes turiu bičą, kuriam vienodai šviečia ant manęs!

KAROLIS. Ne ne ne, aš tave labai labai myliu.

AKVILĖ. Tai kodėl negirdi, kai sakau, kad man liūdna? Kad laukiu tavęs? Kad viena guliu tamsoj?

KAROLIS. Tai galėjai šviesą įsijungt…

AKVILĖ. Ką??? Kai man bloga – dabar tu juokausi???

KAROLIS. Aš tik sakau – jei apėmė liūdesys dėl daugelio dalykų, kurių negali kontroliuoti, na bet gali kontroliuoti tą vieną, kuris irgi prisideda, tai yra tamsą, tai galėjai įsijungti…

AKVILĖ. Tu tyčiojiesi iš manęs???

KAROLIS. Ne ne ne, saulyte, nu baik, kas nutiko? Gal galiu tave apkabinti?

AKVILĖ. Gali.

Jiedu apsikabina. 

KAROLIS. Taigi viskas gerai.

AKVILĖ. Tiesiog mes visai nesame kartu. Mes tik miegam kartu. Visą dieną dirbi savo. Aš savo. Net pusryčių kartu nepavalgom. Net pietų. O vakarienę nebent iš kokio Wolto. Ir tai atskirai. Net šį vakarą. Ar negalėjom nueiti į pasimatymą? Ar tiesiog gerti visi kartu? Rimantė su Tomu visada visur vaikšto dviese. Nesvarbu, ar tai jos draugių kompanija, ar jo draugai, kieno nors kolektyvas ar kas. Tiesiog visur kartu.

KAROLIS. Ir visus užpisa.

Akvilė nusijuokia

AKVILĖ. Bet pažiūrėk, kokia jie tvirta pora.

KAROLIS. Ir mes tvirta pora.

AKVILĖ. Tai kodėl neateini pas mane miegot kartu?

KAROLIS. Tai kodėl tu neateini pas mane parūkyt kartu?

AKVILĖ. Oi, nu davai.

KAROLIS. Mano saulytė.

Jiedu užsirūko

AKVILĖ. Ar gali vandens atnešt?

KAROLIS. Va, prašau.

AKVILĖ. Dabar geriau.

KAROLIS. Blogai jauties?

AKVILĖ. Neeee.

KAROLIS. Nebloga?

AKVILĖ. Neeee. Nepyk, kad pykau.

KAROLIS. Viskas gerai, tikrai.

AKVILĖ. Myli mane?

KAROLIS. O tu mane?

AKVILĖ. Labai myliu.

KAROLIS. Ir aš tave labai.

AKVILĖ. Tiesiog susinervinau. Tokia ilga diena buvo. Savaitė tokia ilga…

KAROLIS. Viskas gerai, saulyte. Visada gi būna tų pykčių ir barnių. Žmonės pykstasi. Pykstasi vyrai ir žmonos. Pykstasi poros. Pykstasi partneriai. Draugai. Tėvai su vaikais. Visas pasaulis pykstasi tarpusavy. Vyksta politinės įtampos, konfliktai, karai. Viskas gerai. Mes išsakom savo mintis. Jausmus. Troškimus. Komunikuojam. Būna, sklandžiai, būna, ne. Taip yra. Mes gerbiam vienas kitą ir vienas kito pažiūras. Taip žmonės gyvena: pjaunasi, bet mylisi. Verkia, bet džiaugiasi. Žūsta, bet gyvena.

Akvilė juokiasi

AKVILĖ. Filosofas.

KAROLIS. Aš manau, kad mūsų santykiai puikūs. Taip, yra porų, kurios atrodo tvirčiau nei mes. Kodėl? Nes rūbų stilių susiderinę? Nes tėvai jiems nupirkę butą? Dar geriau, pastatę namą? O gal šiaip abudu programuotojai ar gydytojai ir už paskolą kotedžą nusipirko? Aš išvis neturiu tėvo. O mama išvis užsieny gyvena. Tavo tai išvis patylėsiu. Tai ką, dabar mes mažiau tvirta pora dėl to? Taip, nemažai mūsų nuoma kainuoja. Bet mes sukamės. Kaip mokam. Mes tvirta pora. Du žmogeliukai kartu.

Akvilė linksi 

KAROLIS. Reikia šiek tiek atsipalaiduoti. Ne ten įsitempi. Įsitempk dirbdama, jei nori. O prie manęs, mažute, tik atsipalaiduok…

AKVILĖ. Karoli…

KAROLIS. Ir pati pamatysi, kaip gera ir lengva daros…

Akvilė apsivemia

KAROLIS. Oh holy shit… holy shit… Blemba… Akvile, ar girdi mane? Tu čia?

AKVILĖ. Mmmmm…

AKVILĖ. Man nelabai gerai…

KAROLIS. Viskas gerai.

Karolis nuneša Akvilę ir paguldo į vonią

AKVILĖ. Aš atsiprašau…

KAROLIS. Viskas gerai.

AKVILĖ. Ooo. Čia mano naujas šveitiklis… Cheminis… Kad nebūtų mikrožaizdelių… Tu irgi galėtum kada panaudot, nes pas tave gi išlenda tie spuogai prie nosies…

KAROLIS. Kaip smirda… Atsisėsk.

Akvilė atsisėda. Karolis plauna jai nugarą

AKVILĖ. Tavo vėmalai irgi smirda. Ir bezdalai. Penkis kartus labiau smirda nei mano.

KAROLIS. Pasisuk.

AKVILĖ. Man labai balta akyse.

KAROLIS. Gal patylėk jau.

AKVILĖ. Tu pyksti?

KAROLIS. Ne ne ne. Pataupyk jėgas. Patylėk. Atsipalaiduok. Nurimk. Viskas gerai. Tuoj eisim kartu miegot, saldžiai užmigsim ir viskas bus gerai.

AKVILĖ. Gerai. Gulėsi su manim?

KAROLIS. Aha.

Karolis nuvalo Akvilę rankšluosčiu, nuneša ir paguldo ant lovos. Ji užmiega iš karto. Jis palaukia kelias akimirkas ir eina prie stalo, piešia 

Antra scena

Skamba žadintuvas. Akvilė atsibunda, Karolis miega

AKVILĖ. Karoli (pauzė). Karoli (pauzė). Kelkis.

KAROLIS. Noriu miego.

AKVILĖ. Jau laikas keltis.

KAROLIS. Dar kelias minutes.

AKVILĖ. Ne (pauzė). Prašau, kelkis (pauzė). Karoli, prašau tavęs, man ir taip sunku ir bloga. Nejaugi turiu ir tave žadint.

KAROLIS. Tai nežadink.

AKVILĖ. Karoli. Aš nėščia.

KAROLIS. Ką turi omenyje?

AKVILĖ. Kaip tai, ką turiu omenyje? Tas omenyje. Kad aš pastojau. Nuo tavęs.

Karolis atsisėda

KAROLIS. Nu tai aišku, nuo manęs. Bet nepastojai. Negali būti.

AKVILĖ. Nu gali būti.

KAROLIS. Negali.

AKVILĖ. Nu, tu pagalvok logiškai.

KAROLIS. Aš nesuprantu!

AKVILĖ. Tau paaiškinti?..

KAROLIS. Kaip?

AKVILĖ. Tau tikrai reikia paaiškinti, kaip?

KAROLIS. Nu aš žinau, kaip. Nu nedurnas. Iš kur tu išvis traukei tokią informaciją?

AKVILĖ. Aš žinau. Jaučiu. Man vėluoja mėnesinės.

KAROLIS. Betgi vėluoja, būna, ir nuo streso. Ir nuo citrinų. Pati sakei. Gal vakar kokį citrininį kokteilį išgėrei?

AKVILĖ. Ne. Vėluoja jau savaitę. Vis laukiau ir laukiau, ir nesulaukiau.

KAROLIS. Tai vis vien gali būt, kad ne nėščia.

AKVILĖ. Nėščia. Aš žinau. Vakar supratau.

KAROLIS. Kada supratai? Kodėl nesakei?

AKVILĖ. Vonioj supratau. Neturėjau jėgų nieko sakyt, sukosi galva. Bet aš tada supratau, kad nėščia. Ir taip, kaip aš vonioj guliu, taip ir vaikas vandeny pilve.

KAROLIS. Koks vaikas?

AKVILĖ. O tai ko aš laukiuosi? Žuvytės? Šuniuko?

KAROLIS. Nu nepyk. Tu pyksti ar juokauji?

AKVILĖ. Nežinau. Man bloga.

KAROLIS. Padarysiu tau arbatos. Tu gulėk – nejudėk.

Jis paguldo Akvilę, išeina ir sugrįžta

AKVILĖ. Tu galvoji, aš kliedžiu? Nekliedžiu. Tu galvoji man pachmielas? Gal man ne pachmielas, o tiesiog jau pykina, nes nėščia.

KAROLIS. Atleisk, bet tau tikrai pachmielas. Tu ilsėkis, gulėk ir nejudėk.

AKVILĖ. Tu turi eiti ir nupirkti nėštumo testą. Dabar.

KAROLIS. Man susitikimas.

AKVILĖ. Kurį norėjai pramiegoti. Eik, nupirk dabar.

KAROLIS. Grįždamas nupirksiu.

AKVILĖ. Tai tu nori, kad aš čia gulėčiau ir nejudėčiau kelias valandas? Tau dabar okei eit, sėdėt, plepėt apie supistus brėžinius, kol tavo pana guli lovoj, nejuda, nes gal turi vaiką įsčiose?

KAROLIS. Akvile, tikriausiai nieko tu ten neturi. Pažiūrėk ką per netfliksą, aš užsakysiu tau maisto.

AKVILĖ. Negaliu patikėti.

KAROLIS. Aš irgi, tai manau, kad čia susiklaidinai truputį ir neigiamas bus tas testas.

AKVILĖ. Aš ne tuo negaliu patikėti.

KAROLIS. Nori saldžių ar sūrių pusryčių?

AKVILĖ. Karčių, blet.

Akimirką abu tyli. Akvilė pradeda kūkčioti

KAROLIS. Ei, saulute, verki? Neverk, viskas gerai… Gerai. Einu, nupirksiu tą testą.

Karolis išeina. Akvilė nebeverkia

AKVILĖ. Kai guli viena, o gal jau ir nebe viena, ir išgėrus iš vakaro tiek daug, tai taip bloga, kad eina sau. Aš nelabai suprantu realybės ir kas ji yra, kodėl aš galiu liestis prie daiktų ir jie turi tekstūras ir formas. Ir kodėl gerklėj sukilęs šleikštulys, ir galva sveria toną, ir pilve raizgalynė, ir galūnės tirpsta. Ir tušas pridžiūvęs, ir plaukai susivėlę, ir prakaitas pramuša dezodorantą, ir noriu myžt. Geriau būčiau budistė gamtoj ir šventykloj – šviesoj, šventa, švari, gera, tuščia, nei tamsoj, pastate, pilna šūdų ir gal nėščia. Dar sekundę gali atrodyt, kad viskas gerai, bet tik pajudinu ką nors ir šleikštulys sukyla, ir man bloga. Norisi išnykt ar atsukt laiką, bet kad ir kiek scenarijų galvoje sukurčiau, kaip kas galėjo nutikti ir kaip galėjo reikalai susiklostyti, vis vien guliu – dar gal net šiek tiek girta, su vaiku įsčiose. Tikriausiai mikrovaiku. Nanovaiku. Bet didžiausia problema yra galvoti, ką užsisakyti pusryčiams. Tiek skanių pasiūlymų. Receptų, svajonių, staltiesių, butų, gyvenimų, tikslų, milijonierių, automobilių, teslų, iphonų, taurių ir pyragų. Ir mažų, sudužusių sielų, po dvi susivienijusių, besimylinčių ir nieko nesuprantančių. Kai esi toks jaunas ir taip sukiesi, kaip tik moki, išsisuki kažką. Gal varžtelį. Yra porų mano rate, kur jiems viskas pastatyta ant vertybių. Vertybių ir ilgalaikių planų. Tada yra, kur viskas stovi ant babkių ir gražių vaizdų. Yra ir tokių, kur aistra, karas, ašaros ir snargliai. Yra tokių, kur tiesiog chaosas ir belekas belekaip, bet didelė meilė. O pas mus – net nežinau. Karolis mane myli. Aš myliu Karolį. Karolis myli brėžinius, bulvinius blynus, žolę, DC komiksus, klasikinę muziką, juodus drabužius, žalią arbatą, bandeles su cinamonu, su džemu, kruasanus, kibinus; Karolis myli savo elektrinį paspirtuką, miesto statymo strateginius žaidimus, Karolis myli savo šeimą ir mane. Aš myliu Karolį. Mes su Karoliu daug nesipykstam. Mes dažnai apsitrinam. Apsitriedžiam. Apsivemiam. Bet apsikabinam, nurimstam, pasibučiuojam, vėliau prie to sugrįžtam, iškalbam, ir niekas nebaisu. Ant ko viskas stovi? Kai, būna, pasikalbam, atrodo, abudu žinom ko norim, bet po to praeina kelios savaitės ir svyruoja motyvacija, ir abudu dvejojam, ir nežinom, tikrai nežinom, ar ko pasieksim. Ar ką išvis galim pastatyt. Kartu. Ar butas centre? Ar namas dykynėje? Ar mes šeima? Gal reikia šuns? Ar pirkti automobilį? Kas yra karjera? Ar magistras – chujnia? Tiek daug pavydžių. Tiek daug debesų. Tiek daug skonių. Tiek daug kombinacijų, variacijų, koverių, remeikų ir rebūtų. Iškamšų ir manekenų. Lūkesčių ir pjedestalų. O būna, visa tai dzin. Ir mudu dviese savam tinkle, netvarkoje, kalbamės susiglaudę. Ir dzin likęs pasaulis. Gal ant tų akimirkų viskas stovi?

Grįžta Karolis. Akvilė atsistoja

AKVILĖ. Nupirkai?

KAROLIS. Ateinu ir klausiu, kur čia nėštumo testai. Sako, ateikit, ateikit čia, aš prieinu jai iš dešinės, ji man rodo į stalą, aš pasilenkiu, ir išsitraukia ten iš pastalės… Dešimtis įvairiausių, įvairių spalvų, visokių formų dėžučių… sako, čia visi skirtingi, čia kasetė, čia pipetė… Aš stoviu, išvis nieko nesuprantu… O ji…

AKVILĖ. Suprantu, gerai, duok.

KAROLIS. Sakau, vienodai man, geriausią patį duokit, ji sako, ankstyvo reikia, ar neankstyvo. Sakau vėluoja mėnesinės jau, alio.

AKVILĖ. Gerai, ar gali tiesiog man duoti.

KAROLIS. Ji toliau ten kažką pasakoja, ir sakau, gerai, tiesiog duokit man ankstyvą.

AKVILĖ. Karoli, tiesiog duok man, maldauju tavęs.

KAROLIS. Gerai, gerai, saulyte, nusiramink…

AKVILĖ. Aš laikau šlapimą pūslėj tiek laiko, ar tu supranti? Man spaudžia, supranti?

KAROLIS. Oj, taip, duodu, va, žiūrėk, čia pipetė…

Akvilė atlieka testą

AKVILĖ. Va, kontrolinė juosta jau yra.

KAROLIS. Čia iš karto rodo?

AKVILĖ. Po penkių minučių reikia tikrint. Kaip ir kovido.

KAROLIS. O čia šita antra linija, tai čia ką, čia kad neigiama?

AKVILĖ. Čia kad teigiama.

KAROLIS. Negali taip būt. Dar penkios minutės nepraėjo.

AKVILĖ. Nu tai nedings linija šita po penkių minučių niekur. Nėščia. Viskas. Šimtu procentų.

KAROLIS. Tai o koks tikslumas šitų testų?

AKVILĖ. Nu tai sakei, geriausią nupirkai.

Karolis išsitraukia mobilųjį, naršo

KAROLIS. Va. „Nieko nebesuprantu. Dariausi nėštumo testą ir jis buvo vaiduokliškai teigiamas, bet nuėjusi pas gydytoją išgirdau, kad aš nesilaukiu.“ Pauzė „Gali vaiduoklis būti dėl brokuoto testo.“ Va, klausyk. „Nepatikėsit, o man buvo visai neseniai, kad testas parodė teigiamą rezultatą, bet aš nesilaukiau. Gavau šoką. Nėštumas buvo nelaukiamas. Negalėjau patikėti, mane suparalyžiavo. Siaubo apimta bėgau vėl į vaistinę pirkti testo. Antrasis parodė neigiamą. Kitą rytą vėl pasidariau dar vieną testą. Rezultatas vėl buvo neigiamas. Apsidžiaugiau ir nusiraminau. Po kelių dienų sulaukiau M-M.“ Va, matai. Būna visaip. Gal ir tu tuoj sulauksi M-M.

AKVILĖ. Aš laukiuosi. Čia ne vaiduoklis. Čia ryški antra linija.

KAROLIS. Ai, Akvile, ko tu čia parinies.

AKVILĖ. Tai ką tu siūlai daryt?

KAROLIS. Pasidaryt dar testų.

AKVILĖ. Tai gerai. Bėk nupirkt. Padarysiu, kiek tik nupirksi. Kad ir šimtą skirtingų testų, visur primyšiu, kad tave įtikinčiau.

KAROLIS. Taigi nepyk, taigi tiesiog reikia išsiaiškinti.

AKVILĖ. Čia viskas aišku. Čia tau, blet, neaišku, kad šiaip seksas tam ir yra, kad vaikus daryt. Čia tau, blet, atrodo, kad seksas šiaip sau egzistuoja. Kad tau, vat, būtų faina.

KAROLIS. Gerai. Viskas. Žiūrėk. Aš čia. Su tavim. Mes kartu. For life.

AKVILĖ. Myli?

KAROLIS. Myliu.

AKVILĖ. Labai?

KAROLIS. Labai.

AKVILĖ. Ir aš tave labai.

Antras veiksmas
Pirma scena

Akvilė viena

AKVILĖ. Gyvenimas nesustoja, sakė man Karolis. Bet jis sustojo. Skrandis. Širdis.

GINEKOLOGĖ. Galite užeiti.

AKVILĖ. Laba diena.

GINEKOLOGĖ. Laba diena. Kokiu reikalu?

AKVILĖ. Įtariamo nėštumo.

GINEKOLOGĖ. Ir kaip įtariate?

AKVILĖ. Dariausi kelis testus. Pirmas buvo teigiamas. Antras pusiau. Trečias neigiamas.

GINEKOLOGĖ. Kas kiek laiko darėte?

AKVILĖ. Nu tai iš karto beveik. Na, po pirmo nelabai norėjau į tualetą, tai labai daug vandens gėriau, nežinau, gal tas šlapimas nebuvo pakankamai koncentruotas, todėl neparodė… Ketvirtas išvis brokuotas buvo.

GINEKOLOGĖ. Tai taip. Testus reikia rytais darytis. Po vieną. Aš pažiūrėsiu su echoskopu.

Ginekologė pasižiūri 

GINEKOLOGĖ. Gali būti nėštumas. Gimdoje. Bet dar labai anksti spręsti. Vaisius vos mažesnis nei pusė milimetro.

AKVILĖ. Supratau… ir tiek?

GINEKOLOGĖ. Siūlau iš karto pasidaryti visus reikiamus kraujo tyrimus, bus ramesnė galva.

AKVILĖ. O jei norėčiau nutraukti?

GINEKOLOGĖ. Tai reikėtų palaukti dvi tris savaites ir tuomet žiūrėti. Sesutė užrašys jums, kur kreiptis. Galima į gimdymo namus, dar yra tokia privati klinika Žvėryne, kur visos tokios jaunos ir gražios kaip jūs atlikinėja šitas procedūras.

Akvilė tyli. Ginekologė paduoda skrajutę 

GINEKOLOGĖ. O čia dar jums informacija, pagalba netikėtai pastojus.

AKVILĖ. Hm… Ačiū.

GINEKOLOGĖ. Jei neturite galimybių auginti vaiką, kreipkitės čia. O tėtis yra?

AKVILĖ. Mano tė… amm… Taip, turiu draugą.

GINEKOLOGĖ. Tai jei berniukas geras, jūs dar pagalvokit.

AKVILĖ. Ačiū. Viso geriausio.

Akvilė apsiverkia, braukdama ašaras išeina

GINEKOLOGĖ. Jūs nesijaudinkite. Kas trečias nėštumas pasibaigia savaime. Gal ir jums taip nutiks. Gal tiesiog iškraujuosite.

Antra scena

DOVILĖ. Aš nenoriu primetinėti tau savo nuomonės. Bet taip, realiai… Kam tau dabar kvaršint galvą šitais reikalais? Juk neplanavot dar vaikų. Tiek daug dar nenuveikta. Dar tik ką tik, ką tik abiem pradėjo sektis. Na, net nežinau, ar galiu taip sakyti. Bet kažką apčiuopiamo jau turit. Po to viskas suksis aplink vaiką. Gyvenam laikais, kai viską galima saugiai ir ramiai sutvarkyti, tad tu gali nusiramint ir pamiršt, nieko čia ypatingo nenutiko.

TOMA. Jei Visata duoda, reikia imti. Pagalvok, kiek moterų svajoja būti tavo vietoje. Svajoja auginti gyvybę. Ir kiek aukoja. Auka tai gražu. Auka tai kilnu. Gyvybė yra nuo Dievybės. Nuo Žemės Motinos. O kaip mano sesuo… Jūs žinot, kas buvo. Žinot. Antro trimestro vidury apsisuko virkštelė aplink kaklą. Turėjo išleisti į pasaulį negyvą. Nedrįsčiau žaisti su likimu. Tu nuostabi, ir vaikas bus nuostabus.

AKVILĖ. Užeikim į piceriją.

Jos užeina į piceriją, susėda prie stalo

PADAVĖJA. Sveikos, išsirinkote?

DOVILĖ. Kavos.

TOMA. Arbatos.

AKVILĖ. Didelę picą su saliamiu.

PADAVĖJA. „Pepperoni“. Aišku.

TOMA. O mano teta… Dešimt metų negalėjo pastoti. Bet neprarado vilties. Ir augina protingą mergytę dabar… O mano mamos draugė… Universitete pastojo, pasidarė abortą ir gailisi iki dabar. Nors turi tris vaikus. Vis galvoja apie tą vieną mažą angeliuką…

DOVILĖ. Gerai, bet yra žmonių, kurie išvis nenori vaikų. Yra masė moterų, kurios pasidarė abortus ir nė kiek nesigaili!

TOMA. Ir kur jos?

DOVILĖ. Kaip tai, kur?

TOMA. Nepažįstu nė vienos.

DOVILĖ. O aš nepažįstu nė vienos, kuri būtų pasidariusi ir būtų nelaiminga dėl to. Tu žinai, kiek pasauly paliktų, pamestų vaikų? Kiek vaikų auga uždaruose ratuose? Kur iš kartos į kartą šūdas? Išvis suvoki, kad per didelė populiacija Žemėj?

TOMA. Bet ne Lietuvoj. Pas mus per mažas tankis. Ir šiaip. Taigi Akvilė ne tokia. Ir Karolis ne toks. Jie atvestų į pasaulį dovaną, nuostabų žmogų, kokių trūksta!

DOVILĖ. Tai paimk iš vaikų globos namų ir užaugink nuostabų žmogų! Kam jai savo gimdą tampyt?

TOMA. Šlykščiai kalbi, Dovile.

DOVILĖ. Tu šlykščiai kalbi, Toma.

TOMA. Nužudyti nėra sprendimas.

DOVILĖ. Nužudyti?

TOMA. O kaip kitaip pavadinti?

DOVILĖ. Abortu? Tai ir yra tas žodis. Žodyne. Visuomenėj priimtas. Kultūroj. Visur.

TOMA. Gyvybė yra?

DOVILĖ. Ką tu nori pasakyt?

TOMA. Gyvybė yra? Yra. Ją užgesint – kaip kitaip tu nori tai pavadint?

DOVILĖ. Visų pirma, čia yra Akvilės kūnas. Ji turi teisę rinktis. Žmogaus teisės. Pagrindinės žmogaus teisės. Kūno autonomija.

TOMA. O tu bent pagalvoji apie vaiko teises? To vaiko teises? Kuris yra pilve? Jam suteikė galimybę, vieną iš milijardo, stebuklingą galimybę atsirasti, ir tada paima ir savavališkai ją užgesina. Kur jo teisės?

DOVILĖ. Tu realiai mikroskopinį biologinį darinį vadini žmogum, turinčiu teises?

TOMA. O kas ten? Ameba? Žuvytė? Šuniukas?

DOVILĖ. Tu žinai, kaip gimdymo metu plyšta ten ir kerpa? Ir po to ten siuva? Ir sėdėt negali? Ir atsistot sunku? Išdarkytas tavo kūnas, ir reikia sauskelnes keltis vaikui keist. Ir pačiai sauskelnes nešiot, nes kraujai srūva.

TOMA. Ir begalė kaifuoja kiekvieną to skausmo akimirką, nes tai žmogiškosios patirties apogėjus. Tai likimas. Tai gamta. Tai tik mažytė mirtis. Tai motinos archetipo įkūnijimas.

DOVILĖ. Tai moteris tik tas ir yra?

TOMA. Moteris čia niekuo dėta.

DOVILĖ. Taigi moters kūnas. Moters biologija. Apie tai kalbi. Tu sakralizuoji moters biologiją.

TOMA. Tai ji ir yra sakrali. Kaip ir kiekviena kita. Biologija. Chemija. Fizika. Kiekvienas atomas.

DOVILĖ. Ir noras išnykti, ir neviltis, ir apatija yra biocheminė reakcija smegenyse. Po naujos gyvybės išleidimo į pasaulį – ji irgi sakrali?

PADAVĖJA. Nepykit, merginos, bet jūs apgailėtinos draugės. Jai reikia švelnumo, tylos, pagarbos. O jūs tauškiat savo nesąmones.

DOVILĖ. O tu kas tokia, išvis?

PADAVĖJA. Aš buvusi jos vietoje.

TOMA. Pasidarei abortą?

PADAVĖJA. Ne tavo reikalas.

DOVILĖ. Tai kaip tu nori, kad mes tavęs klausytumės?

PADAVĖJA. Tai jūs ne manęs, o jos klausykitės.

TOMA. Tai kad ji nešneka.

DOVILĖ. Ji jau dabar tyli. Tai įsivaizduok, kas bus, jei išnešios vaiką, kurio nenori. Depresija. O kas bus, jei po to turės nieko neveikt, tik namie sėdėt su juo? Nepadės gi jai niekas. Karolis dirbs, kad uždirbtų ir toliau krūtai judėtų savo karjeros laiptais, o ji bus įkalinta. Ir viskas. Ate jos svajonėms. Ate individualybei. Ate Akvilei!

TOMA. Lyg su vaiku neįmanoma svajonių pasiekt? Kaip tai jai niekas nepadės? Aš jai padėsiu! Gal ir tu jai padėtum? Kokiai dar individualybei? Jei aukoji save ir savo laiką kam nors, tai tik sutvirtina tavo tapatybę! Tik išgrynina tavo individualybę! Tiek išmokstama iš savimaršos! Ir išvis, iš kur tu paėmei, kad ji vaiko nenori? Ji nors kartą tai pasakė?

DOVILĖ. Sustok. Nustok čia fantazuot. Tu pagalvok, pagalvok. Kas bus, jei ji išnešios vaiką, kurio nenori. Tu žinai, kokie depresuojančių mamų vaikai užauga?

TOMA. Kokie?

Akvilė pakyla nuo stalo, niekas to nepastebi

Trečia scena

AKVILĖ. Tokie.

Akvilė stovi priešais savo mamą

MAMA. Seniai nebuvai.

AKVILĖ. Tai kad tu nekvieti.

MAMA. Tu manęs irgi nekvieti.

AKVILĖ. Einu jau.

MAMA. Tai atėjai kam? Penkioms minutėms? Į akis pasižiūrėt? Patikrint, ar gyva?

AKVILĖ. Užeisiu tada, kai būsi blaiva.

MAMA. Tai aš blaiva.

AKVILĖ. Nu, nemeluok man į akis.

MAMA. Kas tau trukdo, kad išgėrus truputį?

AKVILĖ. Tu ne tu.

MAMA. Aš tai aš.

AKVILĖ. Tu ne tu. Tu alus.

AKVILĖ. Aš tavo mama. Tai nieko nekeičia. Ko tu mane nuolat kaltini, ką?

AKVILĖ. Nenoriu pyktis. Užeisiu į svečius, kai būsi blaiva. Galėsim į miestą išeit. Papietaut kur. Ar po parduotuves palandžiot.

MAMA. Dabar ji man aiškins, ar aš, pusę amžiaus nugyvenusi moteris, galiu aš ar negaliu, kiek galiu ir kada išgerti. Įsivaizduojat? Čia kaip anekdotą galima pasakot.

AKVILĖ. Mama, aš nenoriu pyktis.

MAMA. Tai ko tu mane knisi nuolat, ką? Aš knisu tave? Tavo tą berną, ką, kritikuoju? Tavo mokslus? Tavo darbą? Tave? Kritikuoju? Ne, man viskas tinka. Aš myliu savo dukrelę. Kokia ji yra, gera ar negera. O dukrelė motiną tai sudraskyt pasiruošus. Kaip plėšrūnė kokia. Kodėl tu atstumi savo motiną taip? Neskambini, nesirodai, būna, visą mėnesį. O po to ateini šitaip ir spjauni į veidą. Ką aš tau blogo padarius esu? Nuo gimimo mylėta. Bučiuota. Prižiūrėta. Suknytės gražiausios. Būreliai geriausi. Tik mažytė pribėga, ko prašo, mamytė viską padaro, kad svajones išpildytų. Už ką man tokia nemeilė?

AKVILĖ. Aš myliu tave, mama.

MAMA. Taigi aš ne mama. Aš alus.

AKVILĖ. Mama…

MAMA. Ką tu čia meldi dabar. Tu bent įsivaizduoji, bent gali pabandyt suvokt, kad aš tave nešiojau savyje devynis mėnesius? Devynis mėnesius? Sedėjai manyje? Kojos tino. Valgyt nieko negalėjau. Vėmiau. O tu mitai manim. Aš motina tavo. O kai gimei, klykei kas antrą naktį. Aš prisitraukdavau tavo lovytę kuo arčiau savosios. Ir užmigdavau, ją va taip krutindama. Kad tik pailsėtume viena nuo kitos. Miegodavau taip – protas miega, ranka lovytę krutina. Tau neatrodo, kad aš nusipelnau pailsėt? Nuo tavo nemeilės, nuo tavo kritikos? Nuo visko? Kad aš noriu atsipalaiduot, atsidaryt vieną skardinę, mane už tai linčiuoja? Mano pačios dukra? Tu bent įsivaizduoji, ką reiškia vaiką išnešiot? O dar užaugint? Ant kojų pastatyt. Kad užaugtų į ką nors. O blogiausia, kai užauga į nieką. Į niekur. Belekas, belekur, bet kada. Į dukrą nepanaši.

Akvilė nusisuka 

MAMA. Jei išeisi, gali čia daugiau nesirodyt. Tikiuos, kada nors suprasi. Gal savo kailiu patirsi. Kad tavo pačios vaikai taip šaltakraujiškai su tavim elgtųsi. Nei suprantingumo. Nei padėkos. Nei meilės.

Akvilė neatsisuka 

MAMA. Tavo mama mirus, Akvile. Tik alus gyvena.

Ketvirta scena

KAROLIS. Jei tau reikia erdvės, aš suprantu. Kol kas. Na, supranti, aš irgi žmogus. Ir tai irgi mano reikalas. Kitaip nei tavo. Bet irgi mano. Imk erdvę. Imk laiką. Aš tikiuosi, kad sugebėsiu duoti tiek, kiek tau reikia. Mes pasiklydę. Pasiklydę miesto džiunglėse. Bėgam maratoną. Greičiui, ne atstumui. Atsikirtę šaknis, bet mėginam stovėt tvirtai. Akvile, aš tave myliu, tu tobula. Tu tobula man, o aš tobulas tau. Nu, taip manau. Tai ne pasaulio pabaiga. Gal Dievo ranka. Gal mūsų sielos trokšta pasukt tuo keliu. Gal tai tik pamoka. Aš nekantrauju tave pamatyti. Jei gali, pranešk, kur tu. Ir kada grįši. Pagulėsiu su tavim. Iškepsiu tau picą. Imk laiką. Imk erdvę. Mėginu tau tai duot.

Trečias veiksmas

Pirma scena

Maža Akvilė klausosi senelių. Klausydamasi kažką sau veikia. Senelis stovi, užsidėjęs rankas ant liemens 

SENELIS. Štai. Kiek hektarų. Ar žinai, kiek hektarų? Paskaičiuosi man. Žemė Lietuvos. Žaliuoja mūs kraštuos rūtelė Lietuvos. Ir viskas mūsų. Visa šita žemė, va, gali bėgiot basom, ganytis, žaisti, statyti ką nori. Čia neateis joks brudas ir neatims ir nepasakys, kad ne Lietuva. Aš jam – hopa! – su šakėm perdursiu pilvą ir išvarysiu. Lietuva, mūsų mamytė Lietuva. Kaip gėlelė žydi visada. Čia gyvenimas, kad ir link pensijos jau, čia mūsų gyvenimas su Maryte tik prasideda. Ne tuose Chruščiovo tamsiuose trijuose kambariuose. Čia gali lakstyt ir dainuot sau: aš augau, aš augau pas seną tėvelį, vaikščiojau, vaikščiojau po žalią girelę…

Senelė sėdi kambaryje prie televizoriaus 

SENELĖ. Kur tau, visą gyvenimą atidaviau mokyklai, kiek užauginau moksleivių, biologijos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja, inteligentiškas gyvenimas. Dabar sako, man ravėt reikia eit. Dar karvę melžt. Žuvis sugautas valyt. Vajėzau, vajėzau. Sakau, šiltnamy pats kapstykis, aš va, rožyną prižiūrėsiu, čia palei pietinius langus, ten, prie virtuvės langų, acenos ir astros, ten ant kalnelio visas rodžersijas susodinau, ir kai žydės bijūnai, žydės… O trečią valandą visad žiūriu tokį indišką serialą, baisiai patinka, po jo meksikietiškos telenovelės, kiek kartojasi ten visad, bet nepabosta… O vakarais filmai gražiausi… Per ketvirtą kanalą tai įvairūs, romantiniai, skandinaviški… Tik kai jis, glušas, virtuvėj įjungia tą savo krepšinį, tai vos žodžius gaudau…

SENELIS. Nagi, pavardyk.

MAŽA AKVILĖ. Kleiza… Kalnietis… Jasaitis… Javtokas…

SENELIS. Nagi, dar…

MAŽA AKVILĖ. Broliai Lavrinovičiai… Daugiau nepamenu.

SENELIS. Dar Petravičius, Delininkaitis, Mažutis, Lukauskis, Mačiulis, Jomantas ir Butautas. O dabar šitas.

MAŽA AKVILĖ. Nepamenu.

SENELIS. Tai kaip čia, tik triušių vardus pameni?

MAŽA AKVILĖ. Man nepatinka antys.

SENELIS. Čia žąsys. Žąsys protingos. Vištos tai durnos, neturi vardų.

Senelė sėdi 

SENELĖ. Sėskis, mažulyte, šalia manęs. Valgyk vištytę, čia kaip tu mėgsti, balčiausios mėsytės atpjoviau, ir obuolėlį pakepiau, ir bulvyčių tai dar yra, jei tik norėsi, mažyte, dar įdėsiu… O va… Jam tai mandrai reikia, sumuštinukus tepti… Va, viens su ikra, kits su kastiniu, su geltonu sūriu ir dar su dešra… Va taip mandrai pons reikalauja… Sakė, vištos nenori, vėliau valgys… Tai kam visą kepiau… Ryte tai sakė, kad nori… Aš tai nevalgysiu, aš truputuką paimu tik, man kai per skrandį duoda…

SENELIS. Ji tiktai sėdi ir sėdi prie to televizoriaus: ta vėl nėščia, ta vaidina, kad nėščia, tas tą išdavė, ta miršta nuo vėžio, autoavarija, tas pats per tą patį, o tie indai tai išvis tamsūs tokie, kaip ji žiūri… Ar prie kryžiažodžių, nosį įbedusi, valandom…

SENELĖ. Populiarus parduotuvių tinklas. Keturios raidės… tai „Maxima“ ne… „Iki“ ne… „Norfa“ ne…

MAŽA AKVILĖ. „Rimi“.

SENELĖ. Pas mus tokio nėr. Tinka. Iš viršaus… Dainų konkursas – Dainų…

MAŽA AKVILĖ. Dainelė.

SENELĖ. Dainelė tai Ė, „Rimi“ tada netinka.

MAŽA AKVILĖ. „Aibė“.

SENELĖ. Pagalbininkė močiutės tu, mano protingoji mažulyte.

SENELIS. Aibė žuvų tinkle, plaukiam Akvile, padėsi išimt.

SENELĖ. Ar tu visai išprotėjai, mergaitę sodintis į valtį, kai visas persisveri, su peiliais dar. Eikš, Akvilyte, geriau einam, pasidegysim saulytėj.

SENELIS. Taigi smagu, ar kada traukė žuvis iš tinklo, nėr mačius, o ten ir ešeriai, ir lydekos… (Dainuoja) Esu žvejys! Močia manęs neišbaidys! Įkliuvo, įkliuvo ešerys…

SENELĖ. Nutilk tu nedainavęs… Mergaitei vasaros atostogos, tegu pasiilsi, ar su protu galutinai susipykai, čia ne mergaitės reikalai žuvis traukti, ar galutinai jau pakvaišai, pats tu tik trauk tas žuvis ir tylėk… Eikš, Akvilyte, pasišukuoti. Pasišukuok visad, taip retai šukuoji plaukučius, va kaip mergytė turi gražiai būt sušukuota. Mačiau užvakar, parduotuvėj kai buvom, tai seniūnės, kur prie kryžiaus tas šviesus namelis, matei gi, anūkėle, ten gyvena, tai josios anūkė balčiausiom garbanom, plaukai ilgutėliai, gražiai taip susegti… O josios sūnus, anūkėlės tėtis, tai išsiskyrė su žmona, viens gyvena čia dabar vėl kaime, o dukra su žmona mieste liko, tai jis pasiima ta mergaitę, būna, atsiveža čia… Bet jau vyresnė ten mergaitė, beveik pana… O patsai jis advokatas, tai čia darbo ne tiek baisiai daug jam tėra, tai įdomu, kuom verčias, bet nepaklausiau aš…

SENELIS. Eikš uogų rinkt. Matai, kokie serbentai, kaip karoliai. Kaip rožančiai kaba, saulėj blizga. Va, rink į kibirą ir valgyk. Ir rink, ir valgyk. Ir darbs nudirbtas, ir pilvs sotus. Va taip. A tu turi rožančių? Moki melstis?

MAŽA AKVILĖ. Moku.

SENELIS. Tu valgyk uogas. Vardan dievo tėvo i šventosios dvasios… Aš tai nieko nemoku. Nemokė manęs, cit, nėr bažnyčios. Nėr dievo. A tavo mama tai vaikšto į bažnyčią, meldžias, tai i tu moki. Ir gerai man buvo be dievo. O dabar velnias žino, ką čia man galvot, ta mirtis artėja, baisu daros. Ar pekla laukia, ar čia išmislas. Kažkas visgi laukia. Jaučiu, kad laukia. Rojus tai čia ne man…

MAŽA AKVILĖ. Tai ką jau tokio padarei, kad į pragarą? Nužudei ką?

SENELĖ. Akvilyte, bėk čia! Mažulyte!

MAŽA AKVILĖ. Mes čia uogas renkam.

SENELĖ. Mažu nori pušyt?

MAŽA AKVILĖ. Nenoriu, mes čia šnekam dabar.

SENELĖ. Ką šnekat?

MAŽA AKVILĖ. Apie peklą.

SENELĖ. Ne, nu tu visai nudurnėjai? Ką tu vaikui kiši savo nesąmones, vajėzau, išgirstų kas, tai išvis ką pagalvotų… Akvilyte, aš želė padariau, su plakta grietinėle ir pabarstukais, ir sirupo turim užpilt… Tavo mėgstamiausia… Ar skanu?

MAŽA AKVILĖ. Labai skanu. Ačiū, močiute.

SENELĖ. Į sveikatėlę, vaikyti.

MAŽA AKVILĖ. Uogos tai rūgščios, nors spalva raudona tokia ryški ryški.

SENELĖ. Va čia rodo laidą dabar, „Bėdų turgus“, baisiai man įdomu, o vedėja šita, Mildažytė, tai josios sesuo gimė kartu su tavo tėčiu…

Senelis pradeda siaubingai rėkti, guli ant žemės susirietęs ir laiko pėdą

SENELIS. Greitąją, greitąją, piršto nėr, piršto nėr!

SENELĖ. Vajėzau, Akvilyte, slėpkis, bėgu, bėgu, kur tas telefonas…

MAŽA AKVILĖ. Seneli, tau skauda?

SENELIS. Labai.

MAŽA AKVILĖ. Kuo galėčiau padėti?

SENELIS. Padainuok.

MAŽA AKVILĖ. (dainuoja). Ei, kieno ten kyšo uodega, tokia ilga, puri, ruda? Ei, ko ten slepiesi po šaka? Akys blizga kaip smala. Tu tikriausiai lapė snapė, pasaką apie tave man sekė…

SENELĖ. Eik iš čia, mažyte, nežiūrėk, baisu, tie kraujai, kol atvažiuos greitoji, važiuot penkiolika kilometrų… Kaip tu taip, vajėzau…

SENELIS. Tai genda ta žoliapjovė… Tai kai supykdė paskuda… Kai dėjau iš kojos…

Antra scena

Akvilė sėdi prie stalo šalia senelės

SENELĖ. Matyt, jau lauki mūsų mirties… Kai mirsim, tai tau atiteks šita sodyba – ne tėvui, o tau, tai galėsi parduot, nusipirkti kokį butą Vilniuje, bet gero, matyt, jau nepavyks, nes kaip sako, kad tos kainos tokios, ir tik augs ir augs, ir galo nematyti. Gerai, kad vaikų neturi, nežinau, kaip išlaikytumėt, ir vieniems matos, kad sunku, o dar su vaikais, tai išvis baisu pagalvoti, baisu pagalvoti… Nors jau seniai tau laikas, jau tuoj ir vėlu bus, aš pati tai devyniolikos pastojau, dvidešimties jau tavo tėtį pagimdžiau… Dar nenorėjau pastoti, dar tik apsiženijom, dar nebuvau gulėjus, o va še, užteko vieną kartą, pergulom ir jau… Tai nėštumo kažkaip nepamenu, bet gimdymas tai vajėzau… Pamenu tik, kai gulėjau, man rėkia, stumk, stumk, aš nieko jau nebesuprantu, ir priėjo sesutė man iš šono, kai suėmė mane už rankos, sako man, klausyk, ką tau sako, ir kai pasakė stumt, ta kai užgulė man pilvą iš visų jėgų… O paskui rėkė mažutis alkanas, pienelio tai aš neturėjau… Pavirdavom avižų ir nuovirą sumaitindavom, būdavo, kas ir karvės pieną duoda, bet taip ir buvo, ir bene kiekvieną sekmadienį skambindavo bažnyčios varpai, visi – kas mirė, kas, ir sako, mirė mažiukas… Tu valgyk, Akvile, valgyk.

AKVILĖ. Ačiū, močiut, aš valgau, valgau… Aš nelaukiu jūsų mirties.

SENELĖ. Nieko tu nevalgai, juk matau. Va, paimk bent šitą buterbroduką, o tu, tėvai, įpilk jai, ko norėtum…

SENELIS. Yr kokakolos, „Mirindos“, mineralinio, giros… galiu kavos išvirti.

AKVILĖ. Gal kavos.

SENELIS. Kava.

SENELĖ. Man vakar „Eurokos“ parašė žinutę į mobilųjį… „Miela kliente, penkiasdešimt procentų nuolaida pudroms“… Bet kad ta klientė jūsų jau nebepaeina… Va, neša tau kavos, Akvile, tu paimk jam iš rankų, matai, kaip jos dreba… Ar nustosi? Nedrebėk!! Kavą visą anūkytės išpilsi! Naje, besmegenis! Apipylei mergaitę!

AKVILĖ. Viskas gerai.

SENELĖ. Eik tu, gal jau persirėdyk. Su darbiniais šortais, botus tu nusiauk. Anūkėlė atvažiavo, pasidabyt negali?

SENELIS. Anūkėlė, anūkėlė. Nespėjau.

SENELĖ. Galėtum ir kostiumą apsivilkt.

SENELIS. Su kostiumu miręs pagulėsiu.

Akvilė nusijuokia 

SENELĖ. Ką čia šneka nesąmones… eik tu iš čia išvis. Eik tu tik. Basiausiai skauda man šoną šiandien. Man prasidėjo, dar kai jaunutė buvau, tokia kaip tu, jau ligoninėj gulėjau, vienąsyk važiavom namo iš jo tėvų, įsėdom į mašiną ir prisiminiau, kad tašytę savo palikau… Mažytė tokia buvo, odinė, parvežę man buvo iš Lenkijos… Tai sakau, nubėgsiu tuoj, jis mašinoj laukė, tik pasiėmiau, išeinu į lauką, žiema baisiausia buvo, ir tamsu jau, o jis man iš mašinos pradėjo šūkaut, tai paskubėjau aš ir dėjau baisiausiai ant ledo, skausmas kaip elektra per visą šoną man… Ir iki dabar man… Nebūtų cypęs jis ten, nebūt taip nutikę… Valgyk dabar pyragėlio, baisiai skanus, va prie kavytės kaip tik. Ir visad taip, kai nelaimė, tai dėl jo. Prisimeni, kaip sau kojos pirštą nusipjovė, vajėzau. Kad suaugęs vyras su veikiančia galva spirtų į žoliapjovę… Jam tai čia kas buvo – nušvitimas didysis. Į bažnyčią pradėjo eit, žinai, tada dar sugalvojo man pasiūlyt apsiženyt… Bažnyčioj. Visą gyvenimą jam atidaviau, dėl jo nelaimėse skendau, o jis man sugalvojo siūlyt sakramentą… Tai aišku, numirtume dabar vienas be kito. Bet visas mano gyvenimas, visa mano kančia nuo jo… Ir tavo tėvelis dar gimė… Ar pasišneki kada su juo?

AKVILĖ. Jo, susiskambinam kas antrą dieną. O kai atvažiuoja čia, tai aplankau.

SENELĖ. Man tai neskambina… Kai mažytis buvo, tai toks geras berniukas buvo.

SENELIS. A žinai, kad anam kambary vaidenas?

AKVILĖ. Ką, rimtai?

SENELIS. Vaidenas vaidenas, rimtai. Atsibundu naktį, ir kad stovi virš manęs baltas…

SENELĖ. Baik tu, a baigsi tu savo nesąmones vieną dieną… Atsibunda vidury nakties, kad pradeda šaukti nesavu balsu, ir aš tada atsikeliu… Vaidenas jam. Prisisapnuoja, durns, nebūtų dalykų…

SENELIS. Gali nakvot mano kambary, naje, pamatysi pati.

AKVILĖ. Aš tai tikiu, kad jam gali vaidentis.

SENELĖ. Nesivaidena jam. Čia jau jam varžteliai atsisukinėja. Matai, kaip jis valgo… Kaip darželio vaikas.

SENELIS. Mėgaujuosi, skanu labai.

SENELĖ. Tu ir arbatą kramtai. A girdit, burzgia.. Kažkas atvažiavo… Stokis tu greičiau, pasižiūrėk. Negirdi jis manęs… Glušas visai. Sakau, atvažiavo kažkas! Akvile, žiūrėk, čia gi taviškis. Atvažiavo taviškis. Nesakei, kad mašiną tokią turi. Kokia naujoviška…

Karolis užeina

KAROLIS. Laba diena, laba diena. Akvile.

AKVILĖ. Karoli, ką tu čia?..

KAROLIS. Akvile, eikš pas mane.

Akvilė prieina prie Karolio. Karolis paima jos rankas ir atsiklaupia. Akvilė atsiklaupia kartu

SENELĖ. Akvile, tu nesiklaupk…

KAROLIS. Ar…

AKVILĖ. Nesakyk nieko…

KAROLIS. Sakysiu.

AKVILĖ. Ne. Aš bijau.

KAROLIS. Tylėt lengviau.

AKVILĖ. Taip.

KAROLIS. Tai patylėk tu. Ar tekėsi už manęs?

SENELĖ. Akvile, vajėzau, tu stokis greičiau…

SENELIS. Ko jie sėdi ant grindų? Čia jiems ne kokios šildomos grindys, peršaldys pūsles…

AKVILĖ. Taip.

KAROLIS. Myli mane?

AKVILĖ. Taip.

KAROLIS. Ir aš tave.

SENELIS. Jau stokitės…

SENELĖ. Nu netrukdyk tu jiems… Ar išvis išprotėjai… Čia gi jų akimirka, romantiška… Užtenka mano meilę, ką jau ten meilę, tu mane sugadinai ir visą mano gyvenimą, tai ir jiems nori dabar gadinti… Eik… Eik iš čia.

Trečia scena

Karolis ir Akvilė guli ant žolės 

AKVILĖ. Sakom, kad čia mūsų mašina.

KAROLIS. Kiek kainavo?

AKVILĖ. Penkiolika tūkstančių.

KAROLIS. Lizinguojam?

AKVILĖ. Nee. Užsidirbom. Ne. Tu uždirbai. Sakyk, kad tu uždirbai. O mane pagirk, kad skaniai gaminu. Ir papasakok, koks mandras tavo darbas. Kaip ponas dirbi.

KAROLIS. Akvile, nesityčiok iš savo senelių. Jie tavo kraujas.

AKVILĖ. Aš tyčiojuosi sveikai, man padeda suprasti, aiškiau matyti, kur einam į priekį. Ne tik mes, bet visa žmonija. Nes retkarčiais atrodo, kad niekur.

KAROLIS. Gerai. O tu gerai jauties?

AKVILĖ. Gerai. Matai, guliu, nejudu. O tu?

KAROLIS. Aš irgi gerai. Gražus dangus, ar ne?

AKVILĖ. Aha. Labai. Ir saulė.

KAROLIS. Ir debesys. Faina čia, ane? Ar galvojai kada, gal mums reikia išvažiuot gyvent į kaimą?

AKVILĖ. Tu juokauji?

KAROLIS. Ne. Aš rimtai. Ar jauti, kaip mes nurimom čia? Ir tu, ir aš. Čia gamtoj, ant žolės, prie vėjo, prie medžių, netoli šaknų. Ką, nejauti?

AKVILĖ. Jaučiu.

KAROLIS. Tai va. Nejuokauju aš. Mes nurimom, dabar mes kartu. Nu, tipo. Matom vienas kitą.

AKVILĖ. Tu gi net žolės nenorėtum pjaut.

KAROLIS. Haha. Nu jo. Betgi tau patiktų. Ką, ne?

AKVILĖ. Haha. Nu jo.

KAROLIS. Arba šiaip robotuką nupirktume, ir va. Ir viskas nupjauta. Aš šiaip galėčiau namus tvarkyt. Ir šiltnamį. Restauruot kokį seną namą. Ir šiltnamį. Čia gi gali būt life-time project! Meilė tau, meilė vietai, meilė žemei… Kur dedi save ir matai, kur dedi. O ne į kitų verslingas svajones. Ar pusmečio kūrybą į vienos dienos palaimą, atitrūkti svajojant. Ir jie išgeria, išgeria tavo kraują kaip vandenį, ištroškę, ir tada grįžta namo, ir jie vėl ištroškę, ir galvoja, kaip pasotinti ką… Jie net žiemą nori į šiltą kraštą. Kaip žmogus turi būt nutrūkęs nuo savo natūralaus cikliškumo, nuo savo gimtosios žemės, bioregiono, kad norėtų ne kartu, už rankos su žeme išgyvent, o bėgt šildytis ir gaivintis? Ir šikt, teršt planetą skrodžiant dangų? O čia žiūrėk, būtum laiminga. Neskubėk. Aš gulėčiau su tavim. Nes neskubėčiau.

AKVILĖ. Ir po to va taip užpistume vienas kitą. Tu negirdėjai. Tu supranti, kad kuo toliau, tuo blogiau. Ji realiai liepė jam nedrebėti, kai jam drebėjo rankos nešant man kavą. Ir sakė, kad jis valgo kaip darželio vaikas, ir arbatą kramto. Bet sakė, kad numirtų vienas be kito dabar. Tai žinai, ji iki parduotuvės pati be šansų. Tai ir iki tualeto be šansų būna. O jis išvis būtų miręs. Visi jo draugai cukrininkai mirė prieš dvidešimt, tridešimt metų. O jis gyvas. Nes ji prižiūri, ką jis valgo, ar vaistus išgeria, ar cukrų matuoja. Bet užpisę jie vienas kitą. Va taip, surišti, suklijuoti, ir užpisa juodai.

KAROLIS. Bet mes neužipisim vienas kito.

AKVILĖ. Iš kur žinai?

KAROLIS. Nes mes kitokie.

AKVILĖ. Visi žmonės – žmonės, o poros – poros.

KAROLIS. Nea. Mes fainiausi iš visų.

AKVILĖ. Jis išvis gėrė ir pas kitas vaikščiojo. O dabar jis geras. O ji bloga. Dabar jis kaip katukas pamestas. O ji kaip smauglys. Ar pitonas.

KAROLIS. Nu tai jau matai, kad mes kitokie. Mes pas kitus nevaikštom. Ir negeriam.

AKVILĖ. Nu, bet čia dar tik pradžia. Ir jų buvo faina pradžia. Ji buvo labai graži, ir ją fotografavo pusbrolis fotografas.  O pas pusbrolį po to į dirbtuves atėjo senelis, pamatė jos nuotrauką džiūstančią ir paprašė supažindint.

KAROLIS. Nu čia tai jo. Toli gražu mums iki tokios. Graži istorija. Bet aš tave myliu labiau, nei jie kada nors vienas kitą mylėjo.

AKVILĖ. Nu iš kur tu žinai.

KAROLIS. O kodėl tu čia atvažiavai?

SENELĖS BALSAS. Akvilyte mažyte, mažu nori pušyt?

AKVILĖ. Einu į tualetą.

KAROLIS. Vėl bėgi.

AKVILĖ. Einu į tą lauko, kur prie garažo.

Akvilė užsidaro tualete 

AKVILĖ. Kai esi jau tikriausiai viena, senelių lauko tualete, ir tau tikriausiai prasidėjo persileidimas, neturiu minčių, jos laša su krauju.

KAROLIS. Akvile?

AKVILĖ. Nu ką?

KAROLIS. Valgiau serbentus, jie tokie gražūs, bet tokie rūgštūs. O tu ko taip ilgai? Rudis vartus laužia?

AKVILĖ. Nu baik. Ką, aš negaliu??

KAROLIS. Gali gali, nesiparink. Neimk į širdį.

AKVILĖ. Ir visad taip, kai aš tualete, tai tokie bajeriai, tai atrodo, kad negaliu aš visgi šikt. Kad moterys nešika.

KAROLIS. Šika šika, ir dar kaip. Pats žinau. Moterim praeitam gyvenime buvau…

AKVILĖ. Eik iš čia. Ir nekomentuok daugiau tokių dalykų. Čia privatūs mano dalykai.

KAROLIS. Šūdai yra privatūs dalykai? O žinai kaip romėnai šikdavo, bendra patalpa tokia, ir daug skylių ant suolo, ir visi sėdėdavo ir plėpėdavo, normaliai viskas buvo, laimingai gyveno…

Akvilė išeina 

KAROLIS. O, tu visai greitai.

AKVILĖ. Aš kraujuoju.

KAROLIS. Kąą? Čia iš kur?

AKVILĖ. Iš ten. Nebeliko mūsų vaiko.

KAROLIS. Kąą?? Tau srūva ten kraujai?

AKVILĖ. Ne. Truputį buvo.

KAROLIS. Nu, tai gal čia nieko nereiškia dar. Jei dabar pagūglinčiau, tai tikrai būtų daug istorijų, kaip ir su tuo testu, kur pameni, tau skaičiau… Kad tikrai būtų kur „man palašėjo kraujukas, bet gimė sveikas vaikiukas“ ir visokių kitokių…

AKVILĖ. Tikriausiai jis jau mirė.

KAROLIS. Akvile. Jei dabar nepabėgsi dar kažkur viena, tai viskas bus gerai. Sėdam į mašiną ir važiuojam pasitikrinti pas gydytoją dar kartą. Juk tikrai būna visaip.

AKVILĖ. Gerai. Užeisi ten visur su manim? Nes ginekologė manęs klausė, ar tu geras, ar geras esi berniukas.

KAROLIS. Užeisiu visur. Senele, seneli… Su visa derama pagarba… Mes išvažiuojam jau.

SENELĖ. Taigi vajėzau, tiek maisto yra, ničnieko nesuvalgėt… Akvile, aš taip pagalvojau, kad tikriausiai penkiolika metų jis su tavim pabus, ir tada susiras jaunesnę perpus, taip, girdėjau visi dabar vyrai daro.

KAROLIS. Kąą? Jūs čia apie mane?

AKVILĖ. Viskas, Karoli, važiuojam savu keliu.

KAROLIS. Aš tavęs nepaliksiu dėl jaunesnės.

SENELĖ. Čia jis dabar taip sako, po to pats pamatys. Kaip sakoma, vyrai dvi galvas turi, būna, viena galvoja, būna, kita…

KAROLIS. Ponia močiute, jūs nesąmones šnekat!

AKVILĖ. Viskas, važiuojam.

SENELIS. Neklausykit, ką ji šneka, jai jau anapus laikas.

AKVILĖ. Karoli… aš gal ir norėčiau, kad mums gimtų vaikas.

KAROLIS. Gali gal tu vairuoti, man kažkaip sukasi galva.

Senelis ir senelė rėkia vienas ant kito, mojuodami išvažiuojantiems

Pabaiga