Babajus susirgo nežinoma liga.

Pasigavo ligą atidžiai grybaudamas Pabradės poligone – sutiko sergančią grybautoją ir jie dvasiškai susipažino.

Miško pakraštyje šalia Labanoro girios jie užklydo į apleistą namą.

Babajus atėmė jos telefoną ir grybų kraitelę, užrišo akis ir nuvedė į rūsį, kuris smirdėjo bulvėmis.

Dočkutė pati norėjo, kad Babajus ją uždarytų apleisto namo rūsyje, nurengtų iki nuogų pažastų ir pasiūlytų jai padaryti vakarienę.

– Ar tekėsi? – paklausė Babajus.

– Kas tau? – nustebo Dočkutė.

– Nežinau.

– Aš ir taip tau duosiu…

Kitą rytą daktarė Dočkutė prabudo 7:30 ir, apčiupinėjusi Babajaus ligos požymius, konstatavo, kad jis neišvengiamai serga sunkiai apčiuopiama liga.

Ji, kaip klasikinės medicinos atstovė, suvokė, kokios gali būti ligos pasekmės.

Medikė negalėjo tiksliai įvardyti ligos pavadinimo, nes jos toje paskaitoje nebuvo.

Ką ji veikė tada, būdama seksuali studentė?

Dočkutė pajuto kaltę, kad prasidulkino visą paskaitą, kurioje buvo aptariamos būsimo mylimo žmogaus ligos požymiai ir pasekmės.

Ji nutarė nušokti nuo aukščiausio kalno į miegantį tarpeklį stačia galva.

Susinaikinti ji išvyko neatsisveikinusi.

Kodėl? Kas ją vertė taip greitai vykti į kalnus?

Babajus pajuto, kad jį paliko moteris, tik apie 11 valandą dienos.

Kaip sirgo Babajus?

Sunkiai. Apie 14:30 sergantysis pajuto, jog reikia atsisveikinti su savo lytimi. Jis žinojo, kad liga gali atimti ir gyvenimą, ir džiaugsmą, bet prarasti lytį jis nebuvo pasiruošęs.

Jis stipriai laikėsi savo gęstančios vakaro saulės spinduliuose lyties.

Jį kankino klausimas: „Ir ką? Daugiau niekada????????????????????????“

Jis įsimylėjo gulinčią tarp grybų galvučių Dočkutę, kuri tiesiog iš bulvių lupenų ir perdžiūvusių kelmučių padarė vakarienę.

Kas galėjo pagalvoti, kad tai bus paskutinė jo fizinė meilė?

Babajus, jeigu kada pagalvodavo, kad bus tas paskutinis kartas, leido sau įsivaizduoti šiuolaikinių technologijų prikaišiotą šildomą lovą, žąsų papilvės plunksnų patalus, mėlynų tablečių saują ant baltos kėdės. Paskutinė moteris. Kas ji? Gyva ar pripučiama moteris? Pripučiama jam kėlė sintetinio, netikro, nenuoširdaus atsisveikinimo su dauginimosi funkcija pojūtį. Kokia tai būtų moteris? Be jokios abejonės – tai Mamedova. Jis ją įkalbės. Ji jo pasigailės – vis dėlto, tai jo žmona, lovos ir žaidimų draugė.

Bet po nakties apleistame Labanoro miško name, jis negalėjo įsivaizduoti kitos moters – tik Dočkutę, kvepiančią bulvėmis ir grybais.

Tik realybė buvo kita.

Šalia stovėjo Mamedova, teisėtas paskutinės moters įsikūnijimas.

Po dviejų dienų sirgimo, Babajus nebeištarė žodžių „kokliušas“, „samba“ ir „lytinis“.

Mamedova, kenčianti žmona, iškvietė greitąją pagalbą.

Greitosios pagalbos gydytoja Dočkutė buvo ta pati grybautoja, kuri dvasiškai buvo labai artima Babajui.

Babajus, net gulėdamas su nežinoma liga, vos tik pamatęs gydytojos Dočkutės kojas, akimirksniu pajuto, kad tas kukavimas apleistame miške ne paskutinis.

Gydytoja grįžo iš kalnų su skeveldra tarp kojų. Kai vyko akmenų griūtis, ji atsigulė aukštielninka ir skeveldros tiesiog užtvindė jos iškeltas kojas. Akmenų teko visur, bet ji išsaugojo abiejų kojų tarpupirščius, todėl kojas dėliojo drąsiai ir seksualiai.

Ji apžiūrėjo nežinomos ligos ir bundančios aistros iškreiptą Babajaus kūną.

Kūnas buvo artimas, mylimas, bet jautė, kad kažko tam kūnui trūksta.

Gydytoja liepė nusikloti antklodę arba prisipažinti, ko Babajaus kūnui trūksta.

Babajus parodė, ko jo kūnui trūksta.

Dočkutė, išvydusi, kad mylimam žmogui trūksta svarbiausio, ėmė giliai kvėpuoti azoto dujomis.

Toje paskaitoje, kurioje studentės gaivino ligos atimtą lytį, ji atsitiktinai buvo, todėl iš karto griebė reikalingus vaistus.

Kokie tai buvo vaistai?

Babajus apmirė. Sergantis kūnas įsitempė. Pasunkėjo priekinės kūno dalies apatinis plotas.

Ligoniui kvėpuojant girdėjosi švilpimas, lyg jaunas piemuo eitų per kaimą link mylimos merginos daržinės, kur jo laukia šienas, antklodė ir iš vonios išlipusi mergina su šimtu eurų po pagalve.

Mamedova stebėjo stebuklus darančią gydytoją ir pajuto grėsmę. Ji žinojo, kad taip ji niekada nemokės, kad net ir vaistai nepadėdavo jai pasiekti tokių aukštumų, kokias pasiekė paprasta apylinkės gydytoja.

Mamedova liepė Dočkutei pasitraukti nuo sveikstančio ligonio, nes įtarė, kad gydytoja žiūri ne ligoniui į akis, o visai žemai.

Liga traukėsi iš žemumos.

Pasigirsta durų skambutis.

Pro duris įeina šuo ir bėga prie ligonio ir Dočkutės. Loja.

Paskui įeina septyniasdešimtmetis Česlovas. Jis laiko rankose vyriškus ir moteriškus apatinius.

– Kas tu, seneli? – paklausia Mamedova.

– Česlovas, – linkteli senukas. – Esu vienos sodybos Labanore šeimininkas. Štai radau daiktus, ir noriu juos grąžinti tikriems savininkams.

– O iš kur jūs žinot?? – nustebo Mamedova.

– Šen, Muchtarai, – pakvietė jis šunį.

Rasų kapinės Vilniuje. Rudens lapai dengia visus kapus, tik du naujai supilti kapai stovi nuogi.

Česlovas deda gėles ant kapo. Iš nuotraukos žvelgia besišypsanti Dočkutė. Tai jos studentiška nuotrauka, kurią ji gavo po praleistos paskaitos. Babajus nuotraukoje susikaupęs. Prieš darydamas fotografiją, ten pat, fotoateljė, jis bandė įveikti dar jaunutės Mamedovos studentišką pasipriešinimą, bet jam tada nepavyko.

Česlovas prisiminė savo palaidotą šunį. Jis norėtų priklaupti, apsiverkti, bet sveikata jau ne ta. Jaunystės nebėra net mintyse.

– Česlovai, – pašaukia senuką Mamedova.

– Kas tu? – pagalvojo apie šunį Česlovas.

– Česlovai, mes likom vieni… Kad jūs žinotumėt, kaip man liūdna. Žinokit, aš niekur jūsų dabar nepaleisiu… Niekada…

Mamedova stipriai apkabina Česlovą. Gal kiek per stipriai.

Ant išbalusio, bekraujo Česlovo veido krenta snaigės, kurios jau nebetirpsta.