Raimondas Klezys. Dulkėti veidrodžiai

Pjesė monospektakliui, Vilnius, 2019

Prologas

Pjesė prasideda aktoriaus interaktyviu bendravimu su žiūrovais – tokiu, koks atrodo reikalingas režisieriui.

1. Scena. Kas kaltas?

Vasara, liepos 13 d. Penktadienio naktis. Didelis kultūros centro pastatas su langais nuo žemės iki stogo. Jį šiandien vadinsime akvariumu. Jo viduje intensyviai mirksi šviesos ir garsiai tranko disko muzika – vyksta diskoteka. Žmonės linksminasi linguodami nuo kojos ant kojos. Salės kampe stovi vyras, kurį šiandien vadinsime Šauliu. Jis mirkteli kitam salės gale stovinčiai moteriai – šiandien ji bus Auka. Moteris atsako tuo pačiu. Netrukus jie jau šaudo akimis vienas į kitą. Žinoma akys šiek tiek netaiklios, nes prieš diskoteką abu savo kompanijose iššovė po keletą butelių šampano. Tačiau tai tik šis tas bendra tarp jų. Po kelių akimirkų jie jau artėja vienas prie kito, kol abu susitinka akvariumo centre. Aplink šoka žmonės, skamba tranki muzika ir mirksi šviesos. Šaulys ir auka stovi vienas prieš kitą ir linguoja nuo šampano ir muzikos. Galiausiai Šaulys paklausia lemtingo klausimo:
– Gal einam šampano?
Auka pakelia antakius ir atsako:
– Gal einam šampano.
Ir jiedu nuėjo. Nuėjo į Šaulio vieno kambario butą, kuriame iššovė šampaną, kuris net nespėjo sutekėti į taures, nes Šaulys neturėjo taurių. Rodos, tame bute visai nieko nebuvo, tik užuolaidos, sofa ir lova. Noriu pridurti, kad lova pasidarydavo iš sofos – tai buvo vienas ir tas pats baldas. Ką turėjo, tuo ir naudojosi. Jie užtraukė užuolaidas ir griuvo į sofą-lovą nuskalbtais patalais. Šaulys pradėjo lėtai lukštenti Auką. Sluoksnis po sluoksnio. Lyg vaikas lukštenantis sušilusį saldainį. Lyg virėjas lukštenantis kopūstą balandėliams. Lyg gimtadienio jubiliatas, lukštenantis tvirtai supakuotą dovaną. Jis ją lukšteno labai ilgai. Jis ją lukšteno taip ilgai, kad auka atsiduso ir pasakė:
Joptvajumat, gal gali greičiau?
Šaulys paklausė ir išlukšteno paskutinį sluoksnį, ir tada kambarį užplūdo neįtikėtino grožio garsai, primenantys žuvėdrų klyksmus jūroje. Ant žemės stovėjo nugertas šampano butelis, burbuliukai lėtai kilo į viršų, o nuo dviejų žmonių sąjungos lėtai rasojo buto langas. Po to vakaro jiedu pamėgo diskoteką ir šampaną, todėl tai ėmė daryti daug dažniau.
Sausio 13 d. penktadienis. Šaulio ir Aukos septynių mėnesių draugystės sukaktuvės. Tas pats vieno kambario butas, tik su išjungta šviesa. Prie lango stovi už pilvo besilaikainti nėščia moteris, o šalia jos vyras (kitaip tariant, Šaulys ir Auka). Jiedu žiūri pro langą į dangų, kuris labai ryškiai mirksi spinduliais. Dangus mirksi taip greitai ir ryškiai, kad net užpildo visą kambarį šviesa. Moteris tankiai kvėpuoja, viena ranka laikydama savo pilvą, o kita palangės kraštą. Ji žiūri pro langą į mirksinti dangų ir sako:
– Nu da… chujznajet, kaip čia pasibaigs. Nu daaa…. Nu ir kakovochuja aš išvis čia atvažiavau. Galėjau gi likti ten… ten kur… nu chujznajet, kur. Bet kur. Tik ne čia, kur dangus mirksi, o tu chujevoznajet kodėl neužtrauki užuolaidų ir žiūri į tą chujevoznajet kokį dangų. Žiūri ir nemirksi, nes įdomu. Įdomu žiūrėt, kaip dangus mirksi ir visi rėkia kaip siaubo kambary. Žiūriu kaip per Naujus metus, tik vietoj šampano laikau palangės kraštą. Nu ir da chujznajet kodėl aš negalėjau būti pašauta kur nors kitur, ko nors kito. Kodėl aš dabar turiu žiūrėti į tą dolbaną dangų ir nemirksėti, nors pati esu mirksinti. Mirksinti iš prigimties. Mirksinti nuo to laiko, kai mano mirksintis tėvas, kuris dabar jau nemirksi chujevoznajet kiek laiko, ėmė ir iššovė. Po to šūvio atsiradau aš, kaip mirksinti ir tik vėliau tapau nemirksinti. Visą gyvenimą mirksėjau ir tapau nemirksinti. Kas dėl to kaltas? Kas? Kas kaltas, kad dangus mirksi, o akys – ne? Kas kaltas, kad aš stoviu ir žiūriu į tą dangų nemirksėdama, nors visą gyvenimą galėjau mirksėti. Kas kaltas? Kas? Aš? Kas – dangus? Kas kaltas, joptvajumat?
Tuo tarpu Šaulys prieina prie Aukos, uždeda ranką ant peties, sunkiai atsidūsta ir lėtai taria:
– Viskas bus gerai.
– Gerai? Gerai? Kas gerai, joptvajumat? Žinai ką…. žinau, kas kaltas. Jis kaltas dėl visko, kas vyksta. Kaltas dėl to, kad aš nemirksiu. Kaltas dėl dolbanos diskotekos mūsų gyvenime. Ir dėl dangaus, kuris chujevoznajet kodėl mirksi.
– Čia kas? Aš kaltas?
– Ne, ne tu.
– Tai kas?
– Kaip kas?
– Tai sakyk, kas?
– Tai kaip kas, Aurimas Sabonis.
– Kas?
– Aurimas Sabonis
– Tu gal turi omeny – Arvydas?
– Nu, Arvydas. Koks skirtumas. Jis kaltas. Taip, čia jis kaltas! Čia jis kaltas, kad aš negaliu būti tuo, kas esu, nors nuo pat mano iššovimo buvau tuo, kuo ir turėjau būti.
– Kaaaip?
– Na, ne tiek jau ir svarbu „kaip“, svarbu „kas“. Dėl visko kaltas jis. Dėl to, kad prieš chujevoznaet kiek laiko jis užsimerkęs mėtė tuos dvitaškius ir tritaškius į tą dolbaną žiedą. Čia gi jis kaltas, kad šoko ir erzino visus su savo tuo dolbanu šokiu. Čia jis kaltas, kad spyrė tą dolbaną sviedinį ir pataikė į tą dolbaną mirksinčią lempą, kuri nuo spyrio tapo nemirksinti…
– Ką tu tuo nori pasakyt?
– Aš noriu pasakyt, kad čia jis kaltas, kad šiandien atvažiavo šitie reiveriai persirengę kareiviais ir ustrajivajut mums čia mirksinčią diskoteką. Dėl diskotekos mūsų gyvenime kaltas Aurimas Sabonis. Supratai?
– Arvydas.
Šaulys sunkiai atsiduso, pakėlė prie lovos stovintį šampano butelį ir godžiai išgėrė iki dugno. Priėjęs prie lango dar pažiūrėjo kelias akimirkas ir užtraukęs užuolaidas griuvo į sofą-lovą. Moteris liko stovėti prie lango su užtrauktomis užuolaidomis. Ji laikė savo pilvą, kuriame buvau pašautas Aš. Mes kartu žiūrėjom ir nemirksėjom. O aš tuo metu bandžiau nuspręsti, kokiam man geriau gimti: mirksinčiam ar nemirksinčiam. Po akimirkos pasigirdo knarkimas, ir vyrui iš burnos pradėjo tekėti seilės su šampano purslais.

2 Scena. Žvejys

Diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos, diskotekos. Po paskutinės mūsų blyksinčios diskotekos atsikėlėm vėlai, maždaug po trylikos metų. Tiksliau atsikėliau aš vienas, nes po tokio reivo nei Šaulys, nei Auka pakilti iš lovos negalėjo. Limpančios kambario grindys buvo nuklotos žaliais šampano buteliais, o už lango švietė saulė. Tada aš taip ir nenusprendžiau, koks norėčiau būti labiau, ar mirksintis ar nemirksintis. Patarimo nesitikėjau ir iš lovoje knarkiančių žmonių. Žiūrėjau pro langą ir stebėjau saulę, kuri tekėjo iš už šiferiu dengtų stogų. Staiga pajutau nenusakomą jausmą, kuris, pasirodo, gyveno manyje visą laiką. Pajutau, kad aš esu žvejys. Taip, žvejys. Man nereikėjo atsakymo, kuo būti. Aš tai pajutau ir nuo to mano teleskopinė meškerė savaime išsitraukė kaip laivo kapitono binoklis. Tas binoklis man sakė: Tu esi žvejys ir tu turi žvejoti. Po tokio pareiškimo, man nebeliko nieko kito – tik žvejoti. Mano namai buvo virtę liūnu, kuriame skendo Šaulys ir Auka. Aš nenorėjau skęsti kartu, todėl nutariau išeiti žvejoti į kitą liūną. Ne tokį gilų ir ne tokį klampų.
Aš pradėjau žvejoti. Tai buvo mano pomėgis ir galimybė pabėgti iš nesibaigiančios diskotekos namuose. Žinoma, buvau labai prastas žvejys ir dažnai įkrisdavau į vandenį, taip išbaidydamas visas žuvis. Daug metų žvejojau ir nieko nepagaudavau, kol vieną dieną užkibo pirmoji mano gyvenime žuvis. Po jos, žinoma, sekė daugybė. Teko pagauti menkių, lydekų, aukšlių, kuojų, jūrinių plekšnių, yra tekę pagauti net su kabliu burnoje. Taigi, kol namuose Šaulys ir Auka skęsta savo žalių butelių liūne, aš jums papasakosiu apie savo pirmąją žuvį.
Kasdien einu į žvejybą. Stoviu ir žiūriu į liūną, kuriame, atrodo, – nė vienos žuvies. Todėl sugalvojau mesti į vandenį visas savo atsargas ir visus jaukus, kad galėčiau prisijaukinti bet kokią žuvį. Aš žvejoju, naktis artėja. Naktis artėja, o žuvys tolsta. Jei taip ir toliau, eilinį kartą turėsiu suskleisti savo teleskopinį kotą ir grįžti atgal į dvigubai gilesnį liūną. Jau susiruošiau vynioti meškeres, kai pajutau, kad užkibo. Užkibo ir mane apėmė toks geras jausmas, tik trumpas – kaip lieptas, ant kurio aš stovėjau. Su kiekvienu patraukimu jutau, kad toji žuvelė vis arčiau manęs. Su kiekvienu patraukimu buvo taip malonu, kad elektra nubėgdavo į kliuksinčius botus. Buvo taip malonu, kad teleskopas, atrodė, pats, be mano pagalbos, trauko tą žuvelę, norėdamas ją nukankinti ir baigti visą šią žvejybą pergalingais fejerverkais. Buvo taip malonu, kad dangus susijungė į vieną masę su liūnu. Taip malonu, kad po kelių akimirkų baigiau. Ir kritau nublokštas į krantą.
Baigiau šitą žvejybą, ir mano svajonė išsipildė:  laikiau ją rankose. Jausmas buvo dvejopas – be galo malonu ir šlykštu vienu metu. Stovėjau leisgyvis ir laikiau ją visą nukamuotą. Džiaugiausi, kad pagavau savo pirmąją žuvį ir tapau tikru žveju. O tada galiausiai supratau, kad man jos nereikia. Aš nevalgau žuvies, aš ją tik žvejoju. Man nereikia jos savo liūne. Man nereikia žuvies, nes ji nesupranta, mirksinti ji ar ne. Man nereikia žuvies, nes man patinka tik ją gaudyti, o ne laikyti rankose. Tai buvo labai keistas jausmas, kuris mane privertė nukabinti ją nuo kablio ir paleisti atgal į vandenį. Nepaisant to, man labai patinka žvejoti. O kam nepatinka…
Kaip jaučiatės, dar mane girdit? Puiku. Kitai scenai man prireiks jūsų pagalbos.
Aktorius išsirenka du žmones kitai scenai. Tie du žmonės susipažįsta. Aktorius paprašo padėti paskaityti kitą sceną kartu. Vyrui atitenka Šaulio vaidmuo, moteriai – Aukos. Svarbu paminėti, kad vaidinantieji turi ne tik perskaityti, bet ir atlikti parašytą veiksmą. Visi atsisėda prie vieno stalo ir pradedama kita scena.

3 Scena. Svogūnai ir lempinis „Tauras“

Vieno kambario butas, kuriame ant sofos sėdi Šaulys ir Auka. Jiedu iššovę keletą butelių šampano, veda agresyvią diskusiją ir tranko delnu per lempinį „Tauro“ televizorių.
ŠAULYS. Tu bent jau girdi, ką aš tau sakau? Trenkia.
AUKA. O ką čia girdėt, kai nėra ko klausyt? Trenkia.
ŠAULYS. Tuoj aš tau paklausysiu! Trenkia.
AUKA. Žinai ką, šūdinas tas tavo televizorius. Trenkia.
ŠAULYS. Tu gal durna, taigi čia „Tauras“. Trenkia.
AUKA.Tai kiek dar trankysim per lempą tam tavo „Taurui“? Trenkia.
ŠAULYS. Tol, kol veiks… Trenkia.
AUKA. Tai visą gyvenimą gal? Atleisk, bet tiek laiko aš neturiu. Trenkia.
Šaulys ir Auka tranko toliau.
Kol Šaulys ir Auka mėgaujasi egzistencine diskusija, aš pėdinu namo iš žvejybos. Grįžtu eidamas ne žeme, kaip įprasta žemiečiui, o pakilęs virš jos. Sklendžiu, nes šiandien – ypatinga diena. Sklendžiu, nes šiandien pagavau pirmą žuvį savo gyvenime. Žuvį, o ne kokį tuščią silkės indelį. Tai yra taip svarbu, kad nuo tos svarbos žmogus pradeda ne eiti, o sklęsti. Matau liūną, artėjantį manęs link, kuriame Šaulys ir Auka ėda vienas kitą ir tranko lempinį „Tauro“ televizorių.
ŠAULYS. Tu suprask, kad čia nei Aurimas, nei Arvydas, nei Sabonis nėra kaltas. Trenkia.
AUKA. Tai kas kaltas? Kaltų nėra? Trenkia.
ŠAULYS. Kaltų yra. Trenkia.
AUKA. Kaltų yra? Trenkia.
ŠAULYS. Taip yra… Kalta tavo lempa, kuria tau per daug visi pritrankė. Trenkia.
AUKA. A joptvajumat, kaip aš pati nesugalvojau tokios chujnios. Tai gal dar pasakysi, kad dėl šio trankymo aš ir tapau nemirksinti? Trenkia.
ŠAULYS. Tai aišku, dėl ko gi daugiau. Tu gavai per lempą, ir ji nebemirksi. Trenkia.
AUKA. A joptvajumat, nu tu čia ir pasakei… Trenkia.
Šaulys ir Auka tranko toliau.
Jiedu valgo vienas kitą, kaip žmonės valgo šaltieną su krienais. Jie ryja vienas kitą dideliais kąsniais ir nepastebi manęs. Jie valgo taip azartiškai, kad suryja vienas kito akis ir ausis. Jie manęs negirdi ir nemato, o man norisi būti matomam.
Šaulio ir Aukos trankymas intensyvėja.
AUKA. Tai tu nori pasakyti, kad mirksintis žmogus, yra kiek nors labiau žmogus, nei nemirksintis? Trenkia.
ŠAULYS. Tu esi žmogus, nes tu nemirksi… Trenkia.
AUKA. O tas, kas mirksi, – ne žmogus? Trenkia.
ŠAULYS. Žmogus. Trenkia.
AUKA. Klausyk, tu gal jūrinius mazgus moki rišti? Trenkia.
ŠAULYS. Kodėl? Trenkia.
AUKA. Nes neatrišu, ką nori pasakyti. Trenkia.
Trankymas tęsiasi.
Mano suplyšusios kelnės ir lygiai toks pats veidas yra nematomi, nes tie, kas turi pamatyti, patys yra suplyšę. Supratau: tam, kad išgyvenčiau plyšio akimirkas ir būčiau pastebėtas, privalau daug dirbti. Kažkur girdėjau apie vieną tokį žmogų, kuris dirbo labai sunkų ir keistą darbą. Jis pjaustė svogūnus. Jo tikslas buvo būti matomam. Todėl siekdamas panašaus tikslo aš taip pat ėmiausi šio darbo.
ŠAULYS. Tu esi… kas? Trenkia.
AUKA. Kas? Trenkia.
ŠAULYS. Tai sakyk, kas? Trenkia.
AUKA. Kaip kas? Trenkia.
ŠAULYS. Tai sakyk, kas? Trenkia.
AUKA. Nu chujznaet, kas… Trenkia.
ŠAULYS. Va, man irgi taip atrodo, nes tu nei mirksi, nei nemirksi. Nes tu paleidai savo lempą iš labai didelio aukščio, ir ji visa jėga trenkėsi į „Tauro“ televizorių. Trenkia.
AUKA. A joptvajumat, kaip gerai pasakei, net šiurpas nubėgo kūnu. Trenkia.
Šaulys ir Auka nustoja trankyti.
Supjausčiau savo paskutinį svogūną ir pamačiau, kad vakarieniautojai suvalgė vienas kitą. Jiems nereikėjo net ir mano svogūnų. Pažadu, kad ir kas nutiktų, aš nebepjaustysiu svogūnų. Nebent tamsoje, kai visi aplink miegos ir niekas nematys.
Aktorius padėkoja žiūrovams, padėjusiems vaidinti sceną. Palydi juos atgal į jų vietas.
Apkabina ir palydi pašnekovą atgal į jo vietą.

 4 scena. Dulkėti veidrodžiai

 Naktys mūsų tamsios, vos kas antras žibintas dega aplink liūną. Visų kitų galiojimas pasibaigęs. Liūnas tuščias. Tiksliau, tušti abu. Pirmasis – tas, kuriame gaudydavau žuvis. Jis tuščias, vos kelios žuvys plaukioja, tik jos jau seniai buvo pagautos ir paleistos. O antrasis – tas, dvigubai gilesnis, su „Tauro“ televizoriumi dugne. Tačiau jame jau tuščia, nes Šaulys ir Auka suvalgė vienas kitą. Liūnas be žuvies, kaip arbata be arbatžolių – tiesiog vanduo.
Žūklės sezonas uždarytas, galima vynioti meškeres. Nėra nei ką gaudyti, nei kam pasigirti laimikiu. Nėra net tų, kurie nieko nemato ir negirdi. Jie išplaukė į pasaulio kraštą. Tiksliau, du kraštus. Netikrino mano namų darbų ir nesužinojo, kad pasaulis apvalus ir kraštų neturi. O tai reiškia, kad nuo savęs nepabėgsi. Pats tolimiausias pasaulio kraštas yra ten, kur esi dabar. Nėra ko kalbėti apie tuos, kurių nėra. Taigi mes užsidarėme į savo žvejų namą.
Tame name – aš, Taškas, Mickevičius ir dar keli draugai. Turime savo žvejų namelį. Jis šildomas malkomis, su dideliais kambariais, kuriuose sėdime nenusiavę batų. Sėdime ir tylime, nes ką čia bekalbėsi. Reikia apšilti, tam, kad galėtume nusiauti savo purvinus batus ir nusivilkti brolių išaugtines striukes. Apšilti ir pagaliau sėdėti vienas prieš kitą nusirengus. Vis dar šalta, nes malkos nevirtusios žarijomis. Vadinasi, ir mes dar neapšilę kalbėtis. Mes šalti, nes nėra žuvų, kurios galėdavo atstoti degančias malkas. Žvejybos sezonas uždarytas. Nėra kas šildo, nėra kuo grožėtis. Kiekvienas pats sau – gražus ir didelis laimikis.
Staiga vienas žvejys nuima nuo sienos kabantį veidrodį ir pasideda sau ant kelių. Veidrodis nuklotas dulkių. Norint išvysti savo atspindį, reikia jas nupūsti. Aš sėdžiu ir sustingęs stebiu, kaip tai daro patyrę žvejai. Jie pučia tas dulkes, takelį po takelio ir, pasigrožėję savo atspindžiu veidrodyje, siunčia jį ratu. Galiausiai veidrodis atkeliauja į Taško rankas. Nedvejodamas jis sugriebia veidrodį, nupučia nuo jo porą dulkių takelių ir išplėtęs rudas akis pažvelgia į savo atvaizdą. Tuomet prieina Mickevičiaus eilė. Šis padaro tą patį – preciziškai kruopščiai, greitai ir profesionaliai, kaip tikras dailininkas. Mickevičius tai daro nuo to laiko, kai tokia moteris vardu Akvarelina pradėjo diktuoti madas jo piešimo sąsiuvinyje. Nuo to laiko jis nustojo domėtis paveikslais ir susižavėjo veidrodžiais. Tiksliau, savo atvaizdu juose, matomu nupūtus dulkes. Bet apie tai vėliau, nes šiuo metu veidrodis atsidūrė ant mano kelių.
Žiūriu į tą veidrodį, paskutinį ant jo likusį dulkių takelį ir dvejoju. Dvejoju, ar apskritai verta pūsti. Gal verčiau eiti, užmesti meškeres ir laukti, kol užkibs kas. Tuomet prisiminiau savo Šaulį, kuris, kiek tik jį pamenu, trankydavo mirksintį televizorių.
Pagalvoju, kaip jis pasielgtų šią akimirką. Ką darytų? Ką darytų jis? Ogi išplauktų į šiltuosius kraštus, kur kimba ne šiaip vietinės lydekos, o barakudos. Taigi nėra čia ko ilgai galvoti. Sugriebiu tą veidrodį, pakeliu jį arčiau veido, pažvelgiu į savo kreivą atvaizdą ir… ir giliai įkvėpęs nupučiu tą paskutinį veidrodyje, bet pirmą savo gyvenime dulkių takelį. Ir vėl pamatau savo atvaizdą, bet jau visą, o jis laikui bėgant tik gražėja ir gražėja, ir taip ima rodytis ne tik man vienam. Visi buvę tame rate ima džiaugtis ne tik mano, bet ir vieni kitų gražėjančiais veidais. Taškas, keistai trindamas galvą į pagalvę, staiga pažvelgia į mane ir sako: „Ble, Ruso, tu žiauriai gražus. Tikrai. Bet ne išvaizda, bet tokiu… Ėėėėė… Tokiu… Aaaa… Tu kaip ir gražus, bet aš noriu pasakyti, kad ne išvaizda. O tokiu… Kaip čia pasakyt… Nu vat tokiu… Kaip, pfff, nuuuu… Nu chujznajet, kokiu. Gražus, blet, ir viskas.“
O aš sėdžiu ir galvoju, kaip smagu yra pūsti dulkes ir tiesiog žiūrėti į veidrodį. Smagu ne tik pačiam matyti koks esi gražus, bet ir girdėti tai. Smagu pačiam galėti tai pasakyti kitiems. Tuomet apima neregėtas jausmas, jog visi mes atsidūrėme negyvenamoje saloje, virš kurios kabo užrašas: „Meilės ir pagarbos oazė“. Viskas ko mums reikėjo, slypi čia – Meilės ir pagarbos oazėje. Nejučia mūsų šaltas, nejaukus žvejų namelis tapo Meilės ir pagarbos oaze. Čia niekada neatitraukiame užuolaidų, nes nenorime matyti krentančių ir skęstančių purve rudens lapų.
Mums to labai reikėjo. Mums tai labai patiko. Mums tai taip patiko, kad tai pradėjome daryti kone kasdien. Susitikinėdavome saulei imant leistis, o ji tokiu metų laiku leisdavosi ganėtinai anksti. O pakildavome, kai saulė, vėl patekėjusi, kviesdavo rinktis į namą, kur mokėmės būti protingi. Mus buvo galima vadinti ne šiaip Ruso, Tašku ir Mickevičiumi, mus galėdavai vadinti tiesiog gražuoliais.
Tuo metu susidomėjimas pamokomis ėmė augti. Kraujas smilkiniuose pulsuodavo tarsi ritminga techno muzika iš ausinukų. Viskas tarsi buvo kaip buvę. Tik pasikeitė keli dalykai. Pirma – nebebėgdavome per pertrauką į valgyklą, antra – viskas tapo daug, daug įdomiau.
Mickevičius ėmė daug piešti. Atrodydavo, kad nebegirdi nieko aplink. Tik spalvotų pieštukų muziką, kuriai pritardavo tas ritmingas pulsavimas galvoje. Jis piešė ir piešė, o moteris vardu Akvarelina stovėdavo ir žiūrėdavo į tuos muziką skleidžiančius pieštukus, negalėdama atitraukti pavydaus žvilgsnio. Ji irgi norėjo taip groti pieštukais, bet jos pirštai buvo tiesiog per stori. Per stori sugroti tokią muziką. Todėl jai beliko stovėti ir pavydėti. Tačiau Mickevičius nieko nepastebėjo, nes grojo savo pieštukais. Tiesiog piešė, klausėsi tos pieštukų muzikos ir to ritmingo pulsavimo galvoje.
Taškas pradėjo daug, visada ir visur be perstojo šnekėti. Kalbėdavo neužsikišdamas. Dažniausiai jo tekstai būdavo kandūs ir sarkastiški. Jis taip smaginosi. Jam buvo linksma taip leisti laiką, tame name. Kartą jis smarkiai susikivirčijo su viena šio namo gyventoja.
Tyli, smulki, mažutė moteris ramiu tonu bandė paaiškinti Taškui, kaip sunku, kai jis tiek daug kalba ir dažniausiai ne į temą. Tačiau jo nepaveikė moterėlės ramus tonas ir jis toliau sarkastiškai traukė ją per dantį. Tuomet smulki, mažutė moteris paprašė Taško išeiti. Ji priėjo prie durų, atidarė jas ir vis dar tokiu pat ramiu tonu pasakė: „Eik lauk.“ Taško smilkiniuose supulsavo kraujas. Jis nieko nesakydamas apvertė ore aukštyn kojomis stalą ir patraukė durų link. Peržengęs slenkstį sustojo, atsisuko ir tokiu pat ramiu tonu ištarė: „Pati tu eik – nachui.“ Ir išėjo. Daugiau niekada ten nebegrįžo.
Kitame to namo kambaryje tuo pat metu aš labai daug galvojau. Galvojau apie tą negyvenamą salą su iškaba „Meilės ir pagarbos oazė“. Iš jos nesinorėjo išplaukti, nesinorėjo leisti bet kam prie jos prisiartinti. Svajojau čia likti visam laikui. Svajojau, kad šioje oazėje užgimstanti meilė ir pagarba neišblėstų po šešių valandų. Svajojau atrasti formulę, kurią pritaikius po šešių valandų viskas vėl nevirstų į šaltus namus su nukabintais po lova besivoliojančiais, veidrodžiais. Juk turi būti formulė tokiam reiškiniui atsirasti? Juk turi būti.
Bediskutuojant pačiam su savimi ir nesulaukiant atsakymo, sutikau Tašką ir užpuoliau jį keturiasdešimt penkias minutes brandintu klausimu:
– Seni, kaip manai, ar egzistuoja tokia Meilės ir pagarbos oazė, kurioje būtų galima gyventi belekiek laiko?
Taškas iškvėpė orą ir tarė: „Kas, blee?“
– Klausiu: ar yra tokia oazė?
– Seni, blee, tau gal plyta pyzdanula per dėžę?
– Ne, aš dabar rimtai visiškai klausiu tavęs. Kaip tau atrodo ar yra tokia oazė?
– Seni, blee, kokia dar oazė? Tu gal jabanulsia nuo turniko ant smegenų?
– Ne, tu nepagauni.
– Ruso, blee, tau vapšė čyru vyru? Tau gal čiainikas užvirė? Tu gal eik ant sniego pabraidysi, kokį senį besmegenį pastatysi? Oazė, jis sako. Alio? Alio? Ruso, atsitiko kas?
Po nesėkmingo mėginimo sužinoti man rūpimą formulę nieko neatsakęs apsisukau ir nuėjau durų link. O mano ausyse ir galvoje susimaišė iš vidaus sklindantys klausimai ir Taško šūksniai apie mano smegenų veiklos sutrikimus.

5 scena. Kuvalda

Dabar norėčiau supažindinti jus su savo drauge. Jos vardas Valda. Valda turi labai keistą pomėgį voliotis žmonėms po kojomis. Ji ir dabar guli kažkuriam iš jūsų po kojomis. Pažiūrėkit. Radot? Šaunu. Prašau, ateikite su Valda arčiau manęs. (Aktorius paima kūjį ir pradeda dialogą su nauju pašnekovu).
Koks jūsų vardas? Aha. Aš Ruso, bet ne Žanas Žakas, o tiesiog Ruso, nes rusas, tiksliau, mama rusė. Kaip gyvenat? Aha. Gal galiu į jus kreiptis „tu“? Gal galiu tavęs paprašyti pasėdėti su manimi? Gal gali tiesiog pasėdėti šalia? Rūkai? Jei nori, gali parūkyti. Man patinka tas kvapas. Aš šiaip nerūkau. Bet dabar būtų tas kartas, kai parūkyčiau, jei rūkyčiau.
Aktorius improvizuoja arba gali naudotis parašytu tekstu.
Galiu užduoti asmenišką klausimą, jei norėsi, galėsi neatsakyti? Tu turi šunį? Aha. Ir kaip? O, nepyk, kad klausiu, jei nori gali neatsakinėti, bet aš vis tiek paklausiu.
Tu esi rūkęs žolės? Aha. Supratau. O tu turi randą? Žiūrėk kokį aš turiu (parodo pirštą). Vieną kartą mano geriausias draugas trenkė su panašia kuvalda man per pirštą. Jis galvojo kad patrauksiu pirštą, o aš galvojau, kad jis netrenks. Aš jo nekenčiu. Nors, jei rimtai, tai myliu.
Žinai, aš labai ilgai viskam ruošiausi. Kuvaldą pirkau. Galvojau, ką pasakyti. Bet juk galėjau tiesiog pradėti nuo pokalbio su tavimi. Va taip, atsisėsti su tavimi ir viskas. Aš, tu ir Valda.
Tu manęs irgi galėtum ko nors paklausti, bet ką aš tau galėčiau atsakyti? (žiūri į pašnekovą)
O žiūrėk, pažaidžiam tą žaidimą, kas pirmas sumirksės?
Pradeda žaidimą ir kviečia žaisti publiką.
O tu esi buvęs tokioj situacijoj, kai kas nors tave labai sunervina ir tau kyla noras ką nors labai stipriai trenkti? Prisimink tą situaciją. Žinai ką, (vardas), imk kuvaldą. Kai ką sugalvojau.
Aktorius atsistoja ir duoda kūjį pašnekovui.
Dabar žiūrėk, imk Valdą ir, prisiminęs tą situaciją, trenk per mano telefoną iš visų jėgų. Neskubėk. Žiūrėk, aš padėsiu tą patį pirštą ir patrauksiu jį paskutinę akimirką. Gerai? Tu trenk, kiek tik turi jėgų. Ar gerai? Nebijok, aš tavim pasitikiu, ir jie visi pasitiki. Tiksliau tikisi iš tavęs, kad tu tai padarysi. Tvirtai laikyk ir negalvojęs tiek daug, trenk iš visų jėgų. Ar gerai? Na, važiuojam. Paskaičiuokime visi iki trijų. Pamėginam paskaičiuoti. Gerai. Važiuojam: Vienas – du – trys.
Pašnekovas trenkia arba netrenkia į telefoną, aktorius patraukia arba nepatraukia piršto.
Ačiū.
Aktorius palydi pašnekovą.

6 scena. Mickevičius ir Malevičius

Aktorius išsitraukia pintinę su obuoliais ir padeda ant stalo. Vėliau pasiima šūsnį paveikslėlių ir traukdamas vieną po kito rodo žiūrovams jų klausdamas.
Malevičiaus portretinė nuotrauka.
Kazimieras Malevičius – lenkų kilmės rusų tapytojas. Geometrinio abstrakcionizmo pionierius. Čia jo autoportretas. Kaip jums? Gražu?
Malevičiaus „Juodas kvadratas“.
Štai čia jo vienas iš garsiausių paveikslų. „Juodas kvadratas“. Kaip, gražu?
Malevičiaus „Raudonas kvadratas“.
Kitas to paties autoriaus paveikslas, „Raudonas kvadratas“. Kaip jums toks kūrinys? Gražu?
Malevičiaus „Juodas kvadratas ir raudonas kvadratas“.
Štai dar vienas, labai geras, taip pat to paties tapytojo. Galite pabandyti atspėti pavadinimą. Pavadinimas „Juodas kvadratas ir raudonas kvadratas“. Kaip, gražu?
Malevičiaus „Sustingęs gyvenimas“.
O štai čia vienas iš paskutiniųjų autoriaus darbų, „Sustingęs gyvenimas“. Vynuogės, kriaušytės, obuoliukai. Jūs, žinoma, būsit kuklūs ir nepaklausit „Ei, Ruso, kodėl čia ta pintinė ant stalo? Aš atsakysiu neklaustas, man tiesiog gražu“. Man primena kaimą.
Tame kaime aš ir susipažinau su Mickevičiumi. Jis buvo labai gražus jaunuolis. Mickevičius buvo labai panašus į Malevičių, bet ne išvaizda, nes, matot, Mickevičius buvo daug gražesnis nei Malevičius. Jie buvo panašūs savo biografijų faktais. Abu gyveno didelėse šeimose, Malevičius turėjo 13 brolių ir sesių, o Mickevičius – 9. Abiejų mamos buvo namų šeimininkės. Abu jie labai dažnai dirbdavo žemdirbystės darbus laukuose. O svarbiausias jų panašumas buvo tas, kad abu labai mėgo piešti.
Aš irgi piešdavau. Tiesa, man tas visai nepatiko, bet piešdavau, nes privalėjau tai daryti. Nes tiesiog taip turėjo būti. Mes tuo metu darydavom daug dalykų, kurių nenorėdavome ir nematėme jokios prasmės, bet darėme tai, nes kažkam atrodė, jog tai labai svarbu ir prasminga. Tokios buvo šių namų taisyklės.
Kartą nunešiau savo piešinį moteriškei, kurią visi vadinome Akvarelina. Tiesą pasakius, iki šiol nežinau, ar tai buvo jos vardas, ar pavardė, ar mūsų pačių sugalvota jai prie veido tinkanti pravardė. Taigi, nunešęs jai savo piešinį, paklausiau:
Kaip, ar gražu?
Labai gražu.
Netrukus, atlipęs nuo savo prakaituotos kėdės, pakilo Mickevičius ir ištiesęs baltą lapą su jame nupieštais raudonais obuoliais, susijaudinusiu balsu paklausė Akvarelinos:
Kaip, ar gražu?
Neblogai, neblogai. Aišku, buvai ir gražiau nupiešęs. Tuoj, truputį pataisysiu.
Tada mes visi pastebėjom, kaip Mickevičiaus skruostai užkaito ir nusidažė raudonesne nei jo pieštų obuolių spalva. Jis nepakeldamas akių žiūrėjo į storus Akvarelinos pirštus, kurie tarsi įsibrovėliai į svetimą teritoriją vogė ir niokojo svetimus, jai nepriklausančius obuolius. Žiūrėdamas jis tankiai kvėpavo ir tramdydamasis trynėsi drėkstančius delnus į purvinus džinsus. Keisčiausia buvo tai, kad jis, stebėdamas šį vandalizmo išpuolį, šypsojosi ir tylėjo. Nors jo šypsena, kaip dabar pagalvoju, buvo labai iškalbinga. Po ta šypsena slėpėsi kažkas panašaus į sūka tu, sūka. Tačiau tada aš to nebylaus riksmo negirdėjau ir nesupratau tos šypsenos paslapties. Tada tiesiog žiūrėjau ir tylėjau, nes nieko nesupratau. Bet dabar aš tai suprantu, ir man norisi rėkti tą patį tekstą: sūka tu, sūka. O tada tiesiog žiūrėjau į kaistantį Mickevičiaus veidą ir nesupratau to žvilgsnio, stebinčio, kaip svetimi stori pirštai asmeniniame baltame lape brūžina, apvalina asmeninius raudonus obuolius. Tik žiūrėjau ir tylėjau, kaip ir visi kiti. Bet juk aš galėjau po pamokos nueiti į mokyklos kiemą, kur auga didelė obelis ir, prisirinkęs pilną pintinę obuolių, grįžti pas ją. Pas tą, storais pirštais, pavydžiu žvilgsniu, nerealizavusią savo svajonių moterį, vardu Akvarelina. Nueiti, smarkiai trenkiant per rankeną atverti duris ir pasakyti:
– Nu, ką tu, šnapsas, lašiniai (aktorius meta obuolį į sieną). Kas gražesnio gyvenime? Papasakok, man labai įdomu. Gal nori obuolio? (Meta obuolį į sieną). Iš kur tu žinai, kas gražu, o kas negražu? (Meta obuolį į sieną). Tu gal su Pablu Pikasu miegi ir aptarinėji, kas gražu, kas negražu? O gal tavo draugė yra Mona Liza, kuri tau vis pakužda apie naujausias grožio ir negrožio madas? Ko tyli? Sakyk, iš kur tu žinai, kad, tarkim, aš gražiai nupiešiau, o va, Mickevičius, būdavo, nupiešia ir gražiau? Iš kur tu žinai, klausiu? Sakyk. Ko tyli? O gal tu praėjusią savaitę bulves kasei su Rembrantu ir kai prisėdote pailsėti ant bulviakasio, klauseisi jo paskaitos apie grožį? Ne? O gal tu su Van Gogu rudeniop važinėji grybauti į Varėną ir ten, rinkdami grybukus, diskutuojate apie grožio sąvoką? Irgi ne? Tai iš kur tu žinai, kas gražu, kas negražu?
Žinai ką, Akvarelina, čia tu kalta, kad Mickevičius netapo toks kaip Malevičius. Čia tu kalta, kad Mickevičius neišmoko gražiai piešti. Čia tu kalta, kad jis nustojo piešti ir ėmė pūsti dulkes nuo veidrodžio. Čia tu kalta, kad vieną naktį Mickevičius, nupūtęs dulkes, įšoko į didelę juodą mašiną ir nuvažiavęs į svetimą garažą, pavogė septynis elektrinius grąžtus. Tu kalta, kad jis paslėpė juos miške. Ir save ten paslėpė. Tu kalta, kad galiausiai paryčiais jį surado visą šlapią ir sumušė taip, kad jo veidas buvo toks raudonas, kaip tie obuoliai, kuriuos, pasak tavęs, jis galėjo nupieši gražiau. Čia tu, sūka, kalta, kad jam teko pasėdėti tame juodame kvadrate, kur jis nebegalėjo piešti, nes neturėjo nei su kuo, nei ant ko.
Ar girdi tu, Monos Lizos drauge, čia tu kalta, kad jis viso labo Mickevičius, o ne Malevičius. Ar girdi, tu, Pikaso kekše? Čia tu kalta, kad tame juodame kvadrate vieną šaltą naktį jis neapsiklojo antklode, o iš jos susisuko šaliką… Ar girdi tu, Van Gogo mylimiausia grybautoja? Čia tu kalta, kad dabar jo veidas nebe raudonas, kaip tie obuoliai. Čia tu kalta, kad dabar jo veidas juodas, kaip tas Malevičiaus kvadratas. Čia tu kalta, kad jis niekada nebeatvažiuos į klasės susitikimus, nes ten… Nes ten dabar su Pablu Pikasu aptarinėja, kalta tu ar nekalta.
Ir aš kaltas… Ir jie visi kalti. Tie, kurie žiūrėjo, viską matė, bet tylėjo.

7 scena. Snarglėta močiutė

Va, toks tas hobis – piešimas. Tarsi ekstremalus ir mirtinas sportas. Tais metais klasės susitikimo mums patiems planuoti nereikėjo. Jį suorganizavo Mickevičiaus mama. Mes su Tašku gavome vietas pirmoje eilėje, šalia besisnarglėjančios močiutės. Sėdėjome ir tyliai kvėpavome lelijų ir eglių spyglių aromatą. Rodos, sėdėdami šioje vietoje turėjome jausti kažkokį ypatingą jausmą dėl to, kad niekada nebepamatysime Mickevičiaus obuolių, jo iki kraujo nukramtytų lūpų ir drėgnų delnų, kuriuos trindavo į purvinus džinsus. Su tais purvinais džinsais jis dabar guli juodame kvadrate, o jo delnai sustingę ir pamėlę. Turėjome jausti, bet nejautėme, nes mums jau seniai ir daug kartų buvo patirtas tas jausmas, kuomet patys brangiausi sužadina jį, skraidydami į šiltuosius kraštus. Mes jau, galima sakyti, buvome gerai susipažinę su tuo jausmu ir įgavę savotišką atsparumą jam. Mes abu – aš ir Taškas. Mat ir Taško brangiausieji tuo pradėjo užsiiminėti jau labai seniai. Mes žinojome, kurį jausmą turėtume čia, šiandien, šioje vietoje, jausti, bet nejautėme jo. Mums buvo tiesiog linksma. Mes žiūrėjome į Mickevičiaus tėvus, seserį, septynis brolius, sustojusius aplink juodą kvadratą tarsi bažnytinis choras ir juokėmės. Mums kėlė juoką jų purvinas įdegis. Mes juokėmės iš jų suplyšusių ir purvinų džinsų. Juokėmės ir dėl to, kad to daryti negalima. Mes stengėmės juoktis tyliai nuleidę galvas, vaidindami, kad tas juokas yra mūsų verksmo protrūkis. Taip bevaidinant, šalia sėdinti snarglėta močiutė užsivesdavo dar didesniam verksmo protrūkiui, o tai mums kėlė dar didesnį juoko priepuolį.
Mes juokėmės, o juoko ašaros riedėjo mūsų skruostais. Mes juokėmės, ir mums nerūpėjo tie septyni grąžtai, tos paklodės, iki kraujo nukramtytos lūpos ir tai, kad Mickevičius netapo Malevičiumi. Mes žinojome, kad jis pagaliau nusimaus tuos savo purvinus džinsus ir galės kalbėtis su Pablu Pikasu, kad ir apie Akvarelinos papus. Man ir Taškui nebuvo skaudu. Neskaudu, nes Mickevičius duso nuo tų dulkių laukuose. Duso, kol užduso. Ir ačiū Dievui.

8 scena. Taškas

Tą patį vakarą išvažiavome į kitus krantus. Ten, kur daugiau žuvies. Neklausėm snarglėtų močiučių, burbėjusių, kad negalima linksmintis tokią dieną. Neklausėm ir linksminomės, o muzika grojo taip garsiai, kad negirdėjom net savo pačių minčių. Kaip visada ruošdamiesi į kelionę, mes pažiūrėjome į dulkėtą veidrodį. Tada sušokome į didelę mašiną ir nuvažiavom į kitą liūną. Liūną, kuris garsėjo gerais laimikiais, bet labai prastais žvejais.
Mūsų mašina buvo matyti iš toli. Visos šio liūno žuvys net išplaukė į paviršių pažiūrėti, kas šiandien įmerks savo plūdes į vandenį. Mašina su žvejais sustojo. Atsidarė sunkios durys ir prie kranto prisišvartavo penki meškeriotojai plačiais pečiais, rudom akim ir su žiebtuvėliais rankose. Vietiniai žvejai nieko nesakė, nes nužiūrinėjo mus nuo galvos iki kojų, nuo kojų iki galvos. Retai taip būna, kad liūnas sulaukia svečių.
Įžengėm į didelį pastatą, primenantį akvariumą ir atsisėdom į mums paruoštas penkias tarpusavy sujungtas medines kėdes. Sėdėjome pirmoje eilėje ir linkčiojome galvas į muzikos ritmą.
Muzika skambėjo taip garsiai, kad negirdėjau net savo minčių. Aš stebėjau visas žuvis judančias keistais judesiais ir, prisiminęs savo ieškomą Meilės ir pagarbos oazę, pajutau, kad jos čia tikrai nėra. Aš stebėjau tas žuvis ir laukiau šanso pagauti savo žuvį.
Taškas pasirodė greitesnis už mane. Taškas taškėsi ir tai darė labai gerai. Jis taškėsi taip gerai, kad aš dar niekada savo gyvenime nebuvau matęs taip gerai besitaškančio žmogaus. Visos žuvys apspito jį. Jis jas maitino iš rankų. Jis taškėsi taip gerai, kad jo pavardė galėjo būti Taškinovas, bet jis buvo tiesiog Taškas ir taškas. Taškas taškėsi ir viskas aplinkui mirksėjo. Mirksėjo viskas aplink – tik ne aš.
Aš tapau nemirksintis. Nemirksėjau, nes tai, ką pamačiau buvo geriau, nei Taško šokiai. Tai buvo tai, kas privertė mano rudas akis sustingti. Dėl visko buvo kalta viena žuvytė, kuri stovėjo prie lango ir žiūrėjo pro jį į nemirksintį dangų.
Tuo tarpu Taškas lyderiavo šokių aikštelėje. Visi buvo susikibę į Taško vairuojamą traukinuką, kuris vežė į rūkyklą, nes žuvys norėjo būti išrūkytos. Jis joms dėjo smilkstančius pagaliukus vienai po kitos. Taškas juokėsi, nes šią akimirką jis buvo pats geriausias žvejys. Rodėsi, jog šiandien Taškas namo grįš su medaliu ir geriausio meškeriotojo diplomu. Šį vakarą, čia, Taškas buvo akvariumo pramogų laureatas.
Staiga besijuokdamas Taškas netyčia pašvietė žiebtuvėliu vienam didžiagalviui žvejui iš šio kranto. Tas didžiagalvis žvejys prisiartino prie rūkančio Taško ir paklausė:
– Kas čia mirksi?
– Kas, kas? – atsakė Taškas.
– Kas? – darkart paklausė didžiagalvis.
– Kaip, kas kas?
– Aš klausiu, kas čia mirksi?
Po šio klausimo Taškas smarkiai suspaudė žiebtuvėlį delne ir prisiminė gimtojo liūno taisyklę nr. 1 ir nr. 2, kurios skamba taip: „Jei matai, kad tuoj gausi į galvą, trenk pirmas. Jei matai, kad didžiagalvis nenukrenta, tuomet bėk.“ Taškas įkvėpė ir garsiai suriko: „Kas, kas, Arvydas Sabonis!“ ir trenkė. Tačiau didžiagalvis net nemirktelėjo. Žvelgiant į jo veidą buvo galima nesunkiai suprasti, kad visą vaikystę tėvas jam į galvą skaldė malkas. Todėl Taškui nieko nebeliko, tik prisiminti antrąją taisyklę, ir jis pasileido bėgti.
Jam už nugaros ėmė girdėtis vis daugėjančių batų dundėjimas ir tarsi paleistų nuo virvės alkanų ir pasiutusių šunų alsavimas. Besiblaškydamas tamsoje Taškas užkliuvo už akmens ir krito ant žemės visu svoriu. Jis nukrito ir išgirdo artėjantį link savęs tokį ūžesį, tarsi būtų nuo medžio nukritęs visas širšių avilys. Netrukus tas ūžesys pavirto į šešiolika labai nedraugiškų sportinių batų, kurie ėmė spardyti visas atidengtas Taško kūno vietas. Jie spardė ir vis užsimodavo iš naujo ir iš naujo, ir iš naujo. Spardė taip smarkiai, kad Taškas taškėsi į visas puses. Voliojosi ant dulkėtos žemės su savo šviesiai mėlynais džinsais. O jį toliau taip spardė, kad dulkėti džinsai plyšo per kelius. Taip spardė, kad ant žemės taškėsi jo veidas, kuris darėsi panašus į perpjautą raudoną arbūzą.
O aš tuo metu tebestovėjau akvariume ir stebėjau žuvytę, prie kurios vis dar nedrįsau prisiartinti. Laikiau ją savo žvilgsniu, bijodamas, kad nepaspruktų. Vien nuo to žiūrėjimo man buvo gera ir ramu. Stebėjau, kaip ji ramiai ir ritmingai linguoja prie lango. Prie lango, pro kurį nemačiau, kaip šiuo metu yra taškomas Taškas. Tas langas man terodė ramų, nemirksinti dangų, į kurį, tiesa, aš nežiūrėjau, nes savo žvilgsniu laikiau ją. Drebėjau ir akimirkai pamiršau viską – ir savo vardą, ir tai, kad kažkur jau ilgokai dingęs Taškas, ir tai, jog šiuo metu esame svečiuose, kitame krante. Aš net pamiršau, kad turiu smegenis, kurios turėtų būti atsakingos už logiškus sprendimus. Pamiršau tai ir padariau nelogišką ėjimą. Ėjimą, prastumdydamas į šalis visas žuvis ir didžiagalvius žvejus. Ėjimą pas ją.
Tuo tarpu Taškas, supratęs kad nepasiteisino ir antroji gimtojo liūno išmintis, vis tiek nepasidavė ir mėgino sprukti. Jis ėmė ropoti keturiomis, o didžiagalviai ir toliau jį spardė. Spardė jam į pilvą taip stipriai, kad Taškas nebegalėjo net atsimerkti. Didžiagalviai jį trankė kaip buliai matadorą per koridą. Jų kojos kilnojosi tol, kol galiausiai netekusios jėgų sulėtėjo ir sustojo. Ir būtent tą akimirką Taškas, sukaupęs paskutines jėgas, spruko tolyn.
Jis spruko į priešingą pusę, nei buvau aš. Šliaužė, kol galiausiai priartėjo prie lango, kuriame degė šviesa ir sukaupęs paskutines jėgas ėmė belsti į jį. Netrukus prie lango prisiartino vyras. Prisimerkęs pažvelgė į akliną tamsą už lango ir paklausė:
– Kas tu?
O tuo metu, akvariume, grįžę iš lauko didžiagalviai žvejai trypė kruvinais batais ir riaumojo iš pasitenkinimo, tarsi būtų sužvejoję didžiausią gyvenime laimikį, o aš stovėjau prisiartinęs prie savo žuvytės ir sulaikęs kvėpavimą stebėjau, kaip ji lėtai ir grakščiai atsisuka į mane. Ji atsisuko, pažvelgė man į akis ir paklausė:
– Kas tu?
– Ruso. O tu?
Ji tik šyptelėjo ir nieko neatsakė.
Taškas prie šviečiančio lango žiopčiojo kaip žuvis, ką tik ištraukta į krantą, ir negalėjo nieko atsakyti. Anapus lango vyras, nieko nematydamas, kartojo:
– Kas tu? Ar yra ten kas? Kas tu?
Taškas tik žiopčiojo negalėjo nieko ištarti. Jis nebepajėgė net belsti. Jo išorė ir vidus buvo pritvirkę tamsiai raudonos spalvos. Tamsiai raudonos spalvos tamsoje nematyti. Vyras nieko nematė tamsoje ir nuėjo šalin nuo lango ir išjungė vienintelę šviesą tamsioje naktyje. Taip Taškas parkrito ant žemės ir ėmė drebėti iš baimės, skausmo ir vienatvės.
Tą akimirką akvariume viskas pasikeitė. Trankią muziką pakeitė rami, o mirksinti šviesa sustingo. Toje šviesoje stovėjau aš ir žuvytė, kuri dabar skendo mano glėbyje ir lingavo nuo kojos ant kojos. Mūsų kūnus sujungė kažkokia nematoma jėga, kuri privertė mane pamiršti dulkėtus veidrodžius, viskas kitas žuvis ir net savo vardą. Lingavome nuo kojos ant kojos ir nemirksėjome.
Nemirksėjo ir Taškas. Jis buvo labai liūdnas. Liūdėjo, kad taip ir neįminė Meilės ir pagarbos oazės formulės. Tada jis verkė. Verkė, o jo niekas neguodė. Niekam nerūpėjo jo ant žemės pabirę maži svogūno gabaliukai. Jis verkė, nes jam buvo liūdna, kad jis taip ir nebeišmoks jausti.

11 scena. Amnezija

Dabar Ten Mickevičius kalbasi su Pikaso apie Akvarelinos užpakalį. Taškas veda „Makarenos“ pamokas. O aš Čia plaukioju su savo žuvyte.
Pagaliau sužinojau formulę. Sužinojau, kaip rasti savo Meilės ir pagarbos oazę, kuri trunka ne tik šešias valandas. Sužinojau formulę, kurią panaudojus viskas šitam nepaprastam pasauly pasidaro paprasta. Aš sužinojau, bet… Aš nežinau, kaip ją pavadinti.
Jūs greičiausiai žinote, apie ką aš kalbu, bet aš pats niekaip negaliu įvardyti to, nes mane ištiko amnezija. Tokia keista liga, kuri man pasireiškia vieno žodžio užmiršimu. Aš suprantu, ką jis reiškia, bet vos man išsižiojus, gerklėje ima ir susipainioja visi garsai. Aš galiu apskaičiuoti tangentą, tačiau to žodžio man pasakyti nepavyks, nes aš jo neprisimenu, o gal niekada ir nežinojau, nes man jo niekas niekada nesakė. Kol sutikau tave. Tik mane ištiko amnezija, ir aš negaliu prisiminti to žodžio. Negaliu prisiminti, bet galiu važiuoti grybauti su tavo tėvu, nors žinau, kad jo paties reikės ieškoti po visą mišką.
Mane ištiko amnezija. Tokia baisi liga.  Prisimenu mamos isteriją dėl tos mirksinčios diskotekos danguje. Prisimenu nuolat trankomą Tauro televizorių, dulkėtus veidrodžius, Taško apverstą stalą, Mickevičiaus raudonus obuolius, tačiau to žodžio prisiminti niekaip negaliu.
Galiu padaryti bet ką. Išdažyti namus. Išsiurbti mašiną. Prisiminti, kiek cukraus dėti tau į arbatą. Suvalgyti vakarykštį maistą, kad tu galėtum valgyti šiandieninį. Jei aplink imtų plaukioti kitos žuvys ir mane nevalingai suimtų noras žvejoti, galiu kuo skubiau lėkti pas tave. Galiu nesakyti, kad vyrai vairuoja geriau už moteris. Traukti tavo plaukus iš vonios. Tačiau negaliu pasakyti to žodžio.
Galiu padaryti bet ką, tik negaliu, nes pamiršau. O gal niekada nežinojau. Nes man niekas niekada jo nesakė. Kol sutikau tave…

Epilogas arba Outro

Praeitą naktį prastai miegojau. Pas mane buvo užsukę Taškas su Mickevičium. Atvarė susėdę ant moco ir tarė:
M. Ė, Ruso, tu gal jabanulsia? Kokius aš tau septynis grąžtus pavogiau? Aš mėginau Dievą apipisti, kad penkis, o tu mane iškoziolinai.
T. Radai ką apipisinėti…
M. Ai, primesk, Ruso. Vakar su Jėzumi važinėjom ant moco. Šalmą buvau jam uždėjęs, tai Taškas pagalvojo, kad su merga varinėju.
T. Tau gal vapše čiru viru blee… čiainikas perkaito?
M. Kas perkaito, debile tu. Pats gi sakei „Ė… Mickevičiau, o ten kas su tavim buvo ant moco, ne Marija“?
T. Tau gal plyta pyzdanula per tavo tą durną šalmą, ką?
M. Eik, galvą apsivyniok, nes atrodo, kad pačiam ta plyta pyzdanula per dėžę. Grįšim atgal, paprašysiu Rembranto, kad sutvarstytų bintu, galėsi mumiją vaidinti.
T. Tu pats galėsi Rembranto paprašyti, kad tau veidą nudažytų baltais dažais, nes neatsiplauna tavo dolbanas šūdo spalvos įdegis. Visi galvoja, kad čigonas su manim vaikšto. Bijo, kad iš jų nupyzdinsi ką nors.
M. Nu ir pochui, kas ką galvoja. Tu raudonas, aš juodas, Ruso vapšė va, baltas visas, stovi į kelnes prisišikęs.
T. Nu, artistėli, žvaigždūne, paskutinėj scenoj galvojau rimtai, kad į kelnes prišiksi.
M. Ką tu ten sakei, kažkuo susirgai, kažkokia amnezija?
T. Jo jo, ką tu ten sakei, kažkokį jausmą, kokį ten jausmą? Tai išmokyk mus jausti tą jausmą.
M. Vardininkas, Kilmininkas, Jausmininkas.
T. Vabalninkas, blee.
M. Gerai, Ruso, varysim jau. Kai turėsim laiko, užsuksim. Dabar biškį yra reikalų.
T. Tik išsiplauk prišiktas kelnes.
M. Nu davai, Truso. Susibelsim.
Tada jie užkūrė mocą ir išvarė. O aš stovėjau, žiūrėjau į dangų, ir viskas. Dangus vis temo ir temo. O aš stovėjau, žiūrėjau. Ir viskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.